Pardavėja

Mane veda iš proto jų veidai
Jų bežadės akys bet reiklios rankos
Jaučiu juos savo kūne kaip baimę
Pakirstu naktimis nuo jų balso
Mane drasko žodžiai kiekvienas menkiausias
Kikenimas šypsenos slaptis raukšlėje
Raudonų lūpų krūptelėjimas atsargus mėšlungiškas
Ačiū
Artėja – nebematai auksaspalvio rudens tik
Nuokritas dūžtantį dangų varnas tingiai apsėdusias
Paminklus jei jie kada buvo paminklais
Nuovargis taip žmonės troleibusuose virsta
Tik troleibusų dalimis sienomis kurios iriasi
Kurčios
Per kitų aštrių akmenų tėkmę
Štai kaip užsimirštama
O kaip išmokt nebejausti jų visų
Savo viduje?..