Slėgio prispausta

Kodėl aš esu
Pati viena
savo silpnume?
Smauk mane
Tvirtais pirštais.
Apsivyk jais ploną kaklą
Ir, žiūrėdamas į akį,
Leisk pabūt bejėgei kai
Šviesu, ne naktį,
Tik dėl tavo įgeidžio
Gal širdis nustotų plakti...
Bet ne dėl mano kvailumo,
Ne dėl to, kaip aplinkybės,
Privertė mane palikti
Vienišą, be vietos, amžinoj nežinomybėj.
Tirpčiau tavo jėgoje
Ir nebedegtų mintys man
Neišsipildžiusių svajų košmarais...
Kai mano rankose viskas taip skysta
Ir neturiu už ko laikytis,
Lengvai paimtum vienintelį tai,
Ką turiu,
Tai, kas mano mamai
Taip brangu,
O man sunku panešti.