Metalo dvasia

„Mes esame ateitis“ perskaitau grafiti ant sienos ir šypteliu. Tokių nesąmonių pilna visur, neužmirštant šalia nupaišyti Revoliucionierių armijos ženklo. Nors kažin ar galima juos vadinti armija. O ir frazė pavogta iš didžiausių jų priešų – mūsų. Ši frazė švietė visuose plakatuose šalia didelio roboto blizgančiais šarvais. Roboto, kuris pakeitė policiją. Tikslaus, beveik nesunaikinamo, o svarbiausia nepaperkamo ir nenuolaidžiaujančio. Tik va plakatuose pamiršo paminėti, kad robotų viduje vis dėlto sėdi žmonės. Karo veteranai, kurie dėl vienos ar kitos priežasties negali savarankiškai judėti. Mums buvo nurodyta niekada neatskleisti žmogiškumo prie civilių ir mes tai supratome. Jei jie nežinos, kad esame žmonės nebandys derėtis, grasinti ar verbuoti. Tad mes įpratome būti mašinomis. Darome tai taip gerai, kad civiliai mūsų bijo lyg maro. Vykdome protokolo numatytas bausmes nelaukdami teismo. Įstatymai buvo gerokai supaprastinti, tad yra tik trys galimos bausmės. Už visas vagystes tam tikras neapmokamų darbų laikas. Lytiniai nusikaltimai baudžiami kastracija. Už visą kitą mirtis. Tiesa yra ir atskiras punktas skirtas vaikams. Perauklėjimas. Būtent juo ir naudojasi Revoliucija. Žudantis suaugęs žmogus būtų likviduotas vietoje, o štai vaikas....

          Atsidūstu ir palietęs valdymo punktą priverčiu didžiulę mašiną judėti. Patruliavimas gatvėse nėra įdomus darbas, nors ir būtinas. Saugoti žmones nuo jų pačių kvailumo ir godumo. Juk tik per juos viskas nuėjo velniop. Sistema supuvo taip, kad jos reikėjo atsikratyti. Viskas liko supaprastinta iki vos kelių lygybę užtikrinančių punktų.
      Staiga išgirstu šūvius. Pasuku ten ir pasileidžiu visu greičiu. Ačiū tam, kuris į mano batus įdėjo ratus. Tuo pat metu bandau susisiekti su valdymo centru.
- Čia du penkioliktas. H tryliktas sektorius stipriai apšaudomas. Kas vyksta?
- Revoliucijos išpuolis, - iškart gaunu atsakymą. – Septyni paaugliai puola Technikų gildijos pastatą. Du antras ir du trisdešimt šeštas jau ten.
    Man pasiekus vietą aplink tvyro chaosas. Du mano kolegos dengia civilius stipriai apšaudomus už mašinų besislepiančių vaikų. Šie pliekia senoviniais automatais visur kur papuola.
- Mes civilius apginsim. Paimk juos iš šono! – truputi per garsiai rikteli du antras.
Ištraukiu pistoletą ir nustatęs migdomuosius šovinius apvažiuoju užpuolikus. Vienas iš vyresniųjų mane pastebi ir meta link manęs granatą. Ši nusileidžia per gerus dvidešimt metrų nuo manęs. Į ją įsminga sumišusios prie pat klūpinčio berniuko akys. Nei negalvodamas neriu prie vaiko ir čiumpu jį ignoruodamas kitų užpuolikų šūvius. Vos man spėjus apkabinti vaiką nugriaudi sprogimas.         
      Turėčiau skristi, bet kažkodėl krentu kažkur po gatve. Visos sistemos pypsi ir klykauja vienu metu, o man galvoje sukasi tik viena mintis – apsaugoti vaiką.
      Nežinau kiek laiko krentame, bet kai pagaliau nustoju ridentis ant manęs nusileidžia krūva betono ir visokio šlamšto. Sistemos dar kartą sucypia kažką apie klaidas ir ekranai užgęsta.
Perbraukiu ranka sau per kaktą ir suvokęs, kad kraujuoju nusikeikiu. Beveik visos sistemos sugedę, tad išjungiu automatinį valdymą. Roboto galva truputi prasidaro ir vietoj šalmo pasirodo veidrodinis stiklas. Dabar tai mano langas į pasaulį. Aš matau viską, o manęs niekas. Vaikas guli mano glėbyje, atrodo be sąmonės. Turiu jį iš čia išnešti. Sučiupęs rankinio valdymo svirtį imu stumdyti nuo savęs nuolaužas. Nustūmęs didžiausius betono gabalus šliaužiu tolyn, vis dar laikydamas berniuką.       
    Velnias, buvau pamiršęs kaip sunku judinti šią dėžę rankiniu būdu.
    Kai nuolaužos nebevaržo judesių atsistoju ir švelniai paguldęs vaiką imu žvalgytis. Be sensorių neturiu žalio supratimo kur esame. Turbūt senojo miesto griuvėsiuose. Prieš gerą šimtą metų jį tiesiog užpylė nauju betono sluoksniu ir ėmė statyti ant viršaus. Ryšys su centru taip pat neveikia. Iš viršaus sklinda šviesa, bet, jos šaltinis velniškai toli. Bent du šimtai metrų. Ačiū dievam, kad suveikė mano kostiumo amortizacija ir neišsitaškėm į dalis. Bet neskaitant to, kad esame gyvi įklimpom į gilų mėšlą. Prisėdu šalia vaiko ir imu mąstyti.
        Berniukas pramerkia akis, truputi pakelia galvą, apsižvalgo, pastebi mane. Tuomet vėl staigiai užsimerkia ir sustingsta, vaidindamas, kad yra be sąmonės. Turbūt tikisi pasprukti. Specialiai nusisuku į priešingą pusę. Palaukęs kelias sekundes vaikis šoka ir pasileidžia bėgti. Atrodo aplink besitęsiantys takai jam kaip ir man neatrodo saugūs, tad jis nusprendžia ropštis viršun per nuolaužų krūvą. Porą minučių stebiu nesėkmingus jo bandymus, tuomet atsistoju ir žengiu link jo. Neradęs ginklų vaikas ima mėtytis akmenimis.
- Atstok! Nelįsk skardine! Nesiartink! - ima šūkauti. - Nepaimsi manęs, metalo dėže! - rikteli vaikas bet tuoj pat užsičiaupia išvydęs į jo nosį nukreiptą pistoletą. Žinoma jo nušauti neketinu, bet tai greičiausias būdas užčiaupti šį kvailį.
        Staiga pasigirsta cypimas. Iš pradžių vienas balsas, paskui kitas, kol galiausiai daugybė balsų susilieja į vientisą kurtinančią bangą ir ima artėti link mūsų.
      Mus apsupa raudonų žiburių siena. Žiurkės! Imu skaičiuoti turimų šovinių kiekį. Tikrai neužteks. O žiurkės iš mažų meilių pūkuotų padarėlių kurie buvo minimi iki dvidešimt pirmojo amžiaus per porą šimtų metų paaugo iki poros metrų ilgio ir kelių šimtų kilogramų svorio padarų. Persigandęs vaikas nusiropščia nuo nuolaužų ir įsikimba į mane, o man belieka žvalgytis. Staiga akis užkliūna už netoliese nuvirtusio sunkvežimio. Atrodo šis nukrito žemyn kartu su nuolaužomis. Baterija, jau senai pakeitusi kurą turbūt bus sudužus, bet pats konteineris atrodo beveik sveikas. Jei atlaikė kritimą atlaikys ir žiurkes.
    Čiumpu vaiką ir bėgte pasileidžiu link sunkvežimio. Mus tuoj pat ima vytis žiurkės. Paskubomis įmetu berniuką į vidų ir užtrenkiu duris. Vienas po kito pasigirsta smūgiai. Žiurkės vis bando išsipakuoti mėsytę. Viduje visiškai tamsu, tad įjungiu vieną iš roboto prožektorių. Berniukas sėdi atsirėmęs į dėžes ir degina mane žvilgsniu. Prisėdu, atsiremiu į duris.  Užsimerkiu, kad neblaškytų ir imu kurti išsigelbėjimo planą.
- Veltui stengies, skardine, - burbteli po kurio laiko. – Vis vien nieko neišduosiu ir į perauklėjimą neisiu. Nieko jums neišduosiu.
Tyliu. Tokių paistalų galima išgirst iš kiekvieno sučiuptojo.
- Gali palikt mane žiurkėm, aišku? Jau geriau mirsiu nei išduosiu revoliuciją.
Atsidūstu ir imu masažuoti sau smilkinius. Ir be jo pagalbos galva plyšta.
- Išleisk mane lauk. Jei ir nugabensi vadam aš nieko nesakysiu.
Kaip gaila, kad nieko nesakymas negalioja prie robotų...
- Nieko nesakysiu, metaline šlykštynę. Už Revoliuciją!
- Gal gali nieko nesakyt dabar? Šią sekundę? – neištveriu. – Įvarysi migreną.
Berniukas ima juoktis.
- Tu neturi žalio supratimo, kas yra migrena.
- O tau trūksta mėlyno kas yra tyla. – atkertu.
- Tu dar ir juokaut užprogramuotas? Geras. Gal dar šokt ir dainuot moki?
Sukandu dantis. Na kodėl jis negali tiesiog užsičiaupt.
- Kas yra? Išsibaigei iš juokelių, skrudintuve? – toliau barška mano košmaras.
- Aš neužprogramuotas atsakinėt į kvailus klausimus. – burbteliu.
- Eik tu sau. Rimtai? Apibrėžk man sąvoką „Kvailas“, - išsišiepia jaunasis revoliucionierius.
- Kvailas. Rudaplaukis, metro šešiasdešimties ūgio, sulysęs, savanaudis pienburnis, nesugebantis patylėt dešimt minučių. – atkertu, tiksliai apibūdindamas jo išvaizdą.
- Aš tau savanaudis? Iš kur ištraukei? – pasipučia berniukas.
- Pagalvokim. Be tavo nuostabių žinių apie revoliuciją mes matai neišsiversim ir tavo boso Sairono nepagausim. Ir šaudyti nekaltus žmones tau, išrinktajam kažkodėl galima. Ir aš neturiu matai ką veikt, kaip tik gabent vaikiščius pienuotom lūpom ir išplautom smegenim į perauklėjimą. Apie išsikapstimą iš čia galvot nereikia, į prašymus užsičiaupt nereaguoji ir galvoji tik kaip didvyriškai pasirodžius.
Man kalbant vaiko akys didėja, bet vos priartėjus prie loginio mastymo jis papurto galvą.
- Tu nusišneki. Mes ne nekaltus šaudom, o blogiečius. Ir jūs nė velnio apie mūsų bosą nežinot. Ir aš jum nesakysiu...
- Tai kiti taviškiai pasakys. Baisiai čia. O gal tu jų generolas, ką?
- Nu ne... – numykia vaikas. – Bet norėčiau juo būt. Išlaisvinčiau žmones.
- Sušaudydamas juos?
- Ne. Tie į kuriuos šaudėm blogiečiai.
- Kodėl? – atsistoju ir žingsniuoju link dėžių, tikėdamasis rasti ką naudingo.
- Jie iš Technikų gildijos, nejau nesupranti?
- Na ir? Jie ką, ne žmonės?
Vaikas pasimeta ir pagaliau duoda man šiek tiek ramybės. Bet labai nedaug.
- Jie blogi žmonės. Jie turtuoliai. Kartu su Karių gildija.
      Imu nuoširdžiai juoktis. Kvatoju iki ašarų ir vaikas tai girdi. Kai pagaliau atgaunu kvėpavimą susiduriu su piktomis jo akimis.
- Ko čia žvengi, šlykštyne? – sušnypščia.
- Koks nevisprotis tau priskiedė, kad technikai ir kariškiai turtuoliai? Žinai kada aš savo algą akyse mačiau? Prieš trejus suknistus metus. O technikai jei nori žinot dirba po aštuoniolika valandų, miega nepilnas penkias.
- Pats tu nevisprotis, - atkerta berniukas. – Nuo kada skardinės algą gauna?
        Neištvėręs atidarau šalmą. Iš už stiklo į vaiką žvelgia penkiasdešimties su trupučiu pražilęs vyriškis randuotu veidu ir mėlynomis akimis. Berniukas išsižioja.
- Nuo tada, kai skardinėse yra mėsos, - burbteliu. – Ir tavo žiniai kiekviena šio suknisto miesto skardinė dirba, kovoja ir miršta už ačiū.
- Tu žmogus? – pagaliau išlemena revoliucionierius. – Geras. Tai kodėl taip dirbat? Ko nesukylat?
Atsidūstu.
- Nes joks sukilimas dar niekada nieko gero nedavė. Kaip ir apskritai joks karas. Tokius dalykus ne taip spręst reikia. Reikia lygybės, sutarčių, o ne nekalto kraujo liejimo. Sakykim šiandien tu šaudei į žmones. Ar esi nušovęs žmogų?
- Ne, dar neteko. – nuliūsta jaunasis karys.
- Tau pasisekė. O man teko. Ir žinai ką pastebėjau? Ogi nušauni žmogų ir pasaulyje niekas nepasikeičia. Absoliučiai. Nei įstatymai, nei mokesčiai, nei lengvatos. Ir tai nesikeičia nei nušovus vieną nei dešimt. Nebent tie dešimt visi būtų tarybos atstovai. Bet ir tada pokyčiai minimalūs. Nauji veidai su tarybos uniformom ir tiek.
- Tai kodėl tada žmonės kariauja? – išgirstu tylu balsą.
- Nes atsiranda proto bokštai su teorinėm idėjom, kurie patys bijo už jas kovot. Va kad ir tavo Saironas. „Norim geresnių sąlygų ūkio ir masonų gildijoms“. Na ir? Sakykim sumažinsim mokesčius jiems. Iškart kažkur pritruksim pinigų. Juk miesto išlaikymas kainuoja. Priežiūra, remontas, apsauga. Mes algų negauna, bet valgyt ir miegot reikia, rast naują mėsą, prižiūrėt skardines. Iš kur imt pinigų. Iš technikų? Amatininkų? Transporto? Medicinos? Bet tada sukils jie ir eis šaudyt į ūkininkus ir masonus. Vėl negerai. Dabar bent jau sistema lygi. Visi atiduoda penkiolika procentų savo algų miestui. Tiek ūkis, tiek technikai, tiek kiti. Sunku, bet juk sunku visiem lygiai. Ir nesvarbu ar dirbi laukuose ar dangoraižyje vis tiek darbas sunkus.
- Meluoji. Saironas sakė, kad technikai milijonus gauna. – suprunkščia vaikis.
- O įrodymų jis davė? Iš kur tokias žinias ištraukė? – klausiu atidarinėdamas dėžes. Visur vien tik detalės, nieko naudojamo.
- Nu ne, jis sakė, kad žino. Kad yra ten buvęs, matė.
- Aha. O iš kur jis atsirado? Kaip prasidėjo visa revoliucija? Kaip visa tai vyksta?
- Nesvajok? Nesakysiu. Paskui išduodi ir pakenksit revoliucijai.
Atsisuku ir pažvelgiu berniukui į akis.
- Turiu tau naujieną. Mes čia mirsim. Arba iš alkio ir troškulio šitam suknistam konteineryje arba būsim suėsti žiurkių. Tad niekam nieko išduot negaliu.
Berniukas apsikabina kelius ir ima tyliai verkti. Seniai žinojau, kad nesu tinkamas būt su vaikais.
- Jis atėjo iš technikų. Sakė jį išmetė už teisybės ieškojimą, - pagaliau prabyla. – Sakė, kad jie ten geriausiai valgo, beveik nieko neveikia ir milijonus uždirba. Tad pradėjo rinkt norinčius teisybės,
- Ir pats būdamas technikas liepė šaudyt visus technikus? – klausiu knisdamasis po detales.
- Nu jo, o ką?
- O tą, kad jo giminės ir artimieji tikriausiai irgi buvo arba yra technikai. Ar jam dzin jei juos nušausit? Ar bent kartą šeimą minėjo?
- Ne, niekada.
- Gerai. Tada pasakyk iš kur gavot ginklus?
- Jis mums juos duoda prieš užduotis.
Atsisuku.
- Ir jam jie iš dangaus krenta? Juk žinai, kad visi ginklai, tiek nauji tiek seni laikomi Karių gildijoj?
- Ne iš dangaus, o..... Nežinau iš kur. Gal rado.
- Ir nuolat randa naujų būtent tada, kai jums į užduotį reikia? Ar rado milijoną?
- Nežinau, aišku!? – rikteli vaikas. – Ir išvis, ko čia klausinėji?
- Kad pats susivoktum kokią nesąmonę darai. Atiduodi gyvybę už paslaptingą vyrą, kuris meluoja ir verčia vaikus žudyt kitus ir eit į mirtį patiem.
- Na ir kas čia tokio, kad nušausiu žmogų? – burbteli mano pašnekovas.
Numetu detales, atsisėdu priešais jį.
- Kas tokio? Ogi tu atimsi asmenybę. Atimsi sielą. Užmuši žmogų su norais, svajonėm, planais. Gal atimsi iš žmonijos būsimą genijų, galintį išrasti naują energiją. O jei ir nebus jis genijum tu atimsi kažkieno sūnų, brolį, vyrą ar tėvą. Atimsi ne vieną gyvybę, o daugelį. Tu tėvus turi?
- Ne. – sumurma vaikas. – Žuvo per traukinio katastrofą.
- Kaip jauteisi, kai sužinojai, kad jų nebėra? Kad niekad negrįš, negamins mėgstamo patiekalo, neapkabins? Ką tada jautei mašinistui?
Vaiko veide pasirodo ašaros.
- Kaip gali klaust ką jaučiau, šlykštyne!? Ką galima jaust? Tuštumą, velniai griebtų! Skausmą. Sielvartą. Įniršį!
- Gyvų giminių turi? – klausiu, lyg manęs neliestų jo ašaros.
- Aha.
- Ką tada jautė jie?
- Tą patį, asile nelaimingas!
Atsistoju.
- Lygiai tą patį duodi šeimai žmogaus, į kurį pataikai. Tuštumą ir kančią visam likusiam gyvenimui. Niekada neužgyja. Niekada nedingsta. Duodi tai visiem. Motinom, vaikam ir taip toliau. Tiek skausmo suteiki vien todėl, kad liepė kažkoks neaiškus melagis.
- Jis.... jis... Saironas ne melagis. – murma vaikas.
- Tikrai? Jūs darot tai kiek, pusę metų? Ir kas pasikeitė? Žmonės žūsta, skausmas didėja, o pokyčių nėr. Jūs ginklus turit, siekiai jūsų šventi, pinigų privagėt, o kas pasikeitė? Gaudom mes jus ar negaudom nėr nei ženklo, kad jūs už kažką kovotumėt. Jei jau Sairono tikslas toks gražus ir šventas tai kodėl jis neišeina su ta idėja į viešumą? Juk už kalbėjimą nenušausim. Ko nestovi Centrinėj aikštėj ir neskelbia tiesos apie technikus? Ogi todėl, kad kiekvienas suaugęs protingas žmogus jį tuoj pat užčiaups ir paskelbs melagiu. Pasakyk, ar daug jūsų revoliucijos armijoj suaugusių? Kad ir tų pačių masonų ar ūkininkų?
Vaikas papurto galvą.
- Tik tie kurie su Saironu atėjo Penki. Iš technikų ir karinio.
- O Saironas bandė kada suaugusius verbuot? Prašė tėvus ar gimines į susirinkimus atvest?
- Ne, sakė, kad jie per daug prie senos tvarkos pratę, nesugebėtų atsimerk.
- Dabar supranti? – klausiu mėgindamas surinkti radijo švyturį. Vaikui nebūtina žinoti, kad šneka su buvusiu techniku.
- Ką?
- Kad Saironas jumis naudojasi. Verčia vogt pinigus, kuriuos pasilieka sau ir nei nesiruošia keist jokios sistemos. Tiesiog rado patogią vietą ir joja ant jūsų. Ir joks jis ne technikas, turbūt koks pabėgęs sandėlininkas iš karinio. Suaugusių neleidžia, nes bet kuris sveiko proto žmogus pagautų jį meluojant. Aš jį per kiek, dvidešimt minučių permačiau kiaurai?
- Negali būt. Jis taip nepadarytų. Jam rūpi. – murma vaikas.
- Tikrai? Tai kur jis dabar? Kodėl negelbėja savo ištikimo pasekėjo? O jis išvis nors vieną jūsiški iš Perauklėjimo traukė?
Vaikas papurto galvą. Po kelių sekundžių puola į ašaras. Padedu beveik baigtą švyturį ir prisėdu šalia jo. Kaip galėdamas švelniau apkabinu.
- Na ko verki? – klausiu.
- Nes esu kvailys. Patikėjau vaikų pasaka. Kokių bjaurių dalykų pridariau dėl to bjaurybės. Jei iš čia išeičiau užmuščiau!
- Oi ne. Nesitepk rankų. Geriau man tokius darbus palik. Tik pasakyk kur sėdi tas bjaurybė.
- Mirono parduotuvės rūsyje. Ten mūsų neleidžia, bet žinau, kad ten jis su suaugusiais būna.
- Turbūt ten pinigus laiko, - burbteliu.
Vaikas pakelia galvą.
- Jei jau šnekam apie pinigus tai pasakyk kodėl tu šitą darbą dirbi? Juk algos negauni.
Šypteliu.
- Nes esu pridaręs labai daug tuštumų per karą ir noriu bent dalelę jų atpirkt. Kaskart sustabdęs nusikaltėlį ar išgelbėjęs gyvybę jaučiuos mažiau purvinas, nors ir žinau, kad mano padarytos žaizdos nuo to neužgis. Mane guodžia mintis, kad mano dėka pasaulyje nebus tiek daug vidinių tuštumų.
Vaikas šypteli.
- Žinai, tu skardinė su siela.
Kilsteliu antakį.
- Ačiū, priimsiu kaip komplimentą. – burbteliu ir atsistoju. Berniukui smalsiai stebint sujungiu keletą detalių ir švyturys ima pypsėti siųsdamas radijo signalą. – Velnias, - burbteliu. – Šitoj dėžėj neima. Teks lipt ant stogo.
- Tu pro žiurkes nepraeisi. – taria vaikas.
Apsižvalgau.
- Žinai, užtektų padėt vairuotojo kabinoj. Ten stiklas, taip netrukdys, kaip čia. Bet aš neįlysiu. – parodau nedidelį langelį. Aš ten ir rankos neįkiščiau.
- O jei išliptum iš kostiumo? – viltinai pažvelgia berniukas.
Atsidūstu. Norint paaiškint kodėl to negaliu reiktų milijono žodžių, tad tiesiog atidarau apsauginį skydelį ir paspaudžių mažytį raudoną mygtuką. Robotas ima skirstytis, detalės atsijungia vienos nuo kitų. Prieš vaiką atsiveria katastrofa dar vadinama mano gyvenimu. Abi kojos, amputuotos virš kelių yra tiesiogiai prijungtos prie roboto. Dešiniosios rankos nėra nuo pat peties – tik nuo kūno einančios žarnelės bei laidai, dingstantys roboto viduriuose. Kairioji ranka nors ir visa, bet randuota ir nudegusi. Tai vienintelė laisvai judanti galūnė mano kūne. Nuo nugaros taip pat eina laidai, siunčiantys robotui impulsus automatinio rėžimo metu.  Berniukas lėtai apžiūri kiekvieną vietą ir jo akys prisipildo gailesčio.
- Tu negali... – ištaria. – Neturi... kūno.
- Bent jau dvasią stengiuosi išsaugoti, - burbteliu.
Sunkiai nurijęs seiles vaikas pažvelgia į langelį.
- Aš jį ten padėsiu. Duok.
- O jei žiurkės lys per stiklą?
- Neįlys. Jis neperšaunamas. Mes bandėm. – šypteli.
Vėl užsidarau robote ir paduodu vaikui prietaisą.
- Visam tau lįsti nereikia, tik kad jį padėtum. Reikia kuo aukščiau.
Berniukas linkteli ir užsiropščia ant vienos iš dėžių. Atidaręs langelį ima spraustis, o aš laikau jo kojas jei tektų staigiai ištraukti. Išvydusios judėjimą žiurkės lyg pakvaišusios ima trankytis į stiklą. Jaučiu kaip berniukas kaskart krūpteli. Inkšdamas ir stenėdamas jis pagaliau pasiekia keleivio sėdynės kraštą ir padeda prietaisą ant jo. Su mano pagalbą išlenda ir nusišypso.
- Padaryta.
- Šaunuolis. – atsakau plačia šypsena. – Va dabar būsi didvyris.
Vaikas papurto galva.
- Būsiu, kai įduosiu Saironą. O kas dabar?
- Dabar pailsėk, - prisėdu ant žemės. – Laukt gali tekt ilgai.
Berniukas linkteli ir prisėda šalia.
- O kodėl prie žmonių jūs vaidinat robotus?
- Tam, kad visokie godūs Saironai mūsų neverbuotų ir nemeluotų. Jei manys, kad mes mašinos tai nebandys apgaut ir mes galėsim toliau išlaikyt lygybę. Niekas neįtarinės, kad palaikom kurią nors gildiją ar esam papirkti.
- Nebijok. Viršui aš niekam nesakysiu Nenoriu, kad tave padarytų blogu. – sumurma didvyris apsnūdusiu balsu. Turbūt jam tik dabar sumažėjo šokas, jis pavargo.
Netrukdau jam, tegu pamiega. O aš pagaliau pasimėgausiu tyla. Gal apmažės migrena.
    Tyla trunka maždaug pusvalandį. Tada lauke pasigirsta šūviai ir masinis cypimas. Berniukas atsibunda, mudu susižvalgome. Dar kartą jam nusišypsau ir nuleidžiu veidrodinį stiklą. Vaikis linkteli.
- Gelbėkit! Mes čia! – ima rėkti. Esu jam dėkingas, kad neverčia rėkauti manęs. Kolegom nebūtina žinot, kad išsidaviau. Dar ką įtars.
Netrukus durys atsidaro ir išvystu tris robotus. Du iš jų liepsnosvaidžiais skrudina žiurkes, dar vienas padeda mums išeiti.
- Masinis sistemų gedimas. – ištariu mechaniniu balsu. Kolega linkteli ir parodo į lynus su diržais. Prisisegu ir su savimi paimu berniuką. Jis stipriai prisiglaudžia ir mus lėtai iškelia viršun.
Vos iškilus mus pasitinka žmonių šūksniai ir plojimai. Aplinką saugo du robotai. Karinio skyriaus Perauklėjimo tarnybos darbuotojas artėja prie berniuko. Nei nepajuntu kaip užstoju jį. Į mane susminga šimtai žvilgsnių.
- Protokolo punktas trisdešimt devyni. Perauklėjimas įvykdytas vietoje. – tariu. Pareigūnas įdėmiai mane nužvelgia. Staiga berniukas apeina mane ir įsmeigia akis į pareigūną.
- Ačiū, kad atėjot, bet man reikia į Skundų skyrių. Noriu įduoti Saironą. Revoliucijos armijos įkūrėją, melagį, vagį ir vaikų išnaudotoją. Duosiu jums viską.
Pasimetęs vyras greitai sumirksi, nuryja seiles, bet tuoj pat susitvardo ir linkteli.
- Žinoma, pilieti. Prašau čia. – parodo į netoliese stovinčią mašiną, tuomet atsisuka į mane. - Patvirtinta, du penkioliktas. Perauklėjimas atliktas. Gali eiti.
    Pasakė tiek, kiek privaloma prie civilių. Jokios pagarbos, jokių emocijų. Juk šneka su skrudintuvu. Žinoma vėliau išklausysiu moralą apie perauklėjimą neturint įgaliojimų, bet velniai nematė. Kuo gali mane nubausti? Atims neegzistuojančią Kalėdinę premiją?
- Ei, Metalo Dvasia, - pašaukia berniukas. – Ačiū!
    Neatsisukdamas einu toliau. Aš mašina. Nepaperkamas, nešališkas, teisingas. Bejausmis... Gerai, kad per veidrodinį stiklą nesimato ašarų...