Pradžia

Aš buvau paprasta mergina, gal ne tokia paprasta, bet visdėlto paprasta. Gimiau Ispanijoje, Astūrijos karalystėje, mano tėvas Rodrigas Gervazas antrasis, Asūrijos karalystės karalius ir Fruelo antrojo karaliaus, dar vadinamo žiauriuoju, palikuonis. Mama pusiau italė Konrada, jos tėvas italas Pelagijus Kalemonas kartu su tėvo tėvu Frederiku sudarė sąjungą, taip į Asūrijos karalystę buvo atnešta taika ir nutraukta ilgametė nesantaika tarp dviejų karalysčių. Abi mano močiutės lietuvės, kurios priekario metu bėgo nuo okupacijos ir pažadėjo sau, kad gyvens su mylimaisiai ar turte ar skurde. Būdamos Brazilijoje susipažino su savo tuometiniais būsimaisiais savo vyrais, dar nežinodamos jų kilmės, to karnavalo metu abi rado meilę, abu vyrai taip pat. Kai pagimdė savo pirmagimius, jau žinojo, jog jie taps mylimieji. Dėl to stengtis ir nereikėjo, jau nuo mažens ir tėvas ir mama pajautė trauką vienas kitam, sulaukę pilnametystės susituokė jausdami tikrą meilę. Iš tos meilės gimiau aš, mergaitė, keistais raudonais plaukais. Mergaitė, kuri nuo pradžių buvo paskelbta Asūrijos valdovė, mergaitė, kuriai likimas jau buvo suplanuotas. Augau turėdama daug teisių, daug turtų, daug meilės tačiau ir daug pareigų. Nuo mažens žinojau, kad turėsiu užimti tėvo vietą šalies valdymo poste. Tam buvau ruošiama jau nuo gimimo. Mane nuolat vargino pasiruošimas postui, pavydėjau kitiems vaikams, o jie tuo tarpu pavydėjo man. Visi mano draugai buvo išlepinti turčių vaikai, kurie buvo pripratę, kad jų įgeidžiai būtų patenkinti. Aš taip pat turėjau daug privilegijų, galėjau rengtis prabangiai, pietauti prašmatniuose restoranuose, dalvauti kilminguose pokyliuose ir galėjau sau leisti turėti prabangiausius brangakmenius. Bet visada jutau tuštumą, nežinojau ką reiškia turėti tikrą draugą, kuris su tavimi dėl to, kad tu jam patinki, dėl to, kad su tavimi smagu leisti laiką ir dėl to, kad kartu galite juoktis iki nukritimo. Tokius draugus mačiau filmuose, apie tokius skaičiau knygose ir apie tokius draugus svajodavau sapnuose. Bet turėjau įsipareigojimų, savo šaliai, savo šeimai ir savo žmonėms.
Turėjau mokytis daug mokytis, matematikos, pasaulio, šalies istorijos, kalbų, fizikos, chemijos, karinės parengties. Dienos slinko mokantis ir bandant įtikt tėvams, kurie reikalavo per daug. Pavydėjau klasiokams, dėl to, kad jie gali neruošt ar nelankyt pamokų, pavydėjau bendraamžiams, dėl to, kad jie gali vartoti alkoholį ir nebijot pasekmių… Aš niekada nenorėjau būti mergina kuri siaučia vakarėliuose, bet ir nenorėjau turėti tiek primestų pareigų, pareigų kurios mane vargino ir sekino, pareigų, kurios man buvo primestos. Aš nesirinkau jų, aš nesirinkau gimti įtakingoje šeimoje ir nesirinkau būti Asūrijos princese, tai likimas viską taip sudeliojo. Nenorėjau to, o ir kas norėtų? Mokykloje visi manė, kad turiu ypatingų privilegijų, kad mano pažymiai geri dėl to, kad mokytojai man nuolaidžiauja. Jie nežinojo, kad tol kol jie linksminas vakarėliuose, aš sėdžiu apsikrovusi knygomis. Ir taip kiek save atimenu aš tik mokiaus, kaliau į galvą informaciją, kurios niekada nepanaudosiu. Aš mačiau kaip tėvas valdė, tam nereikėjo nei istorijos nei matematikos, jis turėjo talentą talentą bendraut su žmonėmis ir juos suburt, aš tokio talento neturėjau. Kaip ir nebuvau pasirengusi santuokai su Paulu.
Paulas buvo geras mano draugas, taip pat jis buvo ir šeimos draugas, Galsijos karalystės būsimas valdovas ir karaliaus Bermudo antrojo palikuonis. Mūsų tėvai jau nuo mūsų gimimo suprato, kad mūsų sąjunga būtų į naudą abiems karalystėms, todėl skatino bendravimą. Jiems stengtis neteko, jau nuo pirmos pažinties dienos aš ir dviem metais vyresnis Paulas tapome neišskiriami draugai, o laikui bėgant ir mylimieji. Ir tai nebuvo keista, abu buvome prislėgti privilegijų, kurios mums buvo primestos nuo gimimo, abu nepritarėme mūsų tėvu valdymo politikai ir abu svajojome apie laisvę. Laisvę rinktis ir laisvę gyventi kaip norime. Abu turėjome jaunesnius brolius ir seseris, kurie buvo mūsų idealių karalysčių idealūs vergai. Mano jaunesnioji sesuo Kesara, žavinga juodakasė ir talentinga pianino meistrė buvo mamos numylėtinė, o kas galėjo prieštaraut, dešimčia metų jaunesnė Kesara buvo tobula dukra ir tobula visuomenės veikėja, savo žvytriom ir protingom akutėm apžavėdavo visus. O kur dar metais jaunesnis ir tėvo numylėtasis Matias, kuris gimė būti diktatoriumi, kuris puikai suprato, koks turi būti šalies valdymas ir kaip reikia pavergti žmonių širdis. Paulo abi seserys dvynės porą metų jaunesnės už jį buvo tikros ekstravegantiškos blondinės, o jo mažasis broliukas fizikos genijus. Mes su Paulu išsiskyrėme tik tuo, kad nenorėjome valdyti šalies, todėl mūsų broliai ir seserys mūsų nekentė, nekentė už tai, kad gimėm anksčiau, nekentė už tai, kad jau nuo gimimo, buvom paskirti karalystės valdovais, o labiausiai nekentė už tai, kad mes to net nenorėjom. Tai ko mes nekenčiam ir nenorim, buvo mano ir Paulo pagrindinė tema, sedėdami mano namo verandoje priešais ežerą ar prie jo baseino dažniausiai tai ir aptarinėdavome. O už vis labiausiai mums patiko netoli miesto esantys apleisti seno namo griuvėsiai, kur kadais gyveno beprotė Betani. Betani išprotėjo jos vyrui įkritus į šulinį ir nuskendus, nuo tada iki tol buvus maloni senutė tapo neprognuozuojama ir savęs nevaldančia sene, kai prieš porą metų ją iškraustė į senelių namus, jos apleisti pasėlių laukai tapo mano ir Paulo mėgstamiausia vieta. Laukai tapo išpažinčių vieta, kur pasipasakodovome savo mintis, kur piktindavomes neteisybe, kur guosdavomes dėl pareigų ir kur bučiuodavomes ir jusdavome vienas kito lūpų saldumą. Saldumą nuo kurio apsvaigdavo galva ir pašiurpdavo kaklo oda, saldumą nuo kurio apsaldovo širdis ir nutirpdavo liežuvio galiukas. Nuo to saldumo krėsdavo šiurpuliukai ir širdis pakildavo iki plunksninių debesų. Ir vis dėlto mintys apie tai ar tikra meilė egzistuoja visad apniukdavo mano protą, ir tada pajusdavau ilgesį, ilgėdavaus, kažko nepažįstamo, kažko ko ilgisi siela, o gal net savo sielos dalies, kurią turiu  atgauti. Tas jausmas, kad nepriklausau šitam pasauliui persiokiojo mane nuo tada, kiek save atsimenu ir šio jausmo negalėjau niekada apibūdint, tai tarsi ilgėtumeis namų, ilgėtumeis šeimos, nors jie visda šalia, tai toks jausmas, kad esi svetimas ir turi kažko laukti, kol pasijusi esantis nebe vienas. Su tuo laukimu jau buvau apsipratusi, ir niekam net Paului apie tai nepasakojau.
Bet Paulas visada buvo tobulas draugas, gal netgi tobulas mylimasis. Jis visada išklausydavo ir visada suprasdavo. Paguosdavo ir palaikydavo, užjausdavo ir nuramindavo, ir visad sakė, kad aš išskirtinė, išskirtinė ne tik išvaizda, bet ir pasaulio suvokimu. Jis kaskart glostydamas mano raudonus plaukus sakydavo “Tai saulės žara nusileodusi į ugnies apsuptą jūrą”, liesdamas mano sidabro spalvos sruogą ties smilkiniu, kuždėdavo “ tai raibstantis upės vanduo lietingą, bet saulėtą dieną” ir glostydamas mano kapučino spalvos odą, su balkšvu atspindžiu gerėdavos “ tai saulės nublukintos ir jūros bangų nugludintos geriausios kavos pupelės rytmečio aušroj apšviestos dar tebešviečiančia menesiena”. Išgirdus jį taip šnekant visad savimeilę paglostydavo pukuotas katinas praėjęs pro širdį, aš nebuvau tokia romantikė, todėl jam sakydavau, kaip jį palaikau, ar kaip užjaučiu, bet jam to užteko. Jam užteko, kai aš tiesiog pasakydavau AČIŪ, jam užteko to, kad nusišypsodavau ir jam užteko to, kad tiesiog esu, esu šalia jo ar tiesiog esu kažkur, kad egzistuoju, kad kvėpuoju ir to jog jis žinojo jog palaikau jį ir visada rinksiuos tik jį. Jis niekada man to nesakė, kaip nesakė ir myliu, nors žinojau, kad myli, kaip ir aš jam nesakiau, kad jį myliu, bet jis taip pat kaip ir aš tai žinojo. Tas neištartas žodis buvo lyg mūsų siekiamas tikslas, lyg kalva į kurią dar neįkopėme, bet būtinai įkopsim. Ir aš jį mylėjau, tikrai, tik nežinau kokia ta meilė, ir neturėjau su kuo palyginti, ir nors apie tai nekalbėjome Paolas jautėsi taip pat. Mes buvome spąstuose, kuriuos mums paspendė tėvai ir pats likimas. Mes turėjome susituokti ir jau planavome sužadėtuves. Mano tėvas mums padovanojo namą į kurį turėjome persikelti po vestuvių, kurios įvyks po Asūrijos karalystės trečiojo tūkstantmečio paminėjimo šventės, tai labai svarbi data Asūrijai, nes nuo jos įkūrimo daug kas pasikeitė, todėl tokios šventės nutraukt negalima. Sužadėtuvės buvo suplanuotos du met iki vestuvių ir likus mėnesiui iki mano aštuonioliktojo gimtadienio.
Migelis, mano kitas draugas Asūrijoje ir ištikimiausias šeimos tarnas padėjo ruoštis sužadėtuvėms, jo vaikinas Markas, dizainieris atvykęs iš Amerikos sukurpė nuostabią suknelę, jūros mėlio suknutė siekianti kelius krito laisvai kaip vandenyno srovė nuo klubų vilnyjanti tartum Negaros krioklys. Polas nuostabus dizaineris, jis iš šilko sukūrė audinį kuris pavertė mane tikra Asūrijos princese. Tačiau tikrasis kūrėjas buvo Migelis, kiekvieną kart man abejojant santuoka ir šalies tvirtumu, jis kūrė mano mintyse valstybę, kuri bus nemarinama badu, nevarginama karų ir nežlugdoma kraupių įstatymų, jis kūrė mane kaip valdove, kuri bus mylima tautos, kurią gerbs ne iš baimės, o iš tikėjimo. Migelis padėjo man suvokti, kad galiu šalį valdyti kitaip, kitaip nei mano tėvas ir kitaip nei prieš tai buvę karaliai, galiu valdyt be žiaurumo ir tironijos, galiu jiems suteiktį viltį, kurią visada įžvelgdavau. Kitaip nei bendraujant su Paulu, su Migeliu jusdavau, kad visos mano svajonės ir mintys gali virsti realybe. Tas vyras priversdavo mane imtis veiksmų, bet niekada nespausdavo. Jis turėjo savo nuomonę apie neteisingą šalies discipliną, kurios niekad nesakiau tėvams, nes kitaip mano draugas būtų išvarytas iš šalies. Bet kartu su savo teisinga nuomone Migelis buvo ir šaunus geriausias draugas, padedantis mados klausimais. Jis ir padėjo man suorganizuoti mergaitišką priešsužadėtinį vakarėlį Asūrijos geriausiame restorane – Ve Pala.
Brangus šampanas kurio nugėreme vos po gurkšnį, lašišų ikrai ir aukso dulkėm prieskoniuota stirniena buvo tik pradžia vakarėlio, visos mano tariamos draugės išsipusčiusios prada ir versači sedėjo gobelenu muštose kėdėse ir blevyzgojo apie meilę ir madą. Nuo tokio tuščiažodžiavimo man įsiskaudėjo galvą. Norėjau tik būti savo vėsiuose pataluose ir pamiršt viską, pamiršt apie būsimas vestuves, apie laukiamą atsakomybę valdant šalį ir svajot apie gyvenimą būnant paprasta mergina. Tokioms mintims besisukant galvoje nusprendžiau dingt iš vakarėlio ir namo grįšt pesčiomis. Turint omenyje mano statusą visuomenėje dingt ir pareit pėsčiomis prilygo terorizmo aktui susprogdinant bombą baltuosose rūmuose. Tokiu atveju man galėtų padėti tik mano ištikimassis Migelis, greit surinkau jo numerį ir neilgai trukus atvežė man mano patogaiusius drabužius, taip pat padėjo išslinkti pro galinį išėjimą ir nuvežė mane į parkelį esantį miesto centre.