Nuo tikslo iki..?

Kantriai laukiu, kol pabėgsiu iš čia
Dangus mirguliuoja,
Ašaros griaužia akių kampučius.
Aš vis laukiu, kol pabėgsiu nuo jų

Švelnus, kaip vata minkštas lietus
Aš ant drėgnos žemės
Žodžiai stringa krūtinėje, kai taip malonu,
Bet turiu vaidinti, jie mane stebi.

Klausausi vingiuoto takelio -
Leiskit ir man ištirpti rudens lietuje...
Keliai girgžda nuo šalčio
Pasaulis dar sukas, sukas man galvoje

Turiu bėgti

Neieškokit, nerasit
Pilkesnės vietos visoj žemėj.
Parko miglos per lietų...
Geriu drėgmę, man taip gera

Bet turiu bėgti

Kodėl negaliu klaidžioti čia amžinai?
Ryti aukštų pušų orą,
Kvėpuoti šlapią žolę, kurią norisi valgyti,
Tiesiog dantimis art iš jos vandenį.

Ranka ant asfalto
Tampa purvina
Neliepkit man grįžti, nenoriu jos plauti
Nenoriu gyventi tarp jų
Su savimi... Nenoriu gyventi
Aš nieko nesuprantu

Gražiausia planeta visatoj man šypsos
Dovanoja sugebėjimą atsiduoti rūpesčiui -
Tokiam, kuris užlieja visą mano kūną...
Bet džiaugtis juo negaliu
Su kuo juo dalinčiaus?..

Ar pakankamai sudrėko plaučiai
Kad jau galėčiau grįžti?
Grįžti, ir tyliai merdėti
Merdėti jų juoko klyksmuose.

Nieko nebematau ryškiai.
Ir man negaila, tam nėra prasmės...
Miesto aplinka per daug graži,
Miškų žaluma per daug maloni,
Ir man nereikia gailėt jų palikt.

Leiskit dar godžiai gerti šį orą
Tokį drėgną - dideliais gurkšniais.
Nėra nieko skanesnio šiandieną...
Niekada ir nebuvo.

Pabučiuosiu kiekvieną medį, esantį čia,
Kol vieną jų papuošiu.
Įkopsiu į pačią viršūnę -
Mano rankos
Tavo drabužiai
Bus juodi.