Dūris

Ar kas nors tau sakė,
Kiek gyvenime buvo naktų,
Kai nemiegojau.
Su mėnuliu pašnekesiais dalinomės,
Kūrėm planus, ateitį jaukinomės-
Jis mokė mane kaip tvarkytis su gyvenimo scenarijais,
Kaip tiesti tiltus į nežinią ir nerimą-
Vis tamsoje,
Juk žvaigždės ryškiausios.

Stebiuosi tyla.
Ji pripildo viską lyg muzika.
Mėnuliui ji tinka- ištikima lyg laikas.
Ta pati šilta tyla.
Baugino mane ji ne kartą.
O gal mano mintys...

Kai troškulys malšino,
Kūno šilumos reikėjo,  baimės akys plačios buvo-
Šermukšniai raudoni regėjo
Emocijų ir metų kaitą.
Kiek laiko praėjo?
Lyg vakar prisimenu,  o juk šimtai Mėnulių jau nutekėjo.

Bandau pagriebti už skverno tolstančią
Amžiną
Jauną
Vaikystę,
Jos naivumą, žvalų grakštumą.
Visa, kas liko- svajonių galybė.
Ką veikiau visą tą laiką, kol nemylėjau?...
Įkvėpimo reikėjo, o visgi nemokėjau.

Lyg senelis paunskmėj snūduriavo
Mano jausmas,
Toks senas lyg visas pasaulis.
Ir visgi aplankė tik šiemet.
Laukė užaugsiant,
Sulyg pirmais rudens obelynais.
Brandino meilės vaisių,  neperspėjo,
Kad skaudės.
Skaudės lyg kertamam medžiui,
Lūžtančiam ledui,
Skylančiai delčiai.
Nesakė,  slėpė,  įsitikint leido. 
Ir dėkui,  galiu sakyt- gyvenau!

Dabar drąsiai žiūriu į baltą pilnatį
Ir regiu nebe tuštumą, o dedikuotą peizažą.
Regiu jį, skaudinamai nepakartojamą.
Gal tai- miražas,  neklausiu.
Aiškiau nebuvo, atrodo, viską žinau.
Ir kuo baigsis žinau.

Šedevrui reikia tragedijos,
Skausmui- mūzos.
Žinau, kur tai eina, bet man nesvarbu.
Akimirka žavinga ir man graudu.
Laimė truks tik sekundę.

Stiprus prisilietimas
Kibirkščiuojančios akys
Nakties svaigulys
Dusinanti tamsa
Aklas šokis
Padūmavę langai
Tolumoj jūra, uostas
Aidi ispanai
Įsupo nežinoma muzika
Spiritas gerklėje
Plunksnos, šviesos, jis, jis, jis!
Pasiduodu.

Įkalink mane savyje!
Įkalink prašau!
Palik žvaigždėtoj nakty, sustabdyk bėgantį laiką!
Nepaleisk, tik nepaleisk.
Šok, šok, šok
Tik su manim.
Turim naktį įsimylėti.

Be klausimų, be kalbų.
Žiūrėk į akis ir stebėk, kaip
Planetos grįžta į vietą,
Kaip šviesos liejasi, trykšta purslais
Į mūsų glėbį
Juodą, tvankų, nutylėtą...
Sirpsta nakties juodulys
Gilyn į odą,
Skverbiasi godžiai.
Randą paliko, vis dar kraujuoja,

Aš transe.

Šešėliai žaidžia ant sienų,
Šūviai girdėti,
Laikrodžiai muša jau aušrą,
Tikrovė atkartoja bangų mūšą-
O tu dar alsuoji.

Čia pat, pasiekiamas ir įkaitęs
Kvepi tu auksiniu smėliu, anyžium, manim...
Ar atleisi, kad renku šią informaciją ateičiai?
Reikės ieškoti tavęs, žinau.

Regiu, kaip aušros šaukia tavo vardą,
Bet tu jau toli.
Bijau, kad slysti iš rankų,
Net ir šią akimirką, kai mūsų pirštai,
Rodos, amžiams surakinti kartu.

Kaip viskas abstraktu!
Traukos dėsniai nekintami,
O mes, rodos, taip.

Tu pabusi iš sapno, ir tą sekundę paleisdamas mano ranką
Išvysi tai, kas baugino mane visą naktį.
Matysi aiškiai lyg kelio ženklą
Ir žinosi, kad taip lemta.
Kodėl?
Nėra priežasties.
Mes savęs nepažįstam- kaip galim spręsti už kitą?

Prisijaukinom, gėrėjomės vienas kitu,
Atrodo, gyvenom visu pajėgumu...
O ką daryt pabudus? Kai vyno nelieka, jausmas ištirpsta?
Visa, kas buvo, lieka už borto.
Antras planas, ir tas ištirpsta. 

Tu atsimerki.
Ir aš paskęstu paskutinįsyk tavajam
Glėby.