Labas rytas

Kažkoks tamsus miškas, neaiškiu paros metu. Mūsų buvo nedaug, buvau tik aš, mama ir tėvas. Kitų aš nepažinojau, tiesiog buvom tarp kitų, visiškai beveidžių žmonių. Neturėjo jie nei veido, nei vardų.
Sapnavau jog yra kažkoks sukleręs, bei senas tiltas. Tas tiltas buvo skylėtas, ilgas, o po juo telkšojo neapsakomai šlykštus ežeras. Nuo jo dvokė šūdu, o juo plaukiodavo bizonų galvos.
Atsimenu, jog teko tuo tiltu eit. Kodėl juo reikėjo eit, vienas dievas težino. Eidamas, visaip stengiausi neįgriūt. Vis susvyruodavau ir kažkaip susilaikydavau, sugriebdavau už turėklo ar nugriūdavau ant subinės.
Ėjau akmenimis grįstu Vilniaus senamiesčiu. Nekenčiu akmenimis grįsto kelio, žiauriai skaudėjo kojas. Pagalvojau, jog einu čia visiškai be reikalo.
Priėjau sovietinę kavine, tokią kurioje raudonos medžiaginės staltiesės, plastikinės gėlės, pigus rašalas, pusšilčiai čeburėkai ir viena padavėja, kuri, regis, dar pati dalyvavo spalio revoliucijoje. Tai logiška, nes jos veidas nusėdas raudonom kraujosruvom.
Sedėjome lauke, mano draugai gėrė alų.
- Na ir skylėj geriat, vyručiai. Koks šios skylės pavadinimas?
- Nesikabinėk, tau tik kabinėtis. Kokia čia išvis vieta?
Ta kavinė buvo prie pat Katedros, už parko vartų, tiesiai už paminklo Gediminui.
- Nežinau, kaip vadinasi ši gatvė, bet aš gan tikras jog žiūriu metalinio arklio su binėn. Įdomu, kodėl jam bybio nieks nepritaisė?
Nusijuokėm, pakvatojom. Draugas išgėrė alų ir apvertė bokalą ant stalo.
- Tu toks nekulturingas gaidys.
Jis nusijuokė.
- Duok cizą.
Paėmiau cigarėtę ir mes išėjom.
Visa gatvė buvo purvina, šviesos buvo tik tamsios ir šaltos, nors lauke šalta ir nebuvo.
Einant prisidegiau cigarėtę, bet ne iš pirmo karto. Keista, prisidegiau ją ir nešiausi ant pagalio, aplinkiniams buvo gan daug juoko. Turbūt keista tokį vaizdą pamatyt būtų. Cigarėtė iškrito man iš rankų. Norėjau ją pakelt, tačiau ji buvo purvina, o ant filtro buvo matyti mano kraujo.
BUM!
Įgriūvau į ta susmirdusį ežerą. Buvo šlykštu, negano to, pradėjo lyt. Grįžau į lovą. Mama pripirko valgyt, buvo skanu, ant viršaus pririjau bulvių traškučių, neblogi tokie buvo.
Kažkoks šūdžius, savo mašina, pralėkė pro mus ir iskriejo į vandenį. Iskrido į vandenį su mašina, pradėjo visur tekėt degalai, tepalai, bei to šūdžiaus kraujas. Jis atsidarė dureles, susirinko savo pilvo turinį, atsistojo ir nuėjo. Praskrido varnų pulkas.
Tame ežere, kuris buvo tiesiog verdančių šūdų katilas, paskendo daug automobilių.
Jaučiaus laimingas. Mama susiriejo su tėvu. Kodėl taip supistai sunku pabūt laimingu nors kelias minutes? Kodėl man to negalima pasiekt.
Jis išėjo, motina liko.
Aš išėjau iš paskos. Buvo jis ant to tilto, bet nieko netaręs lipo atgal. Po vandeniu mėtėsi automobiliai. Vieną, povandeninė srovė nešė pasroviui. Buvo Bordinis, BMW universalas.
Nepatikėsite, įvyko tai ko ir norėjau, tas BMW trenkėsi į po vandeniu stūksojiusį kelmą. Priekis buvo suvarytas.
Pasisukau į dešinę, iš ten plaukė kitas automobilis. Už jo vairo kažkas buvo, visiškai girtas. Aš jam pradėjau šaukt, jog liptų į kranta, bet jis tik atsidarė dureles ir į mane žiūrėjo. Norėjau šokt, bet tas ežeras toks šlykštus, kad net apie tai galvodamas gali apsivemt.
Kairėje mačiau vis ryškėjančia moters figūrą. Moters būta dailios. Ant jos krito saulės spinduliai.
Pagaliau tas girtas nuopisa išlipo iš automobilio ir ėjo link manęs. Aš jį pastvėriau už rankos ir užtempiau ant tilto.
- Kas tu?
- Aš šiaip važiavau.
Aplink pradėjo rinktis žmonės.
- O mano mašina?
- Velniop ją, nenusisuk sprando. Ką veiki gyvenime?
- Aš dizaineris.
- Tai turbūt gerai kepi?
Pabudau. Eilinį kartą visas šlykštus ir pagiringas. Šūdas, turbūt čia jau visiška šizofrenija.