staltiesė.

Žmonių ir jų įrankių tokia gausybė, kad nugulam visą pasaulio paviršių lyg staltiesė nelygų trupiniais puoštą stalą. Esame marga staltiesė, vietomis pradeginta nuorūkų, vietomis sulaistyta nemažu kiekiu vyno, vietomis mus spaudžia sunkūs pilni valgių puodai. Matome aplink stalą besiriejančius namiškius, su baime laukiam, kol naujas deginamos žvakės vaško lašas užtikš, klausomės, kaip už lango lietus žemę merkia. Laikas nuo laiko mus nukloja ir išplauna, patiesia ant stalo naujai epochai. Vėl stebime naujus arba senesnius šeimininkus, leidžiam jiems lieti vyną, prie stalo poterius kalbėti, tėvams vaikus auklėti, liepti nesirieti, nugarą tiesiai laikyti. Daugybė namų, daugybė skirtingų staltiesių. Kol kas esame madinga staltiesė, tokia, kurios svetimos šeimininkės pavydi, kol kas esame tie, kurie turi galimybe matyti ir girdėti, tačiau tik laikas sudiktuos, kada amžiams susipurvinę pateksim į gatvę ar po benamio kūnu atgulsim.