Skrydis

Sutrešęs medis prie upės vingio
Akmenys kelyje atsukę veidus šypso
Aš daugiau tavęs nebejaučiu nors kadais
Buvom
Daugiau nei susitikę
Gal gėrėm iš tos pačios upės?
Abejoju – jos visos vienodos kad taptų
Skirtingomis

Po paparčiu voratinkly deimantai
Juodžemy pėda iš kurios geria paukštis
Purptelėjo iš pat panosės
Tavo rankos apaugusios plunksnom
O gal šešėlio žaisdom
Šviesos sustingę tau ant kaktos

Rudens vaiskus dangaus brukšnys
Įkritęs tau akin kaip ledo krislas nežinau
Ar ten eini bet mes išsiskiriam naktim
Oranžiniai žibintų voratinkliai susmigę į kūną
Bijau kad bus per šviesu kad nepakelsiu
Į tave žvilgsnio ir tu nubrėžęs lanką sparnu
Iš savo aukštumų krisi žemėn

Kaip galėsiu pasakyti
Jog nebuvai pakilęs