*

kartais naktį
man sueina
šešeri
tada prapliumpu kaip
dangus
sau per didelis
kad manęs gal niekas
jau nebemylės kad
irstu per siūles ir
esu per maža
nulaikyti adatą
kad daiktai
už mane
gerokai didesni ir
lenkia žemyn

kad sutrupinau
kažkieno stiklo rutuliuką
tą vieną kurį taip saugojo
jausdama koks
įšilęs nuo delno
koks mažas ir
su vienu įskilimu
sutrupinau
nežinau
kodėl