Pasėdėk su manim po klevu,
Ugnimi suliepsnojusiais lapais,
Ir pajauski, kaip tyliai degu,
Nors seniai tu jau užpūtei žvakę.
Daug jausmų vėl pažadins ruduo,
Ir nušvis jų nauji horizontai,
Tu kalbėk, netylėk ir pajausk,
Kaip vėl suskamba meilės kurantai.
Kai ryte šaltis nosin įkąs,
Apledės rankų pirštų galiukai,
Apkabink seną klevą, klausyk,
Kaip ramiai jis tau kalba į ausį.
Ir pajusi, kaip šyla ausis,
Šiluma nusileidžia į širdį,
Nosis šyla, ir pirštų galai,
Šaltą klevą šiltai apkabina.
Ar matai? – spindi aukso spalvom
Rudeniniai seni medžių lapai,
Dar pabūk po klevu, paklausyk,
Kaip dainuoja jis meilės sonetą.