Pati baisiausia ta kova,
Kurios nemato niekas.
Tas mūšio laukas, kur beje,
Tik žodžių nuolaužos belieka.
Ten kruvini jausmų skutai
Ir žvilgsnis vedantis i nieką,
Ten rojaus žemės atšvaitai
Pavirsta i ugninį sniegą.
Ten nėra melo, nei tiesos
Ten nėr garsų, nei vėjo,
Paminta siela ten vaitos,
Ieškodama ko neturėjo.
Abejonių pasaulis vidinis
Druska degina skaudžiai akis,
Kad tik būtų vanduo sidabrinis
Atgaivinti išrautas viltis.
Kad tik laiko tėkmė susimiltų
Ir užsiūtų giliasias žaizdas,
Kad sparnai sutvirtėtų, pakiltų
Vėl galėtų skrajot po dausas.
Elena Kušvid