aš matau šviesą , tiesa sakant nieko kito net norėdamas negalėčiau matyt

nusibaigė, vaikai dar neprasidėję
pradėjo, bet pabaigt nenorėjo
ir išėjo ir parėjo
ir nuėjo

o paskiau nuaidėjo
toks žodis
kuris stumia mane iš lovos
prie krašto
prie bedugnės krašto
kur visada oras atšiaurus
ir aš žinau, kad skrist nemoku
bet kelnes vis tiek apsivelku
į veidrodį prieš kelione
pažiūrėt nepamirštu
o tas žodis vis dar čia
jis yra manyje

ir išėjo
liko tuštuma
ir parėjo
niekur nedingo  tuštuma

o paskiau
kol mieste žmogumi buvau
kol ėjau kryptimis
kuriomis žmonės vaikšto
dariau dalykus, kurios žmonės daro
supratau
kad aš nežinau
net kas tas žodis yra
ir jis parėjo
jo pavidalą pirma karta pamačiau
klydau
dėl daug ko
ir ypač
kad prasmę žodžiams daviau

ir  dangų šviesa praskyrė
kai šventi šventikai
šventuose šventyklose
šventa ugnį kurstyt nustojo
prabilo neregima būtybė
tik vienu garsu
tokiu kokiu įvardint negalėtum žodžiu
greitai priskyrė kažkam iš dievų
bet iš tiesu
tai tik žodis pats sau ir kitiems pasirodė
kas ir kur paslėpta .

bet nesibaigė
nes dar nenusibaigė
kaip, kad saulė
kiekviena diena
čia
ir naktis
ir tamsa
ir psichologija
su nepaaiškinamomis emocijomis
iš pradžių žmogus
davė vardus
o vėliau, kad nepamirštu
kas jis toks
susistemino visus dalykus
ir pražuvo vargšas
dar net pradėjęs susiprasti
apie ...