//apie dangų

ir kaip man pavyko taip apsirikti,
atrodė atsimenu rytą kai rytas pamiršo išaušti
ir ėjom į rudenį naktį, dalindami dangų po lygiai per pusę
ir gliaudėm kiekvienas savo žvaigždes
vietoj saulėgrąžų, kurių iš tikro nei vienas nemėgom.
dabar jau atrodo,
malkinės stogas apaugo storu samanų sluoksniu,
ir viskas aplinkui tapo tinkama tik individualiems paslydimams.
galvoju gal nusipirkti pačiūžas
ir pasileisti per baltus popierių kalnus,
iš kurių seniai išsirašėm abu,
protestuodami prieš visišką žodžio nesugebėjimą.
bet nesiryžtu, vis dėl prastos savo motorikos,
kuri, regis, nė kiek nepatobulėjo nuo darželinių laikų
o laiką, beje, man pavyko užkonservuoti
mažam savo sielos stiklainy,
jei kada norėtum trupučio, rašyki,
keičiu į kitą pusę dangaus,
nes manosios šiąnakt pasibaigė.