Saulės zuikutis

Ant savo kambario palangės pagavau saulės zuikutį. Visai netyčia guruočius įkrito į stiklinę su vandeniu kai bandė atlikti pavojingą šuolį nuo užuolaidos ant gėlės vazono. Nelaimėlį visai atsitiktinai pastebėjau kai bandydamas išsikepurnėti iš įkalinimo vietos ėmė pašėlusiai tviskėti.

Saulės zuikučiams vanduo nebaisus. Jie tokie lengvi, kad niekaip negali peskęsti, lengvesni net ir už pienės pūką. Bėda – aukšti stiklinės kraštai. Nuo mažylio spurdėjimo ir vandens raibuliavimo ant jų tviskėjo margaspalvės vaivorykštės, kurios kaip plytų siena neleido mažyliui pasprukti.

Lėtai pakėliau stiklinę, stengdamasi neišgasdinti įkliuvėlio ir tuo pačiu nesitverdama smalsumu apžiūrėti jį iš visų pusių. Tai buvo dar visai mažytis saulės vaikelis. Dar visai kūdikis, minkštas minkštutėlis, pūkuočiausias iš visų mano matytų zuikių. Stačiom ausytėm, minkštom letenėlėm ir švelnučiu pilvuku. Strakaliukas švytėjo kaip mažas brangakmenis, pažerdamas aplink daugybes mažų spinduliukų. Ėmiausi atsargiai pilti vandenį į ant palangės stovinčios gėlės vazoną. Saulutis, pajutęs laisvę, mikliai stryktelėjo ant gėlės lapo ir papurtęs sudrėkusią ausytę nustraksėjo pas brolius ir seseris, kurie linksmai išdykavo ant kambario sienų, baldų, grindų. Mažyliai pašėlusiai linksminosi, kadangi mano paprastai tingus katinas Pingvis šį kartą stebėtinai vikriai stengėsi įsibrovėlius sugaudyti, o jie tyliai ir lengvai nuo jo vis pasprukdavo.

Staiga pro langvą švystelėjo sauės spindulys, nutiesdamas švytintį taką nuo kambario iki dangaus. Mama saulė kvietė savo zuikučius namolio, o paskutinis spindulys turėjo juos parnešti namo. Pūkuotukai nuvargę, nulėpusiom ausytėm sulipo ant tako ir nukurnėjo į šiltą mamos glėbį. Spindulys švystelėjo, pamojo man ir Pingviui ir pranyko. Už lango švytėjo rudona vakaro žara. Man ir katinui paliko šiek tiek liūdna, tik Pingvis to neparodė. Palydėjęs padaužas zuikučius žvilgsniu, atsainiai ėmėsi tvarkyti savo kailį, lyg nė nebūtų prieš kelias minutes gėdingai siautėjęs kaip nesubrendęs kačiukas. O aš tą vakarą sėdėdama su arbatos puodeliu ir stebėdama dangumi plaukiantį mėnulį supratau, kad nuo šiol kasdien lauksiu kiekvienos saulėtos dienos, kad vėl galėčiau pamatyti savo išgelbėtą mažąjį saulės zuikutį.