gyvenimo labirintai

Nestatomi tiltai
patys
i-š-s-i-r-i-k-i-u-o-j-a
pagal ūgį,
kaip pradinukai –

jie užgrūdinti
lyg žiemos ekečių
visagaliai,
savo deglais
apsikaišioję
šonus
nebeleidžia
daugiau šokinėti –
mažiau sumirksėt
irgi nedraudžia

bet kai akys apsunksta
nuo sulos
įsidienojus –
jie nusisuka
ir
nebe-žiūri
–
nenori išgąsdinti,
bet nebežino,
kuo dar palesinti
basas strasdanas.

Linkčioja, kinkčioja –
nuginkluoja:
aistringiausia poza –
kojom ore,
virš upės vingio –
kai sutems ir suguls,
pasisems pilną sterblę
lukštenamų labirintų –
gliaudys juos
visą sekančią
mėnesienos savaitę
ir skeveldras/vaisius
rieškučiom sijos.

Šiąnakt užgimė magas.
Jis be frako
ant taburetės,
prie pat palangės
išmokė skaityti.

Jo kepurė taip švyti
ant rudo staliuko
prie lovos,
o žvilgsnis –
it stereo-tipinis
filmo anonsas –
bučiuoja
suglumusius
žandus.

Būk, sėdėk, mataruok –
pamatysi, kas bus:
kaip išeiti visam neišdrįs,
bet galiausiai atras,
ko ilgai nežinojo pametęs –

kol tu čia
dėsies paklydęs
slidžiam horizonte –

atsiras jau prie pat
ne-tikėčiausios
gyvenimo pozos,
kai sunku pasistiebt,
bet šviesu prisimerkt
iš svilinančio
malonumo
ant tilto
–
kai vanduo
nesustodamas
kutuliais bučiniais
lepina
išlukštentas
judančias
kojas.