Savižudė (2)

Jis atrodė baisesnis už mirtį – pajuodę paakiai, sulipę nuo prakaito plaukai, įplyšusiais šašais pasidengę krumpliai ir skylėti drabužiai, išdavę jo nubrozdinimus ir mėlynes. Vyro veidas buvo toks pilkas, jog nepažįstamojo atėjimas labiau priminė juodai baltą fotoportretą, pasimetusį tarp spalvotų pikselių, skaitmėniniame dvidešimt pirmajame amžiuje. Keli išlūžę priekiniai dantys ir beviltiškai aukštyn pakilti mėginęs  lūpos kampas keistai neapykantos pilnas išblaškytas mano mintis pripildė susidomėjimu. Kas jis, iš kur, kodėl jis čia ir kodėl jis toks?  Jo stambius  riešus juosė keisti paraudę įspaudai, pusplikę krūtinę puošė juodu rašalu įrėžtas mažos mergaitės veidas, o basų jo kojų tvirtai įsikibusios laikėsi nuo rasos dar šlapios žolės. Nebepamenu, kur išnyko mano išgąstis, mintimis tik ieškojau vietų, kuriomis jis čionai atbrido, žvelgdama kiaurai artėjantį žmogų tik mėginau atpažinti tą, kas mus paverčia panašius į pačią mirtį. Lėtu žingsniu jis vis slinko artyn, o man taip ir nepavyko pagrasinti, jog jei šis nesustos – šoksiu. Turbūt nebūčiau drįsusi to padaryti kažkieno akivaizdoje, tubūt nebūčiau galėjusi drauge su savimi nusitempti  ir kito atminties, po manęs nuolat jam priminsiančios, kas gi nutiko tą vėsų pirmadienio rytą. Turbūt ne šitaip įsivaizdavau savo išėjimą.
Nei nepajutau, kaip šis apgailėtinos išvaizdos ir pilko veido žmogus atsistojo visai šalia ir nukreipė akis ten, kur pati prieš kelias akimirkas jau buvau beveik ištirpusi. Kurį laiką stovėjome tyloje ir beveik atrodė, jog tai nėra nenormalu, jog tai visiškai suprantama ir paaiškinama, jog tai tik du išeiti nusprendę ir prie išėjimo susitikę nepažįstamieji. Abu sužiūrome į tolį, taip ir neišdrįsę pasiteirauti apie tai, kas nutiko iki mūsų susitikimo.
- Šis rytas per gražus juo neužbaigti gyvenimo, tiesa? – į mane kreipėsi tas pats žemas ir sodrus vyro balsas tarsi mėgindamas pajuokauti.
Pro sulipusias baltų jo plaukų sruogas matėsi keli pusę galvos apsiviję randai. Priešingai nei mano, jo pirštai gniaužėsi kumščiais, o šlaunys virpėjo iš šalčio. Arba baimės... Nenumaniau, kur visa tai gali nuvesti, galvoje vis mėginau sulipdyti tinkamą sakinį, vis svarsčiau, kaip virš bedugnės susitikę išsiskiria žmonės, kai šis lėtai suėmė mano ranką ir, neatitraukęs akių nuo tolumoj kanalu išsiliejusios upės, atsiduso. Oda nuvilnijo nuostaba, bijojau atsitraukti, bijojau išslysti iš jo delno ir palikti jį vieną, bijojau net krustelėti ir kažkodėl man atrodė, jog pats jis šios kelionės tikrai neužbaigs, jog čia ne jis atėjo dėl manęs, o aš kiek per anksti atėjau jo pasitikti.
- Aš Tomas, - atsisuko į mane.
- Aš nenoriu to žinoti... – nusigręžiau.
Dar niekados nesijaučiau taip nepatogiai, laikiau jo ranką ir bijojau paleisti, bijojau, jog kažką sugadinsiu ir niekaip nesuvokiau, kaip visą tai pavadinti. Kodėl žmonėms išvis taip svarbu turėti pavadinimą? Kodėl mums atrodo taip patogu ir šilta glaustis po vienu ir tuo pačiu žodžiu, po kuriuo telpa dar šimtai, tūkstančiai ar net milijonai kitų? Vyras, moteris,  moksleivis ar studentas, darbuotojas ar darbdavys, mama, tėvas, draugas... Galbūt pasiklydę savyje bėgame nuo beprotystės ir griebiamės aiškumo išsirinkdami pavadinimą, labiausiai nusakantį, ką veikiame šiame apgailėtiname pasaulyje?.. bet ar jis tikrai nusako tai, kuo esame?
Keli vėjo gūsiai išsidraikiusiomis mano plaukų sruogomis paglostė vyro skruostą ir šis nusijuokė. Pro tvirtai sučiauptas bespalves jo lūpas prasprūdęs juokas buvo  panašus į sunkų, trukčiojantį ligonio kvėpavimą, tačiau įveržti jo pečiai pamažu numetė visą svorį ir atrodė, jog ryto šaltis nepažįstamajam nebebuvo toks baisus. Jo sutrankytas kūnas ir nubrozdinta oda pamiršo skaudėti, veide apsigyveno ramybė ir, rodos, jis sėkmingai ignoravo savo fizinius pojučius. Nesijaučiau silpna, bet... dviese tikrai atrodė drąsiau.
- Tu per graži mirti, žinai? – susigrąžino mano žvilgsnį. Turbūt nei nemirksėjau, sustingau akimirkoje ir bijojau pasijudinti, nemaniau, jog egzistuoja atsakymas į tokį nepažįstamojo pareiškimą, nemaniau, jog kasnors kadanors išvis susimąstė, koks galėtų būti tas atsakymas. Gerklėje užstrigo gumulas. – Ar pasakysi man savo vardą? -kreipėsi vėl. Matyt jis visai kaip ir aš ieškojo paaiškinimų.
- Veronika... - nukirtau.
- Veronika. – pakartojo. –Veronika, ar galiu šiandieną mirt su tavimi? – kiek tvirčiau suspaudė mano ranką.
- Ne. – greičiau už klausimo suvokimą išlekė atsakymas. Ar išvis galima šitaip kreiptis į žmogų?
- Ne?
- Ne – pakartojau. – Mes juk...  – sekundę bandžiau rasti tinkamus žodžius. - Gimstame po vieną, mirštame taip pat ir to nepakeisi. Niekada. – atpalaidavau savo delną, bet jis taip ir liko tvirtai suspaustame vyriškame kumštyje.
- Veronika, o ar leistum man... pabandyti?
- Pabandyti ką? – jaučiau kairiajame savo smilkinyje susmigusias juodas jo akis. Žvelgiau tolyn ir tikėjausi, jog viskas baigsis savaime, jog kvaili klausimai baigsis ir prasilenkę neužilgo išsiskirsime.
- Pabandyti sulaužyti paskutinę taisyklę ir... Numirti kartu. – sunkiai nurijo seiles sakinio gale. Mirtis dar gąsdino šį nelaimėlį. Niekas taip nenuryja savo sakinių, kaip mirti besiruošantis kūnas, neatsikratantis baimės pabaigos akivaizdoje.
Dar kurį laiką stovėjome susikibę rankomis, stebėdami, kaip bunda miestas, kaip po mūsų kojomis skraido paukščiai ir kaip geltonai dažosi daugiaaukščių sienos. Beveik užmiršau esanti ne viena, beveik nebejaučiau įtampos ir beveik grįžau į pradinę akimirką, kai vaizdas akyse pamažu liejasi, kai ausyse garsai maloniai susimaišo ir mintyse atgimsta akimirkos, kurias nebūtinai spėjai išgyventi tikrajame savo gyvenime. Rūkas ėmė leistis ir mūsų galvas apšvietė ryškiai geltoni, vos krauju pasruvę spinduliai. Su šiluma mintyse nutupė ir atsakymas į niekaip aiškiai nesusiformulavusį  mano klausimą.
- Gerai. Kai tik saulė pasieks mūsų kojų pirštus... – prasitariau žvilgsniu į niekur nuskandinusi mintis. Jis nebeatsakė nieko, jam ir nereikėjo.
Pamažu šviesa pasiekė  kaklą, jaučiau, kaip apkabinimu šiluma centimetras po centimetro lydosi oda ir tirpsta slinkdama žemyn. Sušilo mano raktikauliai, pečiai, krūtinė... Nugara nubėgo šiurpas ir oda malonumu pastatė kiekvieną savo plaukelį. Vėsos apkabintas liemuo ėmė tirpti ryto saulėje, tada šlaunys, keliai, blauzdos... Širdis ėmė pastebimai sparčiau mušti, nematomas jaudulys įtempė krūtinės ląstą, du susikibę delnai dar tvirčiau vienas kitą suspaudė ir mes nevalingai atsigrežėme viens į kitą veidu. Jo akyse, tose juodose skylėse neatsispindėjo net ryto saulė. Jos buvo tokios gilios, tokios įsiurbiančios, jog many nebeliko nieko – nei baimės, nei džiaugsmo, nei taip kankinusio nekantrumo. Buvau tik aš, jis ir nebeišaušsiantis rytojus.  Skendau juodoje jo žvilgsnio ramybėje kai pajutau, kaip sustingę šyla mano kojų pirštai. Dar akimirka ir vos pastebimai linktelėjusi galvą įkvėpiau paskutinį gurgšnį oro. Jis užmerkė akis, užmerkiau ir aš... Nežinau, kuris pirmasis žengė  į priekį, vieną akimirką mes dar jautėme visą pasaulį po savo kojomis, kitą – mes tik svorio skirtumo netekusios strėlės, smingančios  žemyn kiaurai traukos dėsnį. Pro ausis sušvilpė  ryto dar nesušildyta vėsa, kurioje, rodos, laukėme ištisą amžinybę, pavėjui užlinko mano blakstienos,  į visas puses taršėsi veidu vis prasibraukiančios plaukų sruogos, o burnoje pasidarė neapsakomai saldu. Nežinojau, jog paskutinis oro gurgšnis  primena arbatinį šaukštelį bičių medaus... 
Priešais mano akis jau nebėgo atsiminimai, nemačiau skaidrėmis besikartojančių vaizdų, kuriuose plūduriavau prieš paskutinįjį savo skrydį, nesijaučiau  laiminga, bet nesijaučiau ir suklydusi. Viskas, kas plazdėjo mano krūtinėje, buvo laisvė - milžiniški, nei pradžios, nei pabaigos neturintys sparnai, kurie nešėsi į šviesą, žadėdami, jog viskas bus kitaip. Ir iškart po to šaukštelio medaus, po begalinių laisvės sparnų ir aplankiusios ramybės stuktelėjo pabaiga. Stuktelėjo ji kurtinančiu, visą griaunančiu garsu. Tai buvo pats triukšmingiausias taškas niekam neįdomios merginos istorijoje, kokio tik ši galėjo tikėtis, kokio tik galėjau tikėtis aš... Jis išdrąskė mano ausų bugnelius ir atemė pojučius, upės vanduo neatrodė nei šiltas, nei šaltas, tai tebuvo besvorė erdvė, nešanti išnykusį kūną ten, kur šis pasirinko. Pasaulis paskendo tyloje, ir viskas, ką jutau, tebuvo spaudimas kairiajame mano delne, tarsi pats dangus paskutiniajai mano kelionei į saują būtų įdėjęs mažą akmenėlį. Amuletą sėkmei... Vokai pasidarė nepakeliamai sunkūs, šviesa, į kurią kritau, ėmė dažytis juodai ir pamažu aš pamiršau kvėpuoti, viskas aplinkui aptemo, bet man nebuvo baisu... Aš nebuvau viena. Jis taip ir nepaleido mano rankos.