darbinis failas. ketvirta dalis.

Kai pabudau, langas galvūgaly buvo atidarytas. Kvepėjo rūkais ir karčiomis šermukšnių uogomis. Beveik ruduo. Pravėriau kambario duris didelė ir suaugusi, tik niekas to nepastebėjo. Įprastinė ryto ruoša, senelis jau išėjęs darban, močiutė prie viryklės, užuodžiau keptus varškėčius. “Valgysi? ” Linktelėjau nugarai ir mano sutikimo ženklas buvo išgirstas, o gal tiesiog laikytas savaime suprantamu. Mama šlavinėjo grindis, lyg tai per amžius butų buvęs jos darbas mūsų namuose. “Dora, dar? ”, - mama bus pusryčiavusi anksčiau, su seneliu. “Mhm. Skanu”.
Valgėme susėdusios viena priešais kitą, tylėdamos. Močiutė ruošėsi gaminti pietus. Jos kalbėjimas pačiai sau – „reiks šalavijų“, „visai apžlibau, puodų nebeišplaunu žmoniškai“ – buvo žaibolaidžiu mudviejų tylai. „Prieš valgį reikėtų išsivalyti dantis, Mona“, - tarstelėjo mama, stumdama nuo savęs tuščią lėkštę. „Po valgio“, - atsakiau, kramtydama paskutinį kąsnį. Mūsų žvilgsniai sulipo. „Kai sėsdavau prie stalo neišsivaliusi dantų, mano tėvas mane bausdavo“. „Tau pasisekė“, - atšoviau stodamasi.
Namie buvo tiršta priešiškumo. Pabėgau į Kristės kavinę. Rūgštus tirpios kavos kvapas, saulės apšviesti ką tik nušluostyti staleliai, pirmųjų lankytojų labinimasis, giedras Kristės niūniavimas amžinai besišypsančiai Kirai ir juokingai surūgęs Juozukas numaldė vidinį peršulį. „Kur Goria? “, - pasiteiravau susiraukusio savo draugo. „Sekmadienis“, - burbtelėjo. Tikrai, pagalvojau, keista, kad močiutė praleido rytines mišias. „O tu ko toks? “ Nepasitenkinimo perkreiptas veidas jam taip netiko, kad kėlė juoką. „Vaikas“, - bedė pirštu į Kirą, - „naktį klykė kaip skerdžiama“. „Ooo“, - nutęsiau, prisiminusi Duonkepių paršą, - „Kodėl? “ „Tėtis sako, dantys, Kristei sako, per anksti. „Per anksti“, - patvirtino Kristė, per langą tiesdama pyragėlį. Tada atsisuko į mus: „Sutvarkykit šitą palangę. Per visa tai“, - ranka išraiškingai apskriejo puslankį prieš pat mūsų nosis, - „nebematau, kas su manim sveikinasi“. Juozukas kalbėjo: „Tėtis pasakojo, kad aš pusę metų šaukiau kiekvieną naktį. Kai kūdikiams dygsta dantys, skausmas, kad neištvertų suaugęs! “, - pasižiūrėjo į Kirą didžiuodamasis. „Aaauua! “, - šūktelėjo kūdikis. „Pusė metų“, - pasiskundė didysis brolis, šypsodamasis.
Ant palangės buvo vienas į kitą sumautų nešvarių puodelių, taukuotų suglamžytų servetėlių, pusstoris sąsiuvinys užlankstytai kampais.
Lauke sustojo pirmasis autobusas. Atsiduso, išspjaudamas paskutinį dvokiančių dujų kamuolį, iš jo vidurių tuojau ėmė ropštis sukaitę keleiviai – saulė dar nebuvo zenite ir kaitino ne per labiausiai, tačiau uždara skardinė dėžė ant ratų veikė kaip pirtis.
„Vandens! “, - šūktelėjo Kristė mūsų pusėn ir aš užkaičiau virdulį. Šalia nešiojamos elektrinės plytelės gulėjo languotas popieriaus lapas, matyt, išplėštas iš „buhalterinės knygos“, vienas jo kampas buvo sulietas kava, bet jau spėjęs išdžiūti. „Skalbimo miltelių, tuoletinio popieriaus (10!!!), kvietinių miltų, juodos duonos, „Buratino“, 1 kg šoninės (nesūdytos) “, - pasvira rašysena stulpeliu buvo surašyta vienoje pusėje. Matyt, Goria nepasiėmė savaitinio pirkinių sąrašo, o gal Kristė, užsiplepėjusi su vienu ankstyvųjų lankytojų, bus pamiršusi jį įteikti. Pamaniau, mišios dar nesibaigė, nubėgsiu iki  bažnyčios ir atiduosiu tą popiergalį Goriai – kavinėn ėmė rinktis žmonės, darėsi ankšta, man ėmė stigti oro ir knietėjo ištrūkti. 
Šventorius buvo tuščias, pro atdaras bažnyčios duris progiesmiais tekėjo malda: Qui vivis et regnas… Patre in unitáte Spíritus Sancti… per ómnia sǽcula sæculórum...  - Persenęs dvasiškasis tėvelis savo avis ganė lotyniškai pramaišiui su lietuvių kalba. Mišios netrukus turėjo baigtis. Prisėdau ant medinio suolo šventoriaus kairėje, šalia kapinių, – artimiausią antkapį galėjau paglostyti, ištiesusi ranką. Čia buvo palaidoti parapijos klebonai. Užverčiau galvą – ant bokšto gelsva šviesa blyksėjo kryžius. Senelis nepamiršdavo pasigirti pats jį ten užkėlęs prieš daugybę metų, kai senasis nulūžo, o gal surūdijo. Sakė, tas kryžius sulig vyru, nors iš ten, kur sėdėjau, atrodė visai mažytis, beveik toks, kokį galėtum kabinti po kaklu. Nuo veriančio dangaus žydrumo įskaudo akis – papurčiau galvą.
Senelis bažnyčion nėjo, išskyrus tuos kartus, kai, močiutės prispirtas, įsirangęs į šventinį kostiumą, lydėdavo ją į Kalėdų ar Velykų mišias. „Bažnyčia man trukdo tikėti, Mou“, - sakė. Man visada atrodė, kad jo ir močiutės dievai labai skirtingi. Užsirūstinusi močiutė kartodavo: „Bijok Dievo! “, o senelis juokdavosi ir tvirtindavo, kad Dievas nebaisus. Močiutė kas sekmadienį keliaudavo bažnyčion ir išeidama būtinai pranešdavo: „Einu melstis“. „Aš irgi“, - atsiliepdavo senelis ir vesdavosi mane į mišką.
Mane pažadino griausmingas Dominus vobiscum ir pavymui atgarmėjęs tikinčiųjų atsakymo murmesys . Ant mano kelių gulėjo Gorios pirkinių sąrašas.
Iš bažnyčios prieblandos, markstydamosios nuo vis dar ryškios rugpjūčio saulės, išniro būrelis senučiukių – visos juodai apsitaisiusios, po smakrais sumegztomis skarelėmis, rankose – suskaitytos maldaknygės, veidai rimti ir kažin kaip pavargę, lyg Viešpaties šlovinimas būtų sunkus darbas.
Su kita grupe – daugiausiai pagyvenusiais vyrais – pasirodė Goria. Aukštesnis, stambesnis ir tvirtesnis už visus, atrodė lyg pašalietis, pačiam sau netikėtai užklydęs nepažįstamųjų susibūriman. Sustojo vidury šventoriaus, pasirąžė, iškėlęs aukštyn rankas, atlošęs galvą nusišypsojo. „Mona! Ką čia veiki? Gražus diena! “ Ištiesiau jam pirkinių sąrašą „O! “, - prisikišo popiergalį prie nosies, atrodė, kad nori pauostyti. „Tavo sąrašas. Turbūt“. „Sąraša! Ta sąraša trumpa, viską prisimenu. Viskas čia! ”, - pabaksnojo smiliumi sau į kaktą ir ėmė skaityti, kas parašyta.  “Prisimenu! ”, - balse vaikiškas džiūgavimas, dantys blyksi, - pilvo apačioje pajutau nepažįstamą kutulį. “Imk”, - ištiesė popiergalį man, nuo baltinių rankovės dvelktelėjo sunkus žvakių kvapas.             
Buvo beveik pietų metas. „Mes per seni užauginti dar vieną vaiką, Dora... “, - išgirdau, darydama namų duris. Ant viryklės burbuliavo raudonas špižinis puodas. Kvepėjo šutiniu – troškinamais raugintas kopūstais, kiaulienos šonkauliais ir bulvėmis. Paprastai šį šildantį, rūgštelėjusį patiekalą močiutė ruošdavo žiemą ir nelabai dažnai – nemėgo po jo liekančio ir ilgai neišsivadėjančio troškaus kvapo, tačiau dabar mūsų namuose viskas taip susipainiojo, jog dėl valgiaraščio keistenybių stebėjausi mažiausiai. Mama klūpomis šveitė virtuvės grindis – remdamasi abiem keliais ir viena ranka, - kitoje laikė šepetį (panašų į tuos, kuriais valomi batai), juo, vis panardindama į dubenį šilto muilino vandens, centimetras po centimetro brūžino medines virtuvės grindlentes. Mamos pilvas vilkosi žeme, sausindamas drėgnus plotelius, taip prisidėdamas prie darbo. „Mona, kur tu buvai? “, - močiutė atsisuko į mane įsispręsdama rankomis į šonus.
Popiet dar spėjau išsimaudyti upėje – su Juozuku nusprendėme, kad tai turbūt paskutinis kartas šią vasarą ir turškėmės, kol ėmė kalenti dantys, o grįžtant radome baravyką, ankstyvą vienakojį rudens pranašą drėgna kepure.
Man jau susirangius pataluose atėjo senelis. Atsisėdo lovos kojūgaly. „Kaip gyveni, Mou? “ - sunkus jo delnas nusileido man ant kaktos. “Gerai. “  “Tai gerai. “ Minutėlę patylėjau, tada iškišau nosį ir pasakiau kaip galėdama tvirčiau: “Aš neisiu į mokyklą. ” “Eisi”, - atsakė senelis, - “labanakt”. Ir viskas. Su juo nepasiginčysi. 
Likusios vasaros dienos sudilo tarp kasdienių judesių, žodžių ir žvilgsnių. Pasimatavus mokyklinę uniformą, paaiškėjo, kad pilkas plisuotas sijonas per tris mėnesius gėdingai sutrumpėjo, o iš tamsiai mėlyno švarko rankovių likę trys ketvirčiai. Miestelio siuvėjui, be pinigų, teko palikti ir dėžę brangių saldainių, paką kavos ir butelį degtinės – visko reikėjo skubiai.
Rugsėjo pirmoji išpuolė šeštadienį. Jaučiausi baisiai išsipusčiusi, - drabužiai gulėjo kaip nulieti (pamalonintas dovanų ir močiutės maldavimų, neva nuo jo beveik priklausąs mūsų likimas, šiaučius labai pasistengė), nauji batai, nors buvo ankštoki ir skaudžiai trynė abiejų kojų nykščius, tviskėjo saulėje, o aš vis kaišiojau pirštus sau į plaukus – vakar kruopščiai ištrinkti ir ilgai skalauti dilgėlių nuoviru, paskui po sruogą susukti į juostelėmis sukarpytą laikraštį, dabar nepaklusniomis garbanomis driko man ant pečių ir lindo į akis – tamsūs, papurę ir žvilgantys. „Gražuolė“, - senelis šypsojosi, tiesdamas man baltažiedį kardelį, ūgiu bemaž su manim, - „Do? “, - linktelėjo mamos pusėn. „Dar reiktų paaugti“, - atsakė mama. „Skauda pilvą“, - pasiskundžiau, į nieką konkrečiai nesikreipdama. Man tikrai skaudėjo pilvą, dar nuo vakaro. „Jaudiniesi“, - nusprendė močiutė. Tarpduryj pamojau visiems trims laisva ranka ir išėjau į kiemą laukti Juozuko. Kad ir ilgai įkalbinėta močiutės, namiškių palydos atsisakiau. Dar prisiminiau paskutinę dieną mokyklojeir pagalvojus, kaip atrodytų mūsų būrelis šiandien – seneliai, aš ir pilvota, ne vaikštanti, o lėtai siūbuojanti mama, - nusprendžiau pasitenkinti draugo kompanija. Juozuko taip pat niekas nelydėjo – Kristė nenorėjo palikti Kiros, Goria – Kristės, be to, reikėjo rankų kavinėje, nors šeštadieniais žmonių būdavo ne per daugiausiai.
Žingsniavome į mokyklą mojuodami kardeliais – Juozukas nešėsi tokį pat ilgą, kaip mano, tik, kadangi pats už mane buvo gerokai didesnis, jo gėlė neatrodė tokia milžiniška, be to, buvo ne baltais, o purpuriniais žiedais. Pusiaukelėje nusiaviau batus – nebegalėjau tverti dilgčiojimo ir perštėjimo nykščiuose; panirusi iki čiurnų bridau dulkėmis – buvo neliję gal tris savaites. Klausiausi Juozuko šnekėjimo ir stengiausi nekreipti  dėmesio į vis stiprėjantį maudimą papilvėje. Iki atėjome, sužinojau, kad šiemet „viskas bus kitaip“. „Mokysies daug naujų dalykų“, - pasakojo Juozukas, - „bus klasės auklėtoja, ir dar pradėsi mokintis anglų kalbos – žinok, labai graži kalba! “, - šį paskutinį dalyką pasakė tokiu tonu, tarsi pradėti mokytis anglų kalbos būtų svarbiausia, kas gali nutikti mokykloj. „Mokytoja gera – draugiška ir kalba – lyg dainuotų“, - pridūrė. „Kodėl anksčiau nepapasakojai? “, - papriekaištavau, - „ką moki pasakyti annnnglišššškai? “, - tyčia šaipydamasi nutęsiau, bet man iš tiesų buvo smalsu. „Dujuspikingliš? Maineimizdžozef“, - subalbatavo du keistus žodžius ir man jie visai neskambėjo nei kaip ”labai graži kalba“, nei „lyg dainuotų“.
Mokyklos kiemas pilnas pasipuošusių, gėlių įsitvėrusių vaikų, šen ten kyšojo rūpestingai sušukuotos mokytojų galvos, kai kurie mojavo ant laibų pagaliukų prilipintomis lentelėmis – po vieną skaičių ir raidę ant kiekvienos. „Auklėtojos“, - šnipštelėjo Juozukas, - „žinai, kokia tavo klasė? “. „Penkta c“, - sušnypščiau atgal. „Tik nepamiršk – penkta c! “, - netekusi vilties lydėti mane mokyklon, šimtą kartų per dieną kartodavo močiutė. „Mano – šešta a“, - pranešė mano draugas. Sukiodamas garbanotą galvą,  ieškojo penktos c man ir šeštos a sau. „Ten“, - bedė pirštu į mokyklos duris, - „eik, aš susirasiu savo, tada po pamokos susitiksim, gerai? “ Besiirdama link penktos c, pamečiau du iš penkių kardelio žiedų – labiausiai prasiskleidusius. Paaiškėjo, kad penktą c auklės auklėtojas – aukštas vyras nemaloniai rudu kostiumu ir lygiai tokios pat spalvos ūsais, ežiuku kirptais plaukais ir išsprogusiomis akimis. Ilgų lentelės kotą apglėbusių pirštų nagai buvo baisingai nukramtyti. „Labas“, - pasisveikino, draugiškai iškišdamas retus, pageltusius dantis, - „pas mus? “. „Penkta c? “, - pasiteiravau savo ruožtu. „Penkta c“, - patvirtino, prieš nosį sumojavęs lentele, jei sudvejočiau. „Valdemaras“, - prisistatė, - „tavo auklėtojas“. „Mona“, - pasakiau garsiai ir aiškiai. „Monika? “, - perklausė, ir tai mane suerzino, nors nieko kito ir nesitikėjau. „Mano vardas Mo-na“, - pakartojau. „Mona. Aišku. Tai ką, Mona, batai nuspaudė? “, - šypsodamasis mostelėjo žemyn. Susiszgribau tebesanti basa – pėdos murzinos, vienoj rankoj batai. Užkaito skruostai. Auklėtoją tai, regis, pralinksmino: „Klausyk, Mona, basom vaikščioti – sveika. Žinojai? Pats mielai nusiaučiau“. Vogčiomis žvilgtelėjau į jo batus – auliniai, piktomis kvadratinėmis nosimis, per šilti pirmai rudens dienai. Skubomis įsispyriau į dulkinus laivelius. Sugėlė nykščius. Nepakenčiamai maudė pilvą.
Klasė gaižiai dvokė retai plaunamu grindų skuduru, chloru ir medžio laku. Suolai žvilgėjo laukdami, kada bus sužeisti inicialais, meilės prisipažinimais ir matematikos formulėmis prieš kontrolinius, kol apačios aplips kramtukių kamuolėliais, o iš geležinių kojų išbyrės varžtai ir tos ims drebėti, vos prisilietus, lyg sunkiai apsirgus. Užsiėmiau įprastą vietą – antras suolas nuo lentos, eilėje prie sienos, kėdė dešinėje. Per ketverius metus taip įpratau sėdėti viena, kad, šalia klestelėjus anksčiau nematytai garbanei, žagtelėjau iš nuostabos. „Berta“, - mano veidą tyrinėjo apskritos žalios akys, - „o tu Mona, ane? “. Linktelėjau, svarstydama, jog, jei žino mano vardą, matyt, bus girdėjusi ir daugiau. „Šiaip turėčiau būti šeštoj, žinai, klasėj, bet sirgau – pusę metų durnanamy, turbūt girdėjai, ane? Girdėjai, girdėjai – kalbų buvo, labai juokingai žinok ten”, - išbėrė. Nesugalvojau, ką pasakyti, todėl tylėjau. „Tu kalbėt moki? “, - Berta įtariai prisimerkė. Papurčiau galvą. „Oi, kokia tu juokinga! ”, - nutarė mano suolo kaimynė. Šypsena putliuose jos skruostuose įspaudė duobutes. “O dar žinai, ką? …”, - beparasidedanti nauja tirada nurūko, reikšmingai atsikrenkštus auklėtojui. “VALDEMARAS ŠABAS”, - užrašė ant lentos aštriomis didžiosiomis raidėmis. Atsisuko į klasę, tarp pirštų sukiodamas kreidą. Tylu – nei kojų šiurenimo, nei šnabždesių, nei šniurkščiojimų. “Aš jau pažįstu Moną”, - mostelėjo ranka mano pusėn, draugiškai  mirktelėjo, - “visų kitų prašau prisistatyti”. “Berta! ”, - šovė nuo kėdės naujoji mano pažįstama, - “turėčiau būti šeštokė, bet ilgai gydžiausi, žinot, ane? “, - minkštą kūną supurtė juokas. Klasė suošė. „Nežinau, bet tikiuosi, kad pasveikai, Berta“, - auklėtojas šypsojosi. „Nežinot? Naujokas? Visi gi žino, ane! ”, - greitakalbė be pauzių, tarsi bijotų nespėti. “Ačiū, sėsk, Berta”. “Naujokas, ane? ”, - Berta atkakliai reikalavo atsakymo. “Naujokas”, - auklėtojas tramdė juoką, klasė prunkštė. 
Vienas po kito stojosi dešimt berniukų ir septynios mergaitės. Pilvą tarsi replėmis gniaužė. “Tavo  kakta šlapia! ”, - sušnypštė Berta. Auklėtojas dalino pamokų tvarkaraščius. „Gerai jautiesi? “, - palinko virš manęs, tiesdamas baltą lapą, kur tvarkingai stulpeliais gulė pirmadieniai – penktadieniai. Papurčiau galvą. „Einam“, - mostelėjo durų link. Atsistojau ir sunkaus delno tuoj pat buvau prispausta atgal prie kėdės. „O varge! ”, - sumurmėjo, - “Visi laisvi, iki pirmadienio! Pirma pamoka – istorija, prašyčiau nevėluoti“, - auklėtojas buvo istorikas. Tik kai klasė visai ištuštėjo, ranka pakilo nuo mano peties. „Aš tavęs palauksiu, ane? “, - uždarydama duris, šūktelėjo Berta.
Į jos vietą šalia manęs šiaip taip įsirangė ilgas mokytojo kūnas. Minutėlę žiūrėjo, lyg triušis krutindamas nosį, ūsai juokingai šokčiojo aukštyn – žemyn, tada prakalbo: „Ar žinai, kas yra mėnesinės, Mona? “. Pamaniau, būsiu susirgusi kažkokia baisia liga. „Mona? “, - delnu pasirėmė smakrą, tarsi atsakymo ketintų laukti labai ilgai. „Nežinau“, - nuo perdžiūvusio gomurio vos atplėšiau liežuvį. „Taip ir maniau“, - sumurmėjo, - „nieko baisaus“, - patikino, turbūt įspėjęs mano nerimą, - „tiesą sakant, tai reiškia, kad tu esi sveika mergina, Mona“, - man patiko jo įprotis sakinį užbaigti vardu. „Klausyk, namie tau viską paaiškins mama, o dabar tau reikia susitvarkyti, gerai? “, - svarsčiau, ką turėčiau susitvarkyti. „Tu kraujuoji, Mona“ Žioptelėjau. „Atsistok. “ Šviesus kėdės medis buvo išterliotas tamsiu, beveik juodu krauju. Pajutau, kaip teka per kojas. Atrodė visiškai neįtikima, kad esu „sveika mergina“. „Sutarkim šitaip“, - kalbėjo auklėtojas, mėgindamas išsirangyti iš ankšto suolo, - „aš greitai nubėgsiu iki seselės, o tu nusiprausk, gerai? “, - parodė į praustuvę klasės kampe, - ten plaudavom kreiduotas lentos šluostes, - „užrakinsiu duris, kad niekas tau netrukdytų, ar gerai, Mona? “ „Gerai. “, - stovėjome vienas prieš kitą. Aš - laukdama, kol liksiu viena, jis - lyg nebūtų tikras, kad galima mane palikti. Iš švarko kišenės išsitraukė į nedidelį standų kvadratą sulankstytą nosinę, turbūt naują. „Nusišluostysi“, - ištiesė.
Spynoje apsisukus raktui, nuėjau iki praustuvės. Ant šlykštžalio linoliaumo eilute susirikiavo klampūs lašai. Nusisegiau sijoną. Vis dar nesupratau, iš kur kraujuoju. Šlapia nosine braukiau kojomis į viršų, o iš manęs vis tekėjo ir tekėjo kraujas. Nusispyriau permirkusias kelnaites ir sustingau – iš ten. Nesugalvojau nieko geresnio, kaip išskalauti jas po čiaupu ir, gerai nugręžus, apsimauti atgal. Auklėtojas grįžo nešinas į nedidelį kvadratėlį sulankstytu daiktu: „Įklotas. Įsidėk jį ten, Mona“. Kai lupau jį lauk iš šiugždančios violetinės pakuotės, nusisuko. Nuleidau kelnaites iki kelių – jos vėl buvo šviežiai išterliotos, įtiesiau įklotą, ir atsargiai – tas daiktas niekaip nelipo prie šlapios medvilnės, –  užsitempiau aukštyn. Pasijutau maloniai sausa. „Jau“, - nežinojau, kaip kitaip priversti jį atsigręžti. Apsisuko lėtai, lyg nenorėdamas manęs nubaidyti. „Kaip jautiesi, Mona? “, - paklausė žiūrėdamas kažkur virš mano pakaušio. „Man skauda pilvą“, - prisipažinau. „Žinai, yra moterų, kurios tomis dienomis nesikelia iš lovos“, - mes kaip susitarę vengėme susidurti žvilgsniais, - „Pavyzdžiui, mano žmona. Tikrai, Mona“, - pridūrė padvejojęs. „Aš eisiu namo“, - norėjau, kad šitas tekėjimas, šitas pokalbis ir šita diena pasibaigtų. „Tavo, ahm... Mona, tavo sijonas... “, - atrodė, kad situacijos nepatogumas privertė jį pamesti mano vardą dar iki sakinio pabaigos, kur paprastai buvo patupdomas. „Klausyk“, - vėl prabilo, atgavęs savitvardą, - „apsivilk mano švarką, gerai? Kada nors grąžinsi. ”, - kalbėjo rangydamasis iš drabužio, kurio pečiai jam buvo gerokai per siauri. Žiūrėjau į jį – didelį, svetimą. Apvilko švarką, apkabinęs per pečius spustelėjo: “Atrodai kaip kaliausė, Mona”, - nusijuokė ir mūsų žvilgsniai susidūrė. “Ten reikia išvalyti”, - nusukdama akis, dūriau pirštu į tarpusuolį. Net ištiesus ranką ir smilių, dar geras gabalas rankovės liko kadaruoti, lyg nulaužtas. “Valytojos darbas, Mon”, - nuramino.
Už durų laukė Juozukas ir Berta. “Kas atsitiko?! ”, - šūktelėjo vienu metu, skirtingomis intonacijomis. Juozukas – susirūpinęs ir su palengvėjimu, Berta – spigiai ir nekantriai. „Palydėsit ją namo? Berta? “, - atrodė, auklėtojas mieliau būtų prašęs Juozuko, tačiau nežinojo jo vardo. „Palydėsim, palydėsim“, - sučiauškėjo Berta, užtvirtindama pažadą, įsitvėrė man į parankę. Norėjau ją nusipurtyti – nuo auklėtojo švarko rankovės ir mudviejų su Juozuku draugijos, bet tik stovėjau nejudėdama, nuolankiai priimdama jos lipnų rūpestį.
Galiuką kelio ėjome trise. Tiedu abipus manęs, aš per vidurį, tabaluodama ilgiausiomis rankovėmis ir painiodamasi nutįsusiuose skvernuose. Per didelis švarkas buvo dar ir labai sunkus – slėpė ir slėgė. Berta be paliovos pliurpė, nors niekas jos nesiklausė. Juozukas vis dėbčiojo į mane, mėgindamas įspėti, kas gi iš tiesų nutiko. Sugavusi jo žvilgsnį, purčiau galvą ir šypsojausi – suprask, nieko tokio, jis tik baltakiuodavo, atseit, netikiu – jo taip paprastai neapmausi. “Tai iki rytojaus, ane? ”, - kvyktelėjo Berta prie centrinės miesto parduotuvės, - “aš gyvenu ten”, - energingai mostelėjo galva, jos garbanos suspyruokliavo. Matėme, kaip aptakus, nevaikiškas jos kūnas iriasi per raibuliuojantį rugsėjo pirmosios tvankį.
“Nepasakosi? ”, - paklausė Juozukas, likus gal puskilometriui iki namų. “Čia tokie reikalai… moteriški…”, - mes staiga atsiskyrėme. Įgavome lytis. Tapome dviem priešingais poliais ir aš nebegalėjau jam sakyti visko. Prieš akis iškilo Goria, kaip tąkart šventoriuje – didelis, gražus ir besišypsantis, marškinių baltumas ir draugiškai atidengtis šlapi dantys, burnos juodumoje vartosi minkštas raudonas liežuvis. Gėrėjausi tuo paveikslu iki parėjome. Sumaudė strėnas.
Mūsų virtuvėje vyko keistas susirinkimas: močiutė, senelis, Kristė su sterblėj guguojančia Kira ir Goria, susispietę į krūvą, per tarpdurį spoksojo į pusnuogę mamą, pusiaugulom tįsančią ant sofos kambaryje. Regis, ją pylė karštis – kakta nurasojusi, įraudę skruostai, kadaruojanti mėsinga ranka, iš liemenėlės virtančios grėsmingos krūtys, apraizgytos mėlyno kraujagyslių tinklo, iš po nupilkusių balto sijono padurkų kyšančios sutinusios pėdos. „Dora, baik kvailioti! “, - kai mėgindavo būti griežta, močiutė nutaisydavo balsą, lyg kalbėtusi su vaiku, tiesiog negalinčiu nepaklusti suaugusiojo paliepimui. „Tikrai, Do, tu žinai geriausiai – tu gi gydytoja, bet aš tavo vietoj tuoj pat važiuočiau ligoninėn. Tuoj pat! “, - iš senelio tono buvo visiškai aišku, kad geriausiai čia viską žino jis. „Gal aš tik pakviesiu greitasis, o daktaras pasakys, kokia čia reikalas?.. “, - siūlė Goria. „Turim grįžti į kavinę! ”, - Kristė nė nemanė slėpti abejingumo. Mama nieko nesakė, tik protarpiais mosteldavo ranka, tarsi vaikytų muses. „Hrm! ”, - atsikrenkštė Juozukas ir keturios galvos lyg spustelėjus mygtuką pasisuko mūsų pusėn. “Vaikai! ”, - džiaugsmingai šūktelėjo Goria ir aš, dar skendėdama prisiminimų ūkuose, puoliau jam ant kaklo. Sausos ir karštos mano lūpos prilipo prie didelės jo burnos, liežuvis atsirėmė į drėgną kietai sukastų dantų tvirtovę. Vos pusę sekundės, kol susivokusi atšlijau. “O…! Kokia pasveikinimas…”, - atgalia ranka šluostydamasis burną – nevykęs mėginimas nutrinti kas ką tik įvyko, - burbtelėjo Goria.  “Kas čia dabar?! “, - močiutės akių obuoliai buvo beišsprūstantys iš kietos raukšlių apsupties. Man prireikė minutėlės suprasti, kad klausiama apie mano aprangą. Tylėdama apsisukau, stumiama nugaron įremtų žvilgsnių įveikiau virtuvę ir užsidariau mažyčiame vonios kambarėlyje verandoje. Siena, prie kurios visa nugara glaudžiausi, buvo vėsi, iš virš kampinės pusvonės pakabinto dušo įkyriai kapsėjo vanduo, kvepėjo drėgme ir ką tik rankomis skalbtais drabužiais – gilus cinkuotas dubuo tebebuvo puspilnis murzinų pamuilių, burnoje tebejutau tirpia kava ir dantų pastos mentoliu atsiduodantį Gorią. „Mou? Ileisk mane, vaikuti! ”, - durys nebuvo užrakintos, bet senelis nė nemėgino jų atidaryti. Neturėjau jėgų pajudėti. “Mou, būk gera, atidaryk duris”, - prisiverčiau ištiesti ranką, spustelėti rankenos svirtį. Senelio juk neperkalbėsi. “Klak”, - niša sienoje išspjovė liežuvėlį, durys atsidarė. Senelis šmurkštelėjo vidun kaip sąmokslininkas, nusikaltimo bendrininkas, nežiūrėdamas pasuko užraktą ir atsisėdo ant grindų. Delnu patapšnojo kilimėlį, kviesdamas mane greta. Papurčiau galvą – bijojau sėstis, nenorėjau  kruvinų pėdsakų.
“Šita švarkas tau trupučiūūūką per didelė”, - senelis mėgdžiojo Gorią. Šyptelėjau. Kurį laiką tylėjome, klausydamiesi į vonios dugną tykštančių lašų, galiausiai, jau savo balsu, senelis paklausė: “Gyvensim čia? ” “Kur? ”, - nesupratau. “Čia, vonioj? Žiemą čia būna šalta! ”, - mūsų verandos vonia žiemą virsdavo ledo kambariu, sienos nebuvo apšiltintos, todėl sproginėjo vamzdžiai ir nuo ankstyvo rudens iki vėlyvo pavasario mes prausdavomės didžiuliame emaliuotame dubenyje, kas vakarą močiutės atvelkamame virtuvėn. Atsidusau. Senelis ištiesė koją, bato galu pabaksnojo mano blauzdą ragindamas kalbėti. “Man bėga kraujas”, - du vešlūs žilstelėję antakiai šovė į viršų. “Į kelnes. Iš ten”, - paaiškinau. “Mou! ”, - susijaudinęs senelis kalbėdavo dar garsiau, nei įprasta. „Tau prasidėjo mokykloj, ką? “ „Tššš... “, - sudraudžiau, spausdama pirštą prie lūpų ir tuo pat metu linksėdama galva, - įsivaizdavau visus, likusius virtuvėje, kaip žąsinai ištempusius kaklus, gaudančius kiekvieną žodį. „Mou! “, - tildyti senelį buvo beprasmiška, - „o šitas švarkas? “ papasakojau jam apie auklėtoją, pilvo skausmus, Bertą, nosinę – viską. „Kas man yra? “, - paklausiau baigusi. „Augi, Mou. Dabar renkis ir šok į vonią“, - liepė baigęs trumpą paskaitą pie tai, kas yra menstruacijos ir kam jos reikalingos, - „aš tuoj! “, - šūktelėjo, eidamas pro duris.
Stovėdama po silpna (vandens spaudimas buvo nepakankamas) dušo srove, galvojau apie laikus, kai mane prausdavo močiutė: „Rankytę, dabar kitą rankytę, dabar kojytę“; kai mama siuntinėdavo krūvas nuotraukų, bet pati užsukdavo retai ir niekuomet neužsibūdavo, kai pilvą skaudėdavo tik persivalgius nesunokusių agrastų ir kai nešokinėjau bučiuoti nieko nenutuokiančių kaimynų. Apsivėliau gėdos pūkais, kibiais, nei nuplausi, nei nuplėši. Įsivaizdavau valytoją, šiūruojančią kruvinas grindis, auklėtoją, pasakojantį apie mane žmonai, kuri per mėnesines nepasikelia iš lovos, - nepaisant to, jie juokiasi iš manęs, įkištos į tą neįtikėtino dydžio švarką. Gūžiausi, prieš akis vis sušmėžuojant apstulbusiam Gorios veidui, kai lyg pernokęs obuolys nuo šakos nukritau jam nuo kaklo. Svarsčiau, kaip reikės ir vėl juos visus susitikti, ryt sekmadienis, galiu prasivolioti lovoj kad ir visą dieną, o pirmadienį vėl į mokyklą. Neabejojau, kad Berta bus išpliurpusi viską kiekvienam, kam užteks kantrybės klausytis, dar iki man ateinant. Krūptelėjau darkart atsidarant durims. „Apsirenk, Mona, ir ateik valgyti pietų“, - močiutė atnešė krūvelę švarių, dailiai išlygintų ir tvarkingai sulankstytų drabužių. Patupdė juos ant nuleisto klozeto dangčio. „Ir šitą įsidėk, kitokių neturim, senelis išėjo parnešti“, - sumosavo gabalu vatos. Pašiurpau – jausmas, oda liečiant vatą ir keistas, beveik neišgirstamas garsas, trinant ją tarp pirštų, pašiaušė mano gyvaplaukius. Daugiau nieko nesakė, tik žiūrėjo į mane taip, lyg pirmąkart matytų. „Tau dygsta... „, - pasukiojo abiejų rankų smiliais sau ties krūtine, - „... dygsta... papukai. “, - užbaigė taip keistai, kad vienu metu prajukau ir instinktyviai prisidengiau tai, ko iki šiol nė nenumaniau turinti. „Kaip tu augi, vaikeli, kaip tu augi... “, - palingavo rusvaplauke galva, akys susiaurėjo, apsitraukė skaidria ašarų migla. „Aš augu, man dygsta, iš manęs varva, man skauda“, - pamaniau, bet nutylėjau. „Tai renkis ir ateik. Sriubos valgysi? “ „Kokia sriuba? “, - įprastas atsakymas į įprastą klausimą. „Rūgštynių“. „Niam niam“. „O kas mamai? “, - prisiminiau, durims beužsidarant. „Lyg ir gimdė, bet, atrodo, praėjo“, - atsakė per slenkstį. „Mona, atšals! “, - iš vitruvės šūkaliojo močiutė, man apžiūrinėjant save pusmetriniame įstrižai skilusiame veidrodyje. Viena dalis atspindėjo veidą ir kaklą, kita, jau už skilimo linijos – pradedančią formuotis krūtinę ir laibas, vasaros nuauksintas rankas iki alkūnių. Kol rengiausi, svarsčiau, ar įmanoma „lyg ir gimdyti“ ir ar tai gali praeiti. Galvojau, ar turėsiu tokius papus, kaip turi mama – nedidelius ir stangrius, išsipučiančius ir apeinančius mėlynom gyslom, besilaukiant vaiko; ar tokius, kaip močiutė – sausus ir graudžiai nutįsusius, išdžiūvusiais speneliais, tamsiomis raukšlėtomis aureolėmis – į juos vogčiomis stebeilydavau, jai žiemą prausiantis virtuvėje. Ar kada nors turėsiu vaikų („Mėnesinės reiškia, kad esi moteris ir galėsi turėti vaikų“, - aiškino senelis)? Ar, kai mama pagimdys savo vaiką, galų gale dings ir leis man ramiai augti ir varvėti ir dygti? 
Sekmadienis prabėgo tykiai, man visą dieną vartantis lovoje. Laukiau, kol šiandiena ištrins vakardieną, kol atmintis prisipildys bažnyčios varpų dūžių, džiūstančio šieno kvapo, sekmadienio pietų soties, į delnus ir pėdas suplūdusio popietės tingulio, kai tegali žiūrėti pro langą stebintis, kad ir vėl taip anksti temsta;  ir ryt niekas nebeprisimins nei rudo švarko, nei manęs, kybančios Goriai ant kaklo. Už sienos protarpiais suaimanuodavo mama –, niekaip nesutiko vykti ligoninėn, grėsmingai siūbavo, be tikslo vaikštinėdama po namus, vis priguldama ant sofos. „Kažin kada“, - mąsčiau, klausydamasi gniaužiamų aimanų. Prabėgo vos dvi savaitės, o atrodė, kad ji visuomet čia buvo ir niekada nebeišvyks, - šlitinės po namus amžinai stora, nerangi ir dejuojanti. „Dink iš čia dink iš čia dink iš čia“, - galvojau, vildamasi, kad vaikiški mano burtai suveiks ir vieną rytą atsibudus jos tiesiog neberasiu. Mes vėl gausime laiškų su nuotraukom, senelis, mygdamas ragelį prie jau įraudusios ausies kriauklės, šūkaus „Do, kaip sakai? “; ir viskas bus kaip buvę.   
Diena buvo tvanki ir šilta. Žolė vis dar žaliavo, nors prikišus nosį prie žemės galėjai justi prasidėjusį, nors dar nematomą, puvimą. Tamsai iš visų pusių atkakliai spaudžiant dieną, į pietus traukiančių paukščių virtinės regėjosi lyg per dangų ištįsę gedulo kaspinai, oras kvepėjo obuoliais, daržuose sunokusiomis rudeninėmis daržovėmis, bet užvis labiausiai – žeme, savo gyvybę iki paskutinio lašo atidavusia vasarai ir dabar pasiruošusia migti, vos lyžtelės pirmasis gruodas. Pro atvirą kambario langą kartkartėmis siūbtelintys paskutiniai troškūs vasaros atodūsiai vertė šiurpti – uodžiau mirtį.
„Ar žinote, kas yra istorija? Jūs esate istorija! “, - žingsniais matuodamas tarpusuolius nuo lentos iki galinės sienos ir atgal, kalbėjo auklėtojas. „Jūs esate rezultatas visko, kas atsitiko jūsų tėvams, seneliams ir proseneliams, vaikai. “ – stabtelėjo, nužvelgė klasę, smiliumi patrynęs tarpuakį pasitaisė akinius, - „viskas yra istorija. Viskas. “, - pakartojo.
Nepamenu, kada tiksliai supratau, ką iš tiesų mums kalbėjo auklėtojas. Dabar jau žinau: viskas yra nulemta visko. Kada tiksliai išmokau šitą pamoką, neprisimenu, bet žinau, kaip pirmą kartą supratau, kad niekas nebebus kaip buvę.
Tą vakarą sunkiai migdžiausi. Lauke buvo visai tamsu, namiškiai jau sugulę, rugsėjis senokai persiritęs į antrą pusę, bet naktys dar nežvarbios – miegojau prie atviro lango. Klausiausi, kaip kvėpuoja senelis – nelygiai, protarpiais vis atsikrenkšdamas, tarsi galugerkly būtų įstrigusi žuvies ašaka; - tikrai žinojau, -  nemiega. Pro plyšį durų apačioje sklido blausi šviesa, o labai įsitempus girdėjau verčiamus knygos lapus, - močiutė skaitė. Bet kas, gerai pažinojęs mano šeimą, būtų tučtuojau supratęs, kad vyksta kažkas neįprasto. Nors knygų senelių namuose buvo nuo sienos iki sienos ir nuo grindų lig lubų, močiutė niekuomet neskaitydavo. „Kas tam turi laiko?! ”, - sakydavo. Na, taip - juk nuo aušros tarnaudavo mums – nenuilstanti namų dvasia, bet „kas tam turi laiko?! ” skambėjo kaip išsisukinėjimas. Galvojau, kad net užrakinta bibliotekoje, kur negalėtų nei kepti, nei virti, nei plauti ar šveisti, močiutė mieliau poteriautų, nei skaitytų. Vis dėl to retkarčiais ji išsitraukdavo knygą. Kai negalėdavo užmigti. 
Vaidinome, kad nieko nevyksta, o iš tiesų laukėme.
Tą popietę, grįžusi iš mokyklos, neberadau mamos, - jai pagaliau nutekėję vandenys ir ji pagaliau išvykusi ligoninėn. Seneliams užmigti nedavė mintys, ką reikės daryti su mama ir nauju vaiku. Išsivežti jo negalėjo – niekas nebandė nė galvoti priešingai, - galimybė tyliu visų sutarimu atmesta kaip neįmanoma ne apskritai, o konkrečiai mano mamai. Antra vertus, ir likti gyventi čia, su mumis, ji negalėjo. Įsiraususi pataluose vaizdavausi, kaip senelis užsimerkęs ir atsukęs nugarą močiutei mėgina išspręsti jam per sudėtingą lygtį, nežino, kaip tai padaryti ir tą savo nežinojimą kas trisdešimt sekundžių mėgina iškosėti lauk. Norėjau, kad viskas pasibaigtų. Kad mama pagimdytų ir dingtų (bet nepamirštų rašyti laiškų), gudrūs suaugusieji sugalvotų, kur dėti vaiką ir mes pagaliau gyventumėm, kaip gyvenę. “Dieve”, - meldžiau, - “padaryk ką nors! ”, - vaikiška mano galvelė neišnešė, kas tas kas nors turėtų būti, bet Dievas protingas, be to, kaip tik tuo metu, matyt, nuobodžiavo, nes mano prašymą ėmėsi vykdyt nedelsiant. Man tebemurmant “padarykkąnorspadarykkąnors”, senelis užsikosėjo, į lentines grindis garsiai bilstelėjo knyga, klakt klakt suklaksėjo laukujų durų rankena. Dabar jau žinau, kad vėlyvi nelaukti lankytojai bemaž niekam neatneša gerų žinių, o anuomet – anuomet dar nieko nebijojau. Išsipainiojau iš patalų genama smalsumo, nė truputėlio netemdomo nerimu. Kol perėjau kambarį, basos mano pėdos spėjo sušalti. Prie lauko durų atsidūriau išvien su seneliais. Stovėjome kaip gyvas žmonių traukinys: senelis, didžiuliu savo delnu svarinantis rankeną, už jo - nerimą prakaituojanti močiutė, už jos – nuo kojos ant kojos stypčiojanti, smalsumo kutenama aš. Už durų radome Gorią. Stovėjo ten, tamsoje, didelis ir atrodė baisiai nustebęs: akys išplėstos, tankios blakstienos beveik įsikibusios vešlių, žilstančių antakių, burna pražiota. Pastebėjau ant kaklo tvinksint išsipūtusią kraujagyslę. Panūdau ją lyžtelėti. Pažįstamas kutenimas papilvėje. “Kira mirė? ”, - paskutinį skiemenį Goria ištarė taip, kad visa nuskambėjo lyg klausimas. Senelis suakmenėjo. Močiutė prie burnos prispaudė delną ir pro suspaustus pirštus pasruvo “amžiną atilsį duok mirusiems Viešpatie ir amžinoji šviesa jiems tešviečia”. “Kira mirė? ”, - paklausiau. Visa ta naktis, gimimo laukimas, senelio kosulys, šaltos mano pėdos, tarpdury pulsuojanti gysla ant Gorios kaklo ir Kira mirė?! – tai tada supratau, kad niekas nebebus, kaip buvę. Nuo to vakaro, kai suklaksi laukujos durys, pirmiausiai išsigastu blogų – neatšaukiamai blogų – naujienų.   
Nebuvo raudų, klyksmo, net ašarų nebuvo. „Aš ją išvešiu“. „Sugirdyk vaistų Gitai”. “Skambink klebonui”. Įtampą kapojo mažažodės senelio komandos. Pro langą mačiau, kaip iš Gorios namų senelio glėby iškeliauja į šiltą antklodę susuktas Kiros kūnas. Tarsi rugsėjo nakties vėsa  jai rūpėtų! Kieme į sunkius darbo batus basnirčia įsispyręs, vis toks pat nustebęs  dar ilgai stovėjo Goria. Tąnakt nemačiau nei Juozuko, nei Kristės. Kitą rytą niekas nesivargino pažadinti manęs mokyklon. Užmigusi paryčiais, pabudau jau gerai įdienojus. Senelio nebuvo, močiutė palikusi raštelį „Išėjau bažnyčion“. Pusryčiams dorojau stirtą purių močiutės blynų. Uodžiau riebų, raminantį jų saldumą ir svarsčiau, ar Kirą laidos mūsų bažnyčioje priešais namą ir ar į laidotuves nors vienas žmogus atvažius autobusu. Pavalgiusi užsukau aplankyti Juozuko. Radau jį virtuvėje prie stalo, rankose sukiojantį pusiau nugertą pieno puodelį. Pro praviras duris mačiau Kristę ant sofos. Sėdėjo tiesi, pėdos sugaustos, tvirtai įremtos į grindis, delnais įsirėžusi į minkštą sofos apmušalą vos įžiūrimai linguoja. Pastebėjo mane, mostelėjo „Labas, Mona“, sugrąžino delną ant sofos, tiksliai ten, nuo kur pakėlė, vos šyptelėjo ir liko taip sėdėti. Juozukas išvirė arbatos ir mes buvome dviese abipus medinio virtuvės stalo, turbūt kelias valandas, o Kristė, jei nekreipsime dėmesio į tą veik nematomą lingavimą, nepajudėjo iš vietos. „Sėdi ir sėdi šitaip! ”, - irztelėjo Juozukas. Manau, kad tąkatr kilsteldama ranką mane pasveikinti, ištardama „labas, Mona“ ir nusišypsodama Kristė išeikvojo visut visutėlę tai dienai atseikėtą energiją. „Kur Goria? “, - paklausiau, kad netylėt, nors iš tiesų džiaugiausi, kad jo nėra ir mums nereikia kalbėtis. „Pas Kirą“, - atsakė Juozukas. Akies kampučiu mačiau, kaip Kristė siūbteli atgal ir prikandau liežuvį.
Namo parėjau vakarienei. Močiutė ir senelis prie stalo, per vidurį – aliuminis puodas, puspilnis smagiai oranžinės moliūgų spalvos. „Turi sesę“, - tarstelėjo senelis, suspausdamas tarp pirštų šaukštą. „Ką? “, - nesupratau, apie ką kalba. Mamą buvau visai pamiršusi. „Turi sesę“, - pakartojo senelis ir padėjo šaukštą į vietą, lėkštės dešinėje. Atrodė, tas jam per sunkus nulaikyti.   
Močiutė nenorėjo, kad dalyvaučiau laidotuvėse, bet senelis užsispyrė leisti  spręsti man („Baik, Pauliau, jinai pakankamai didelė viską suprasti“), o jo neperkalbėsi; ir aš, žinoma, nusprendžiau eiti – šitiek kartų mačiau į bažnyčią ir iš jos į kapines traukiančias gedulingas procesijas, visa atrodė įdomu ir baisiai paslaptinga, bet užginta pažiūrėti iš arčiau. Jei miestelyje mirdavo koks pagyvenęs senelių pažįstamas, jiedu stovėdavo sodely priešais serbentų krūmus, močiutė būtinai tarsteldavo: „Tai dabar jau turbūt mano eilė“. Pasitaikydavo, kad iš Dievo namų išnešdavo mažyčius baltus grabelius, taigi, teoriškai aš žinojau, kad kartais miršta vaikai, bet apie tai niekuomet nebuvo kalbama. Kad ir kaip buvę, tvirtai nutariau Kiros laidotuvėse dalyvauti.
Bažnyčion susirinko įdomi kompanija: visą dešinį sparną užtūpė nežinia iš kur susirinkę čigonai. Moterys, žemę šluojančiais juodais sijonais ir išdykėliškai dzingsinčiais didžiuliais auskarais grąžė rankas ir dejavo,  jų raudos neatrodė tikros – gal tai žvangančių auskarų kaltė. Vyrai, dauguma juodais, šauniai viršun užraitytais ūsais ir keistomis plačkelnėmis – tokių nemačiau dėvint nei vieno pažįstamo – mąsliai žiūrėjo į tolį arba šnabždėjosi tarpusavy. Nei vienas neatrodė tikrai nuliūdęs – greičiau jau  nuobodžiaujantys. Nepažinojau nei vieno. Senyva moteris į už galvą didesnį žilą kuodą susuktais plaukais garsiai dejavo. Buvo apsitaisiusi juodais, sidabru siuvinėtais drabužiais, tie žybčiojo ir blykčiojo lyg ką tik sniegu apiberta žemė. Galėtų būti Kristės motina.         
Mes glaudžiai, tarsi saugodami vienas kitą, užsėdome kelis kairiuosius suolus. Buvome septyniese: močiutė ir senelis, Juozukas ir aš, dar auklėtojas ir Berta – turbūt nekviesti, bet nusprendę ateiti, nežinia iš kur sužinoję, – mažame miestelyje žinios greitai sklinda. Ir Goria – nežinia kodėl tarp mūsų, o ne šalia Kristės, bažnyčios priešakyje, šalia mažulyčio balto karstelio, tokio mažo, kad atrodė kaip dėžutė.
Kristė stovėjo ten viena. Neverkė. Negrąžė rankų. Nebesiūbavo pirmyn ir atgal. Stovėjo, akis įsmeigus, gal - į žalvarinę karsto rankeną? Tiesi kaip styga, didi savo nepaguodžiamybėje ir sugniužusi, trapi, mažytė – kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo labiau bijojau, kad sutrupės. Gręžiau ją akimis, mintyse be perstojo kartodama: „Kristekristekristekriste“. Svaigau, kvėpuodama vystančiais vainikais, eglišakių eteriu, smilkalais ir žvakėmis, o užsimerkus ir giliai trūktelėjus oro, į šnerves įsirangydavo rūgštus gėlos kvapas. Paskui atėjo aikas atsisveikinti. Nuo Kiros lig pat bažnyčios vidurio nutįso lėtai judanti juoda vora. Po vieną priartėdavo, stabteldavo prie atviro karsto, tada kairiuoju kraštu pasitraukdavo, užleisdamas vietą kitam. 
Temstant visi  - seneliai ir aš, Kristė, Goria ir Juozukas – sėdėjome sode ant suolo, tiesiomis nugaromis, rankos ant kelių. Kalbėtisnebuvo apie ką. Pamačiau į kiemą įsukančią mamą. Vienoje rankoje krepšys, kitoje kūdikis. Pilvas subliuškęs, bet vis dar didelis. Sėdėjome kaip sėdėję. Perėjusi kiemą, koja paspyrė vartelius, vos neparkrito, užkliuvusi už šakos, užmynė žolėje pūvantį krituolį, sustojo priešais mus. Padavė kūdikį Kristei. Palikusi krepšį voliotis mums po kojomis, nuėjo namo. Kristė pasėdėjo dar kurį laiką, miegantis vaikas glėbyje, iš šonų Goria ir Juozukas, tada visi drauge pakilo ir išėjo, neatsisveikinę.
Mama išvažiavo kitą rytą, aš dar miegojau.
Mergaitę senelis pavadino Ilze.   
Kristė Ilzę nešiojosi toje pačioje sterblėje, kurią buvo sumeistravusi Kirai, Ilzė čiulpė vis dar pieningas Kristės krūtis, Ilzei nieko netrūko.
Po truputį viskas grįžo į savo vėžias, tik Goria nustojo vaikščioti bažnyčion.