Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Pagaliau tie debilai susiprotėjo. “ Tokių žodžių mintyse ir dviejų sargybinių lydimas ėjau per to purvino žmonių tvarto koridorius. Antrankiai spaudė riešus, nes storas idiotas juos specialiai suveržė. Nieko jam nesakiau, tik nustačiau pikčiausią, kokią tik galėjau veido miną, žiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Mačiau, kaip išgąsčio apimtas jis nurijo seilę ir sukando dantis. Atsivėrė tos senos, anksčiau girdėtos, girgždančios durys. „Tai štai kaip viskas čia atrodo. Pagaliau ir aš čia atvykau! ”, - su šypsena ir nuostaba veide garsiai tariau, lyg tenai būtų buvę labai gražu, džiaugsminga, šilta, jauku. Keletą tų storų kiaulių net išsižiojo. Mačiau jų, mano beprotybės apimtas akis. „Greitai viskas baigsis, nesijaudink, “ – tarė drąsiausias iš jų. Aš į jį įsmeigiau savo pilkas akis, spoksojau keletą sekundžių ir su plačia šypsena ištariau: „Niekas nesibaigs. “
    Kambarys, tiesa, nebuvo toks jaukus, kad jame šypsočiausi. Vos atidarius tas duris pasklido mirties ir kepintos mėsos dvokas. Aplinka buvo niūri, depresiją varanti. Net matyti viską pradėjau pilkai, tik kažkokį raudoną kaspiną, padėtą ant suoliuko, žiūrovų luožėje, pamačiau spalvotą. Jis buvo toks ryškus, kad net sukėlė vaikystės prisiminimus. Mano krėslas atrodė gan patogus, nekantravau į jį atsisesti, „prisidėti“ prie istorijos. Apžiūrėjau ir žiūrovus. Net nusišypsojau pagalvojęs: „Kas žvėriškiau: ar kad aš iššaudžiau pusę mokyklos mokinių, o tarp jų ir savo meilę, ar kad jūs ateinate pasižiūrėti šiandieninio reginio? “ Privedę mane prie garbingos kėdės, tiedu idiotai atrakino mano rankas ir švelniai pasodino. Dešimčiai sekundžių viskas nutilo, jie žiūrėjo į mane, aš į juos. Netrukus įėjo vyriausias pareigūnas ir pradėjo kalbėti nesąmones. „Du tūkstančiai tryliktų metų sausio dvidešimt devinta diena, po pirmos dvidešimt septynios. “ Kuprius, kaip didžiausias padlaižys, pradėjo viską rašyti, tikriausiai mirties liudijimui renka reikalingą informaciją.
    „Kaltinamasis, V. Č., sausio dvidešimt penktą dieną, savo mokykloje, „A“ gimnazijoje, iššaudė šimtą trisdešimt šešis mokinius. “ „Galėjau daugiau, jei nebūtų draugeliai apsimyžę“ – tariau mintyse ir šyptelėjau. „Pagal teismo nuosprendį, kaltinamasis yra nubaudžiamas mirties bausme – elektros kėde. “ Po šių žodžių pradėjau greičiau kvėpuoti, širdis pradėjo daužytis kaip niekad ir negalėjau atitraukt akių nuo to prakeikto kaspino, kažin kodėl palikto ant suolo.
    „Ar turite kokių paskutinių žodžių ar prašymų? “ – paskutinį kartą išgirdau taip gražiai į mane besikreipiant. Mąsčiau keletą sekundžių, bet nieko juokingo nešovė į galvą. Tik spoksodamas į vyriausią pareigūną, kuris tuoj praleis pro mane mirtiną elektros iškrovą, papurčiau galvą. „Kaltinamasis paskutinio prašymo neturi! ” – garsiai ištarė ir davė ženklą mane paruošti kepti. Žiūrėjau vis dar į tą kaspiną ir jis man kažką priminė, bet niekaip nesumąsčiau ką. Priėję du idiotai surakino rankas, kojas, ant galvos uždėjo juodą medžiaginį maišą su skyle nosiai, o ant jo – kažkokį šalmą. Išgirdau trakštelėjimą ir supratau, jog esu paruoštas reginiui. Supratau, kad kelio atgal nebėra. Išgirdau, kaip lėtai jie atsitrauke nuo manęs. Girdėjau, kaip įsijungia elektros generatoriai. Keletą sekundžių girdėjau tik jų ūžimą, o vėliau išgirdau ir to vyriausiojo duslų skaičiavimą: „Trys! du! vienas! “
    Paskutinę sekundės dalį mano mintys visiškai sustingo ir staiga susivokiau, ko tas kaspinas mano dėmesį šitaip patraukė – Greta turėjo lygiai tokį patį. Pagalvojau: „O gal tai jos? “ Čia mane ir nutraukė elektros srovė, keliaujanti pro visą kūną. Nuo smegenų iki pat kojų pirštų. Jaučiau, kaip venos plyšta rankose, o akys kaista. Pradėjau purtytis, net rūkti. „Kažkas blogai! “ – išgirdau. Aišku kažkas blogai, tas storas, nieko nevertas idiotas pamiršo sušlapinti kempinę, prispaustą man prie galvos su šalmu. Ir tada aš pradėjau tikrai kepti: smegenys, atrodė, plyšta, o pilvo viduje jaučiau tokį skausma, kurio net Velniui nelinkėčiau. Nebegalėjau kvėpuoti, nes plaučiai subliuško, inkstai visiškai sudegė, kepenims taip pat ne pyragai. Pajutau, kaip teka kažkoks skystis mano veidu. Tai buvo mano išsilydžiusios akys, o paskutinis vaizdas, kurį aš mačiau savo vaizduotėje, buvo supykusi Greta, įsmeigusi sau į smilkinį ginklą, kuriuo pati buvo nušauta, ir tarianti: „Uždelstas kerštas skatina beprotybę. “
2014-09-26 16:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-26 19:23
Aurimaz
Net nekomentuosiu detalių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą