Tuštuma savy

Tai štai, dabar aš sustojau, tik išgirdęs tą nejaukų tuštumos gaudimą ir nusprendžiau apsidairyti. Aplink vien tuštuma, juoda tuštuma. Visur aplink juoda, ir mano galvoje nesusikuria net menkiausias vaizdinys, tam kad sukurtų bent kažkokį vaizdą aplink. Tšš... kažkas ateina, štai, mažos kojos, o toliau nieko nematyti. Aplink mane mažos kojos, jos neįtikėtinai tvirtos, o manosios jau beveik nebelaiko manęs, noriu atsisėsti. O dabar jau matau virš tų kojų kažkokią nelygiai nugludintą, prasto staliaus, nemylinčio savo darbo lentą. Ir štai, pagaliau atėjo, visas vaizdinys, suoliukas, ant jo ir prisėsiu tam, kad truputi pailsinčiau savo kojas. Nors ir sėdžiu, tačiau apart suoliuko, nieko nėra, vien juoda. Tik juodame fone, suoliukas. Pakylu ir einu toliau. Ateina ir dar, dar vienos kojos, mažos. Jos nenustygsta vietoje, laksto iš kampo į kampa beribėje erdvėje. Nedaug nuėjau, tačiau atsigręžęs atgal matau sėdi. Ant mano sukurto suoliuko sėdi moteris, o iš jos visą aprėpiančios motiniška meile alsuojančios šypsenos suprantu kad tai jos, tos mažos kojytės jos dukters. Suskausta, nusigręžiu, nueinu. Einu toliau, tačiau kad ir kiek nueinu vis girdžiu vaiko krykštavimą, o atsisukęs atgal matau, kad vis dar aplink mane stovi suoliukas, vaikas, sėdi moteris. Skauda. Tačiau tolumoje pakvimpa kava. Juk žinai tą kavos kvapą, kurio būna pilni namai, kai ankstyvą vasaros rytą lietaus lašai barbena palangėn. Einu link jo, tačiau net truputi nepriartėju prie šio kvapo epicentro, o pilnatvės vaizdinys man vis dar alsuoja nugaron, o kiekvienas šio vaizdinio atodūsis lyg adata kuri duria. Atsimerkiu, o ten pamatau savo tikslą. Kylu, laiptelis po laiptelio kylu aukštyn, čia man nereikia miego. Dar trūksta, laimės. Tačiau taip norisi pabūti ten, kur duria, skauda, tačiau pilna. Todėl vėl užsimerkiu.