Laiškai

Laiškai

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, taip ir šį, nusprendžiau eiti pasivaikščioti prie jūros. Įsispyriau į savo nuo dėvėjimo jau suplyšusias šliures, ant pečių užsimečiau paltą ir patraukiau pakrantės link.
Vakaras buvo ramus, dangus apsiniaukęs, tačiau nelijo. Švelnus vėjelis glostė veidą.
Pajutęs po kojomis šiugždantį smėlį pakėliau akis. Jūra atrodė mieganti, horizonte nesimatė nė bangelės. Tolumoje plaukė vienišas laivas, tačiau ir jame jokios švieselės nesimatė. Vienintelis, kas čia dar nemiegojo, tai švyturys, rodantis kelią paklydėliams laivams.
Žingsniuodamas pakrante užsirūkiau pypkę ir greitai paskendau savo mintyse, užsisvajojau. Staiga pajutau, kad už kažko užkliuvau ir vos nepaliečiau nosimi žemės. Iš tos baimės prasižiojau, ir pypkė iškrito. Atsitiesiau, nusišluosčiau delnus, aplipusius smėliu ir dumbliais. Pakėliau pypkę. Apsižvalgęs, šiek tiek kairiau savęs pamačiau kažin kokią metalinę dėžę, ir prie jos prikabintą grandinę, už kurios, matyt, ir būsiu užkliuvęs.
Pritūpiau prie radinio, atidariau dėžę, ilgai neapžiūrinėdamas dailiai išraitytos pašto emblemos su skrendančiu karveliu. Ir radau krūvą laiškų. Turbūt iš kokio laivo, kuris taip ir nepasiekė savo kelionės tikslo. Pasiėmiau vieną laišką, antrą, žvilgtelėjau, kam jie adresuoti, kokiu adresu siųsti, tačiau nei ant vieno iš jų nebuvo nurodyta, kokiu adresu jie turėtų būti grąžinti, jei nepasiektų žmogaus, kuriam buvo skirti. Visą šūsnį išnaršiau, bet nė vieno laiško su atgaliniu adresu neradau.
Tada prisiminiau savo vaikystę. Man buvo kokie šešeri metai, kai parašęs į karą išėjusiam savo tėvui, laukiau atsakymo iš jo. Laukiau mėnesį, metus, antrus, laiško nuo tėvo taip ir negavau. Jis mirė, o vėliau atėję jo būrio draugai pasakojo, kad mano tėvas laišką parašęs, išsiuntęs, tik turbūt jis bus pasimetęs, kaip ir tūkstančiai kitų karių laiškų, išsiųstų namo.
Taigi, aš nusprendžiau padėti šitiems laiškams pasiekti tuos, kuriems jie buvo skirti, nes žinojau, kad laiškai be reikalo nerašomi, ir kiekviename jų įlieta dalelė rašiusiojo žmogaus širdies, iš jų nė vieno negali būti nesvarbaus.
Ir nei vėliau tą patį vakarą, nei po daugelio metų, nesigailėjau, ką tą niekuo neišsiskiriantį sekmadienį nutariau padaryti.