Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pranutė sunerimo. „ Kodėl ji man grasina? Gal yra ką sugalvojusi? Gal seniai ką nors rezga už mano nugaros? Gal seniai suplanavo kaip viską susigrąžinti ir tik dabar įpykusi išsitarė? Kodėl ji visą laiką tokia pasitikinti savimi, su manimi visai nesiskaito, neparodo dėkingumo, nors aš taip jai nuolaidžiauju? Nebuvo atidaryta valgykla visą savaitę, pabus ir dar kelias dienas, o man reikia būtinai pasikalbėti su savo advokatu“, – nusprendė ji.
Tuojau po Naujų metų, pačią pirmą darbo dieną Pranutė ir susitiko su juo. Viską jam papasakojo, kas įvyko per tuos metus, kai Simona apsigyveno tuose namuose, papasakojo ir apie naujametinę naktį.
– Prašom pasakyti, ponas advokate, ar iš tikrųjų testamentas nieko nereiškia? – baigusi pasakoti, paklausė Pranutė to, kas jai labiausiai rūpėjo.
– Jeigu testamentas nieko nereikštų, tai nebūtumėte nieko paveldėjusi, – nuramino ją advokatas, – bet pasitaiko atvejų, kai ir testamentas būna užginčijamas. Be to, turiu pabrėžti, kad brangenybės testamente neužfiksuotos, neaprašytos, taigi teismas traktuos, kad jų nė nebuvo.
– Tai taip išeina, kad ir man parašytą testamentą ji gali užginčyti?
– Jeigu jai pavyktų įrodyti, kad vaikas Puzino.
– Bet vaikas tikrai ne jo. Pati sakė, kad tik už metų, kai su kavalieriumi pabėgo nuo vyro, susilaukė dukters.
– Ji gali remtis ir kitais kaltinimais. Pavyzdžiui ji gali skųstis, kad vyras buvo neištikimas  su jumis, kai buvote jų namuose tarnaitė. Gali sakyti, kad vyras smurtavo, neduodavo pinigų pragyvenimui, skriaudė, žemino ir ji, būdama nėščia, buvo priversta pasitraukti, išeiti iš namų, gelbėdama savo ir būsimo kūdikio gyvybę. Daug metų pati viena augino vaiką, nesulaukusi iš vyro jokios paramos, o sužinojusi, kad mirdamas visą turtą vyras paliko meilužei, būdama teisėta Puzino žmona, prašo teismo atsižvelgti į šias aplinkybes ir peržiūrėti testamento teisėtumą.
– Betgi nieko panašaus nebuvo, – net pašiurpo Pranutė, – buvo viskas kaip tik taip, kaip aš pasakojau.
– Dar kartą kartoju. Jeigu tai įrodytų, nes neabejoju, kad būtent tokį variantą jai galėjo pasiūlyti advokatas, į kurį ji kreipėsi. Bet tai ilgas ir brangiai kainuojantis kelias ir advokatas pareikalaus atatinkamo honoraro. Be to jai teks pirkti liudininkus. Tokiai bylai laimėti reikia turėti nemažai pinigo.
– Pinigų jai užteks. Vien tų brangenybių didžiulė vertė. O aš dar atidaviau dvidešimt tūkstančių, kuriuos ji kaip pasogą atsinešė tekėdama už pono Aniceto. Ji tikrai susidoros su manimi, jai užteks sąžinės, – visai nusiminė Pranutė. – Kaip aš įrodysiu, kad tai neteisybė? Ar galite man ką nors patarti, ponas advokate?
– Turint tokį pasiturintį ir nesąžiningą priešininką, bus be abejo sunku kovoti teisme, – patylėjęs pasakė advokatas, – ne visada ir teismas pajėgus apginti teisiąją pusę. Teismas labiau remiasi liudininkų parodymais ir įrodymais. Prasidės bylinėjimasis, o kartu ir nervai, nemigo naktys, kainuos nemažai sveikatos, pareikalaus didelių išlaidų. Ir viskas gali nueiti niekais. Neabejoju, kad už pinigus, didelius pinigus ji gaus ir advokatą, ir liudininkus... Bet jeigu klausiate patarimo, tai štai ką pasakysiu. Parduokit tą namą ir visą nekilnojamą turtą tol, kol jis jūsų. Dabar, kaip girdėti, vėl pakilo kainos. Gausite nemažus pinigus, pasidėsit į banką ir gyvensite iš procentų. Kam jums toks didelis namas? Juk daug kainuoja jo išlaikymas. Nusipirksit vietoj jo mažesnį savo šeimai ir gyvensite visą gyvenimą be vargo ir rūpesčių. Taip atsikratysit šia nesąžininga priešininke.
– Gal iš tikrųjų reikia taip padaryti? – nudžiugo Pranutė, – ačiū tamstai. Man pačiai niekada nebūtų atėjusi tokia mintis. Tiesa, mokėjau tokius pinigus už sodo ir aplinkos tvarkymą, o kur dar elektra, malkos tokio namo apšildymui... Kai turėjau pinigų, tai nelabai skaičiavau, o dabar, kai tiek išleidau valgyklos įrengimui, tai dažnai pagalvodavau, kiek daug viskas kainuoja. Užmiesčio vasarnamį pasiliksiu. Turėsiu vaisių, užsiauginsiu daržovių... Nebent būtų gaila valgyklos, – trumpam susimąstė Pranutė. – Dabar jau susidarė klijentų ratas ir šiaip netrūksta lankytojų, gaunu pelno... Bet namo tai tikrai negaila.
– Na, toks tvarkingas pastatas irgi įeitų į pardavimo kainą. Pirkėjas tai įvertins, – šypsojosi advokatas.
– Kažin, o kiek aš galėčiau gautį už tokį namą miesto centre? – parūpo Pranutei. – Kiek aš turėčiau už jį prašyti?
– Aišku, kad nemažai, bet konkrečiai negalėčiau pasakyti. Geriau aš jums duosiu adresą agento, kuris užsiima nekilnojamo turto prekyba. Jūs jį pasikviesite, jis apžiūrės statinį, įvertins ir pasakys, kokią galit prašyti kainą. Ir dar jis gali parekomenduoti pirkėją.
Pranutė dar tą pačią dieną susirado agentą ir susitarė su juo, kad ryt iš ryto jis apsilankys, apžiūrės ir įvertins parduodamą namą.
Agentas sutartą valandą pribuvo, nesumelavo. Jis pats buvo suinteresuotas kaip greičiau pamatyti objektą. Pasišnekėjęs su Pranute, jis iškart suprato, kad pardavėja nelabai susigaudo kainose ir tikėjosi gerokai pasipelnyti iš šio tarpininkavimo. Apžiūrėjęs namą ir valgyklą, sodą ir visą aplinką, jis pasiūlė nemažą kainą, suprantama, mažesnę, negu nekilnojamas turtas buvo vertas. Pranutė ir tokios nesitikėjo. Ji nedvejodama sutiko, netgi buvo pasiruošusi ir šiek tiek mažinti, jeigu pirkėjas derėtųsi. Tik paprašė agento, kad kaip galima greičiau šis surastų pirkėją.
Niekas tikrai nežinojo, ką planavo Simona, bet dviejų savaičių bėgyje Pranutė namą pardavė ir, kaip jai atrodė, už gana aukštą kainą. Ji dar išsiderėjo, kad naujas šeimininkas leistų jai su broliu pagyventi kokį mėnesį, kol ji susiras sau tinkamą namuką.
Simona ir toliau gyvena viršuje. Nors Pranutė ir buvo sakiusi, kad neduos malkų, bet Juozas kaip anksčiau, taip ir dabar apačioje ir viršuje iškūrena krosnis, o pataikiusi momentą, kai nėra virtuvėje Pranutės, Simona pasigamina valgį. Draugės tarpusavyje nekalba ir stengiasi nesusidurt viena su kita.
Pranutė atleido ir pagalbininkę Olę, ir uždarė valgyklą. Ji po truputį pakavo daiktus, nutarė kokius pasiims reikalingus baldus, o likusius nupirks naujasis šeimininkas. Taip buvo sutarę.
Namo pirkėjas buvo viengungis, neseniai iš Amerikos parvažiavęs ūkininko sūnus. Kai tik buvo iš varžytinių parduotas tėvų ūkis, įkeistas už banko skolas, jis, būdamas jaunas vyrukas, išvažiavo į Ameriką ir iki šiol ten gyveno. Kiti amerikonai grįžę iš užjūrio pirkdavo žemes, o jis į kaimą grįžti nenorėjo. Buvo nutaręs įsikurti mieste ir imtis kokio nors verslo. Iki šiol vaikinas gyveno viešbutyje ir kiek per agentus, kiek per skelbimus laikraščiuose ieškojo tinkamo gyventi būsto. Kiek amerikonas jų matė, nė vienas nepatiko taip kaip šis.
Dviaukštis, tvirtas, tašytų akmenų senovinis namas iškart patraukė jo dėmesį. Toks akmeninis namas saugesnis nuo gaisro ir nuo visokių ten grybelių. Ir vieta gera, tinkama saliūnui. „ Tokie saliūnai miestų centre Amerikoje labai klesti. Ar nevertėtų ir čia pabandyt susikurt panašų verslą? „ – mąstė amerikonas.
Kai tik susitvarkė pas notarą pirkimo dokumentus, ponas Benediktas, tapęs savininku, tučtuojau su keliais lagaminais išvažiavo iš viešbučio ir apsigyveno jau nuosavame name. Pranutė atlaisvino miegamąjį, kur po pono Aniceto mirties ji miegojo, ir grįžo į tarnaitės kambarėlį. Broliui Juozui nakčiai ji paklodavo laikiną guolį ant grindų. Naujam šeimininkui miegamąjį Pranutė gražiai sutvarkė. Ji nušluostė dulkes, išplovė grindis, patiesė naują patalynę, atidariusi langus, kambarį išvėdino, o Juozas iškūreno krosnį.
Didelėje keturių durų poliruotoje spintoje vietos daug. Pranutė pono Aniceto drabužius sustūmė į vieną spintos  pusę, savus išsinešė į kambarėlį ir Benediktas turėjo vietos, kur sukabinti savo garderobą.
Pirmą dieną naujojo šeimininko beveik niekas nematė. Jis, tik atvažiavęs iš viešbučio, skubiai iškraustė lagaminus ir vėl išvažiavo. Nebuvo jis visą dieną, grįžo vėlai ir tuojau pat atsigulė. Kai šis ryte atsikėlė, Pranutė atnešė jam pusrytį į valgomąjį. Pavalgęs jis padėkojo, pagyrė, kad buvo labai skanu ir dalykiškai paklausė.
– Kiek aš skolingas?
– Mokėti nereikia, – maloniai atsakė Pranutė, – lai būna už tai, kad leidžiate pagyventi. Kiek čia būsiu, tai nors tiek atsilyginsiu.
– Tai man labai pasisekė. Nusipirkau būstą kartu su šeimininke... – nusijuokė Benediktas. – Galit gyventi kiek tiktai reikės. Man netrukdot, o dabar norėčiau dar kartą apžiūrėti valgyklos patalpas. O kodėl ją uždarėt? Ar bankrutavot?
– Ne. Kadangi sugalvojau parduoti namą, tai uždariau kol vyko tas pirkimas pardavimas. O dabar, kai jau pardaviau, tai vis tiek turėsiu iš čia išeiti...
– Ir kaip sekėsi?
– Neblogai. Dirbom trise. Visos užsidirbdavo neblogus atlyginimus ir dar likdavo pelno.
– Ir aš taip pagalvojau, kad turėjo būti neblogai. Pasiutiškai tinkama vieta ne tik tokiai valgyklėlei. Norėčiau užeiti ir geriau pasižvalgyti po vidų.
– Tuoj parodysiu kuris raktas.
Benediktas ilgai vaikščiojo po vidų, paskui, išėjęs pro duris, vaikščiojo po kiemą. Jis kažką matavo žingsniais, vaikščiojo pirmyn, atgal vienoje ir kitoje valgyklos pusėje. Paskui naujasis šeimininkas nuėjon į sodą ir ten šiek tiek užtruko. Vieną ir kitą kartą perskaičiavo medžius, apėjo visas tvoras.
Išleidusi Aušrelę į mokyklą, Simona sėdėjo viršuje šiltame, prikūrentame kambaryje, bet pro langus matė, stebėjo, kai į namus kartas nuo karto užeidavo svetimi žmonės. Ji niekaip negalėjo suprasti, kas čia vyksta. Ir šį kartą, pamačiusi kaip nepažįstamas vyriškis vaikšto po sodą, ji nusileido į apačią ir, radusi virtuvėje Pranutę, užkalbino.
– Nebebūsiu aš čia ilgiau. Susiradau butelį ir tik laukiu, kol išsikraustys senieji nuomininkai.
– Aš irgi, – pasakė Pranutė, – kai tik pasitaikys tinkamas, patogioj vietoj namukas, pirksiu ir išeisiu iš čia.
– O tu kodėl ieškai kur gyventi? Ar čia jau nebenori? Įdomu ką sugalvojai?
– Ir norėdama negalėčiau. Namas jau nebe mano. Pardaviau.
– Kaip galėjai parduoti mano namą? – išpūtė akis Simona. – Ką čia paistai?
– Galėjau, todėl ir pardaviau. O naujas šeimininkas tavęs ilgai nelaikys. Jei pati neišeisi, tada iškeldins. Bet, jeigu esi susiradusi butą, tada ne bėda. Turėsi kur gyventi.
Simona iš karto persimainė. Nors ji pradžioje stengėsi atrodyti rami ir kalbėjo maloniai, dabar gi nuo pykčio net gyslos iššoko jai ant smikinių.
– Nieko nebus, negalvok! Kad ir pardavei, vis tiek jis man priklauso. Anksčiau ar vėliau aš jį atgausiu. Aš teisėta Aniceto žmona, o tu kaip buvai, taip ir likai tarnaite, meiluže...
Kol Pranutė ieškojo pirkėjo, Simona irgi nesnaudė. Lankėsi pas advokatus, tarėsi su jais, bet nė vienas nenorėjo imtis tokios bylos, kol pagaliau susirado tokį, kuris už nemažą atlygį, sutiko jai padėti. Ir netgi užtikrino, kad visai nesunkiai tą bylą bus galima laimėti. Jis pasiūlė maždaug tokį planą, apie kokį pasakojo Pranutės advokatas. Neva Pranutė, pasamdyta patarnauti, tapo vyro meiluže. Ji suardė šeimyninį gyvenimą, o žmona, būdama nėščia, buvo priversta palikti smurtaujantį vyrą. Prieš mirtį, pasinaudodama savo įtaka neįgaliam vyriškiui, išsireikalavo palankų sau testamentą ir paveldėjo visą turtą.
Buvo jau pradėta kurpti medžiaga bylai, bet viskas susitrukdė dėl to, kad būsimų liudininkų, kuriuos irgi rekomendavo advokatas, negalima buvo nurodyti byloje. Vienas buvo kažkur išvykęs, o antras sirgo.
Teko laukti, kol jie parsiras, kad galima būtų su jais tartis ir, už tam tikrą atlygį jiems sutikus, tęsti pradėtą darbą.
2014-09-24 08:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-27 17:45
bitele
... .....
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą