Žodžiai neturi
galiojimo datos –
pasibaigę sukimba
iš naujo.
Kažkur ant slenksčio –
sėdi jie ir nedrįsta –
nei išeit, nei pareit,
lyg nebūtų visai.
Palei tvenkinio kojas
užrištomis akimis
atlapa širdimi
lyg numirus gyva –
tiek iškalbėjo!
Net santechnikai
ne-su-ge-bė-jo
išvalyti vandens
iš jos batų
ir apmokėti
šių sąskaitų.
Bet dar kartą apsuks –
ir atsuks,
kad slėpynėse
nesugudrautų..
Kiek daug
nutekėjo vandens
per raudoną vieną batelį –
šypsosi kitas –
jam net nekliuvo
kulnų nusiprausti,
bet pilnas jėgų –
pats save pamaitinęs,
kantrus ir išpildytas
šilto tylėjmo –
sukas ratu
ir nieko nesako
– visiems nesuprantantiems –
(vakar ryto skelbimas –
šiandien nebe-galiojantis):
Kaip gali šokti
vienas?
Niekas netrukdo
girdėti savęs
ir skaičiuoti į taktą,
net
kai vakaras
nusisukęs,
periferiniu žvilgsniu
vogčia stebi –
jam užtenka
pajausti
kaip tyliai
kvėpuoji
ir žino,
kad
gyva
dar
net
jei
sakosi
nebeesanti –
svarbiausia,
kad dar
sukas
ratu
dieną
naktį.