Raidė

Gyventi norim, todėl kariaujam. Bet bijom karo, tai ir pasiduodam. Pasidavus telieka melstis, bet kuo daugiau mes sukalbam maldų, tuo mažiau tikėjimo belieka. Nes jei būtų mūsų valia, tai savo vardus rašytume pirmomis trimis didžiosiomis raidėm. Ir tik mums patiems tai rūpėtų, o savi net nepastebėtų. Tai kam gi laukti DIEvo malonės? Jam neįdomu. Kaip ir tau neįdomu ar pavalgė Afrikoj vaikai. Bet ne, tu kitoks, nes tu svarbus. Tu esi AŠ, o ne koks nors eilinis aš ir neduok tu dieve, drįs kas nors tuo abejoti. Nėra Dievo jei jis nereaguoja į mane, nes Aš svarbus. Ir tada Dievulis sureaguoja „TU ar tu man nesvarbu, sutraiškyti Tave vienu pirštu galiu“. Ir nesėkmes užplūdusias ramiai atsitiktinumui nurašau. Velniop tą dievą, Aš ir pats nesu blogesnis. „aš klydau, aš atsiprašau“ belieka pasakyti paskutinio teismo dieną. Bet tada jau per vėlu. „tik dievas aš esu, supratingumo, deja, nebeturiu. Bet TU kaip nors gal nepražūsi, juk toks TU nuostabus esi. “ Ir tik didžioji ta raidė belieka, gyvent norėdamas, gyventi pamiršau.