Metų laikai

Metų laikai būna keturi,
Vieną myli, kitą – nekenti.
Ir kai tikiu, kad viskas pasikeis,
Pasikeičia tiktai formos ir vardai.

Žiemą, sniego spindesio apakintas,
Pamilau aš princesę iš ugnies.
Kūną jos, liepsnomis nusėta,
Ir kupinas karščio mintis.
Net šildė.

Pavasarį sniegas tirpo,
Ištirpo ir meilė ugninei princesei.
Saulė jau šildė mane vis labiau,
Nuo ugnies bėgau, vienas likau.

Vasarą, nuo karščio sukaustytom mintimis,
Sugalvojau pamilti šalčio karalienes ledines akis.
Vėsino jos mane dienos kaitroje
O naktį gaivino aistringame sapne.
Sušaldė.

Bet rudenį šalčio man jau nereikėjo,
Kai rytą atsikėlus žolė šerkšne skendėjo.
Ir atsisveikinau tada su šalčio karaliene,
Palinkėjau meilės, vienatvę kentėjau.

Ir keitėsi taip metų laikai,
Keitėsi mylimųjų vardai.
Nepakito tik vienas ir tikras tas jausmas,
Vilties, pamilt kada nors tyrai iš širdies.