Vampyrai - tamsa iš praeities 7

13.


Praėjo keli mėnesiai, kurie nebuvo nei ypatingi, nei kupini nuotykių. Aš vis giliau klimpau į depresiją, kai tuo tarpu Sebastijanas džiaugėsi kiekviena gyvenimo akimirka. Buvo skaudu, kad jis tą daro be manęs. Oldenas ir toliau trainiojosi su Maja. Jie vaikščiojo susikibę už rankų, akivaizdžiai rodė visiems savo meilę, ramstėsi prie sienų vienas kitą bučiuodami ir glamžydami. Kiekvieną kartą tai matydama Keitė vis labiau pyko. Ir, nors ir kaip ji bandė išlikti šaltų nervų, iš jos akių mačiau, kad jai sunkiai sekasi. Kartu su ja siutau ir aš. Ir dėl Oldeno kvailysčių, kurias jis krėtė su Maja, regis, visiškai pamiršęs Keitę, ir dėl Sebastijano.
-Labas, - staiga man prieš akis išdyko Yuki. Kitsunė, apie kurią Keitė tiek daug man pasakojo. Labai nustebau, kai ji su manimi pasisveikino, nes paprastai ji apskritai su manimi nesikalba.
-Sveika, - nusprendusi pabūti gera ir mandagi mergaitė, pasisveikinau su ja taip pat ir plačiai išsišiepiau.
-Kaip sekasi? - paklausė ji ir mudvi pradėjom žingsniuoti per platų ir ilgą mokyklos koridorių, į istorijos pamoką.
-Gerai, - atsakiau ir gūžtelėjau pečiais. - O tau?
-Puikiai. Žinai, aš čia taip pagalvojau, gal norėtum su manimi ir Vesu išeiti kur nors į miestą? Mes ketiname prasiblaškyti. Galėtum pasikviesti ir Sebastijaną.
Sustojau ir žiūrėjau į ją negalėdama patikėti tuo, ką ji man pasiūlė, ir bandžiau suprasti, kodėl ji staiga pradėjo taip draugiškai su manimi elgtis. Bet kita vertus, apsidžiaugiau, kad nereikės sėdėti savo kambaryje ir nuobodžiai mokytis. Galbūt galėsiu pagaliau viską išsiaiškinti su Sebastijanu.
-Aš jam pasiūlysiu tai, - pažadėjau ir palinksėjau, o Yuki plačiai išsišiepė.
-Mes ketiname eiti ne vieni.
-Kas dar eis? Be manęs su Sebastijanu ir be tavęs su Vesu?
-Dar keli paaugliai iš kito namo. Bus proga pakeisti aplinką.
-Gerai, - darkart palinksėjau.
-Tik nepamiršk pakviesti Sebastijano, - priminė Yuki ir nuėjo į savo pamoką. Buvau taip pripratusi vaikščioti į pamokas su Keite, nes turėjom beveik tuos pačius dalykus, kad pamiršau, jog Yuki iš paralelinės klasės ir ne visos pamokos vyksta su ja.

Vos tik baigėsi paskutinė pamoka, koridoriuje pasigavau Sebastijaną.
-Ei, - sušukau tyliai ir čiupau jį už rankos. O kai jis atsigręžė, išvydau jo keistą ir klausiamą žvilgsnį į mane. - Aš norėjau tau kai ką pasūlyti, - tariau ir svarsčiau  nuo ko čia pradėjus, bet galų gale nusprendžiau viską rėžti tiesiai šviesiai. - Yuki pasiūlė mums abiems nueiti į miestą kartu su ja, Vesu ir dar keliais draugais iš kito namo. Prasiblaškyti. Gal norėtum prisijungti?
-Mielai, - atsakė Sebastijanas ir pamačiau jo švelnų žvilgsnį į mane, bet kitą minutę pamaniau, kad galbūt tai galėjo būti tik sarkazmas. - Pasimatysime namuose.
Taip ir nesupratau ar jis sutiko, ar tik pasišaipė iš manęs ką tik. Skaudžiai nuryjau seiles žvelgdama į Sebastijano lygią tvirtų pečių liniją tolstančią nuo manęs.
-Ar jis sutiko? - paklausė manęs Yuki, vos tik peržengiau namų slenkstį.
-Lyg ir, - sumurmėjau ir pradėjau lipti į viršų. Turėjau užeiti į savo kambarį ir susiruošti linksmybėms, bet Yuki manęs nepaleido ir kalbino toliau.
-Tai taip ar ne? Mums su Vesu reikia tiksliai žinoti, kiek mūsų bus, ir kiek kainuos bilietai.
-Bilietai? Į kur?
-Visur, kur numatėme nueiti, - džiugai atsakė ši keista kitsunė ir gūžtelėjo pečiais.
-Jeigu jums taip rūpi skaičius kiek mūsų bus, kodėl pati nepaklausi Sebastijano ar jis eis? - netekusi kantrybės paklausiau gana kandžiu tonu.
-Na, jis su manimi nesikalba, nes esu kitsunė, - atsakė ji ir prikando lūpą.
-Kokia nesąmonė, - numojau ranka apsimesdama, kad netikiu nė vienu jos žodžiu, bet prisiminiau Sebastijano susitikimą su Safyra, todėl padariau išvadą, kad nuo to laiko jis bijo kitsunių. - Pabandysiu dar kartą su juo pasikalbėti.
-Būtų gerai, kad suspėtumėt iki ketvirtos valandos, - tarė Yuki ir kažkur dingo. Bet iš už kampo pamačiau kaip dingsta kelios ugnies spalvos uodegos.
Nemaniau, kad kitsunės keičia formą ir šiuose namuose.



Susiruošusi, nuėjau pas Sebastijaną.
Šiek tiek pravėrusi duris ir įkišusi galvą į kambarį, išvydau jį palinkusį prie rašomojo stalo ir kažką labai įtemptai darantį. Nusprendžiau netrukdyti jam, bet staigiai persigalvojau, pagalvojus, kad šįvakar aš tikrai neištversiu be jo, jeigu aplink mane suksis  vien tik porelės. Negalėsiu normaliai pasilinksminti, jeigu jo nebus šalia, nes tada mano visos mintys bus su juo ir apie jį. Man reikia jo ne čia, o ten su manimi.
-Ar galiu užeiti? - paklausiau, o Sebastijanas pakėlė galvą ir meiliai nusišypsojęs, linktelėjo.
Užėjusi, uždariau duris ir priėjau prie jo.
-Tai ar eisi su mumis? - paklausiau, iškart eidama prie reikalo.
-Kur? Ir su kuo? - atrodė, Sebastijanas lyg ir pamiršo tai, ką siūliau jam po pamokų.
Pavarčiau akis ir pradėjau nervingai barbenti nagais į jo rašomąjį stalą.
-Su Yuki, Vesu ir dar keliais paaugliais į miestą, - priminiau jam, bet kurį laiką jis žvelgė į mane nesuprantama išraiška veide.
-Aaaa, - nutęsė jis, užvertė knygas ir pakilo nuo stalo. - Gerai, - linktelėjo jis ir pagriebęs švarką nuo kėdės atlošo, parodė man į duris.
Apsisukau ant kulnų ir pradėjau žingsniuoti link durų, bet staiga pajutau kaip Sebastijanas čiumpa mane už rankos ir pritraukia mane prie savęs tokia nežmoniška jėga, kad net pati nustebau. O kitą minutę mes jau ir vėl glamžėmės ant jo lovos.
Tik šįkart jis manęs neatstūmė. Tą padariau aš. Ir nors ir beprotiškai pasigailėjau tą pat minutę, bet laiko atgal atsukti nebegalėjau.
-Mes turime eiti, - tariau jam ir pašokau ant kojų. - Su Yuki ir Vesu.
-Teisingai. Atleisk, - sumurmėjo jis, pačiupo ant grindų numestą švarkelį ir mudu išėjome iš jo kambario.

Kai susirinkome visi apačioje, pamačiau man dar nematytus veidus, kurie nesiruošė prisistatyti tol, kol nenuvažiavome į San Francisko centrą, kol nepasisupome ant supynių, kol nepažiūrėjome veiksmo filmo su zombiais kino teatre, ir kol neatėjome ramiai pasėdėti į kavinukę. Prisiminusi, kad vis dar esu paskelbta dingusia, vis dairiausi ar nenutiks taip kaip nutiko tąkart toje pačioje kavinėje, kai čia pirmą kartą atėjau su Sebastijanu.
-Jie jau bus pamiršę tave, - sukuždėjo tyliai Sebastijanas, pastebėjęs mano nerimą. – Atsipalaiduok, - ir pajutau, kad jis laiko mano ranką. Ši intymi akimirka privertė mano kūną virpėti, o širdį plakti stipriau.
Dar kartą apsidairiau ir pastebėjau, kad vienas iš mūsų naujų draugų, vaikinukas keistai pažiūrėjęs į mane, nuleido galvą. O kad niekas kitas to nepastebėtų, pradėjo šnekučiuotis su kitais.
Vėliau ėjome per miestą ir garsiai juokėmės iš visko, ką pasakojo Yuki su Vesu. Šį vakarą jie buvo mūsų būrelio lyderiai. Taip ir turi būti. Juk jie sumanė praleisti laiką kartu.
Po visko sugrįžome į vietą, kurioje buvo visi mistinių būtybių namai bei mokykla, ir kurios pavadinimo dar nežinojau, ir kai atsisveikinom su mistiškais paaugliais iš kito namo, sugrįžome į savus kambarius.
-Vivi, - išgirdau Sebastijano balsą, kai jau ketinau smukti į savo kambarį. Tik dabar supratau, kad mūsų kambariai vienas šalia kito. Jis stovėjo prie savojo durų ir laikė rankeną, bet tada priėjo prie manęs ir šonu atsirėmė į mano kambario duris. – Taip ir neturėjome progos normaliai pasikalbėti. Aš ir vėl tai darau, tiesa?
-Ką tu ir vėl darai? – paklausiau, nesuprasdama, kur link jis suka, ir suraukiau antakius.
-Vėl bėgu nuo tavęs, - atsakė jis. – Atleisk. Aš nežinau, kas man darosi. Po to, kas nutiko su Safyra, manyje atsirado kažkoks keistas savisaugos ir baimės jausmas.
-Ar tu mylėjaisi su Safyra? – paklausiau, o tik tada supratau, kad šito leptelėti tikrai nereikėjo, todėl iš gėdos nuleidau galvą. – Pamiršk. Norėjau paklausti... Nieko nenorėjau paklausti.
-Ne, - bet Sebastijanas vistiek atsakė ir kažkodėl mano kvailas klausimas jam pasirodė normalus. – Kad ir kaip bebūtų keista, aš apskritai dar nekaltas.
Išpūčiau akis, bet to neparodžiau. Tai, ką jis pasakė mane tikrai nustebino. Maniau, kad čia aš vienintelė iš mūsų esu nepraradusi nekaltybės.
-O kaip tu? – paklausė jis, o aš staigiai pakėliau akis į jį ir šyptelėjau.
-Manau, tau jau metas eit miegot, o man nuveikt kažką naudingo, - tepasakiau ir greitai atsidariusi savo kambario duris, šmurkštelėjau vidun.
Gerai ir nežinau, kodėl supanikavau ir tiesiog ramiai neatsakiau į Sebastijano klausimą. Bet gailėjausi, jog neatsakiau, nes galbūt šis pokalbis būtų privedęs prie kai ko daugiau.


Rytą atėjusi į mokyklą, pamačiau kelis draugus iš vakar vakaro, kurį praleidome kartu. Tas, kuris keistai žvelgė mane ir Sebastijaną, kai jis mane ramino ir laikė mano ranką, iškart priėjo prie manęs ir pasisveikino.
-Tu Violeta, taip? – paklausė jis taip greitai, kad nė nespėjau su juo pasisveikinti ir aš. Beliko tik linktelėti. – Aš esu Kitašis.
-Malonu, Kitaši, - atsakiau.
Vien tik iš vardo galėjau suprasti, kad galbūt jis toks pat kaip ir Yuki. Kitsunė. Arba nogitsunė. Kažkodėl iki šiol maniau, kad kitsunės ir nogtisunės yra tik merginos.
Kitašis buvo siaurų akių, įrudusios odos. Tamsiai rudų plaukų. Vos keliais centimetrais aukštesnis už mane ir keistai sportiško sudėjimo, bet ne toks atletiškas kaip kiti vaikinai, kuriuos iki šiol čia buvau sutikusi. Jis buvo pasportavęs ir turėjo raumenukų, bet ne tiek daug. Prisiminiau, kad Japonijoj žmonės gana žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo. Galbūt dėl to Kitašis taip ir atrodo.
-Man irgi, Vi, - atsakė jis. Keista. Sebastijanas mane vadina Vivi. Keitė Viola. O Kitašis sugalvojo dar trumpesnį mano vardo trumpinį – Vi. Viola man visai nepatinka, bet neprieštaravau tam vien dėl to, kad jau mačiau, kokia įžeidi gali būti Keitė. Tačiau nuo šiol Vivi ir Vi konkuruos dėl mano simpatijos.
Nusišypsojau.
-Tai ar tau patiko vakar vakaras? – paklausė jis ir taip pat man nusišypsojo. Jo akyse pastebėjau gintarines liepsneles. Tuomet jis gali būti tik kitsunė. Ar negali?
-Labai, - atsakiau, nors iš tiesų mieliau vakar vakarą būčiau praleidusi tik su Sebastijanu. Kažkodėl man tai įspūdžio nepadarė.
-O man ne, - kai jis tai pasakė, pasigailėjau, kad pirmoji to nepasakiau. Nustebusi žiūrėjau į jį. – Mieliau būčiau likęs namie ir žiūrėjęs televizorių. Nesuprantu, kodėl jie mane ištempė laukan.
-Gal norėjo, kad prasiblaškytum, - bandžiau jį nuraminti, nes mačiau, kad jo akys liepsnoja pykčiu.
-O gal labiau norėjo sukelti pavydą, nes žino kaip stipriai noriu turėti mylimą žmogų, bet jo neturiu, - Kitašio balse pajutau sielvarto gaidelę. Man jo pagailo.
-Nesakyk taip. Juk jie tavo draugai. O draugai niekada nedaro nieko blogo vienas kitam, - guodžiau jį, ir kad jis jaustųsi saugesnis, uždėjau ranką jam ant tvirto peties. – Juk žinai tai, tiesa?
Kitašis tik palinksėjo ir trumpai žvilgtelėjęs į mane, nusišypsojo. Jis atrodė toks tyras ir nuoširdus, kad nieku gyvu negalėjo būti nogitsunė.
-Tai Sebastijanas tavo vaikinas? – Kitašis pakeitė temą.
-Ne, - atsakiau.
-Keista. Bet vakar pasirodė kitaip. Labai meiliai bendraujat. Tad kodėl judu ne pora?
-Nežinau. O ar mes privalome būti pora?
-Gal ir ne. Ne man spręsti. Bet visai tiktumėt.
-Ačiū.
Nuskambėjus skambučiui, pradėjome žingsniuoti kviekvienas į savo pamokas. Bet man pavymui Kitašis dar sušuko:
-Užeik pas mus kada nors.
Atsisukau į jį, linktelėjau ir nuėjau į chemijos pamoką.


Po pamokų, grįžusi į savo kambarį ir pavalgiusi, iškart kibau į mokslus. Jų užduota buvo aibės, todėl nenorėjau to atidėlioti. Bet kaip visada, kas nors turi man sutrukdyti ir šįkart tai buvo Keitė. Gerokai nustebau, kad ji atėjo, nes pastaruoju metu mūsų draugystė buvo atšalusi, o mudvi atitolom viena nuo kitos.
-Galime pasikalbėti? – paklausė ji, bet nė nelaukusi mano sutikimo, ji uždarė mano kambario duris ir atsisėdo priešais mane ant lovos.
-Kas nors nutiko? – paklausiau jos, kai pamačiau jos išsigandusį veidą.
-Taip. Kai kas baisaus, - tarė ji vos vos girdimai. – Permiegojau su Džeisonu.
-Permiegojai... kąąąą? – net spigtelėjau iš nuostabos, o Keitė ėmė mane tildyti.
-Tyliau. Čia ir sienos turi ausis.
-Ar tu iš proto išsikraustei?
-Tikriausiai, bet jis toks karštas, - tarė ji svajingu žvilgsniu. – Tačiau dabar jaučiu kaltę. Kiekvieną kartą, kai pažiūriu į Oldeną, atrodo taip, lyg jis visa tai žino.
-Kodėl tu tai padarei? Ar tu jauti kažką Džeisonui?
-Galbūt. Aš dabar pasiklydusi. Būtent dėl to ir norėjau su tavimi apie tai pasikalbėti.
-Kada tai įvyko?
-Prieš kelias dienas.
-Ir tik dabar man pasakei? – vėl pakėliau balsą, o Keitė ir vėl mane nutildė.
-Atleisk. Pasirodė, kad esi užsiėmusi, - ji nuleido galvą.
-Nesvarbu. Bet... Kaip pats Džeisonas? Ar jis tau irgi jaučia tą patį, ką ir tu jam? Kaip tai įvyko? Papasakok viską.
-Mes tiesiog kalbėjomės apie mane ir Oldeną. Jis bandė man patarti, ką daryti ir taip toliau. Jautruolis atsirado, - Keitė prunkštelėjo. - Priešinausi tam tol, kol jis nepabučiavo manęs. Vėliau pasakė, kad jau seniai yra mane įsižūrėjęs ir tik ir laukė progos, kada galės prie manęs prieiti. Iki šiol nesupratau, kad ir aš jam neabejinga. Jis man pasiūlė pabandyti, o aš pasakiau, kad pagalvosiu, bet tada mes pasimylėjome.
-Tai taip išeina, kad judu pora?
-Ne. Žinoma, ne. Vaikino ir merginos draugystė prasideda abiejų nutarimu. O dabar to nebuvo. Po sekso mudu tiesiog apsirengėme ir pasukome savais keliais.
Tylėjau nežinodama, ką pasakyti. Bet tada Keitė privertė mane išpasakoti, kas nutiko mano gyvenime, kol nebendravome. Pradžioj ketinau nieko jai nesakyti apie pasiglamžymus su Sebastijanu, bet kai netyčia užsiminiau apie tai, Keitė privertė mane ir tai pasakyti. Po pasakojimo ji kelias minutes žiūrėjo į mane abtulbusi ir išpūtusi akis.
-Odievemano, Viola, negaliu patikėti, kad pasitaikius tokiai puikiai progai negriebei jaučio už ragų, - Keitė pradėjo dramatizuoti. – Tu tikra pusprotė.
-Žinau, - palinksėjau. Ir jau ketinau sakyti, kad man visai ne tas galvoj, bet tai Keitė ir pati išskaitė iš mano akių.
-Tu nemoki meluoti ir apsimetinėti. Pastebėjau tai jau pačią pirmą dieną, kai tave čia išvydau. Kodėl nepasakai Sebastijanui apie savo jausmus?
-O būtina tai daryti? Būtina visiems viską sakyti? Ar negaliu bent šiek tiek pasilikti sau?
-Tik ne tokius dalykus.
-Kiekvieną kartą, kai bandau jam pasakyti, ką jam jaučiu, mane kažkas lyg stabdo. Atrodo, tą akimirką niekas mums netrukdo, niekas nestoja skersai kelio, bet... kažkas manyje. Ir kai Sebastijanui pasakojau apie trečią savo draugystę su vaikinu, kurio visiškai neprisimenu, bet pagalvojus apie tai, mane suspaudžia širdgėla, net ir tada taip jaučiausi. Kiekvieną kartą bučiuodama Sebastijaną, jaučiu, kad kažkas mano gyvenime dar nebaigta. Turiu omeny, tame gyvenime, kai buvau žmogus, kažkas traukia grįžti į mano namus ir kažko laukti.
-Tai tik dar viena priežastis, kodėl tavo atmintis tau turi būti grąžinta, - sumurmėjo Keitė ir pasklaidė mano sąsiuvinius bei vadovėlius, kurie buvo išmėtyti per visą lovą.
-Bet kaip tai padaryti, jeigu Liusinda uždraudė mums eiti pas Džebą? Ar nėra kitų būdų?
-Gal ir yra, bet jie skausmingi. Tačiau tokiu būdų turėtume kreiptis į Sebastijaną arba Džeisoną. Rinkis.
-Renkuosi Sebastijaną, - iškart nukirtau kaip kirviu.
Keitė šelmiškai kilstelėjo antakius ir čiupo mane už rankos.
Netrukus mudvi jau buvome poilsio kambario, kurį mačiau pirmą kartą, ir kuriame radome Sebastijaną skaitantį knygą.
Keitė iškart eidama prie reikalo, papasakojo paskutinę mūsų pokalbio dalį, su dideliu prašymu mums padėti. Bet Sebastijanas kietai sučiaupė lūpas ir trumpam užvertęs knygą bei padėjęs ją į šoną, pažiūrėjo į mane skausmingu veidu.
-Aš nenoriu, kad Vivi jaustų skausmą. Ji ir taip užtektinai prisikentėjo, - pareiškė jis, nesileisdamas į kalbas.
-Prašau, Sebi, tu vienintelė mūsų viltis. Ar nori, kad mes eitume pas bloguosius vampyrus? – grasinamai paklausė Keitė.
-Niekur tu Violetos nesivesi. Tad jeigu nori eiti, eik pas juos viena. O aš atsisakau daryti dalykus, kurie suteiktų Vivi skausmą. Pamirškit tai.
-Puiku. Tuomet žinau, kas tikrai neatsisakys mums padėti, - atsakė Keitė ir ėmė vestis mane iš poilsio kambario kažkur. Per petį pažvelgiau į Sebastijaną, kuris nulydėjo mus nustebusiu ir vis dar skausmingu žvilgsniu.
-Nesijaudink. Visi vyrai kiaulės, - numojo Keitė, kai jau ėjome koridoriumi tiesiai pas Džeisoną.
-Sebastijanas ne toks, - atsakiau jai tyliai ir kaip tik tą akimirką prieš akis išdygo Oldenas.
Vis kas nors sutrukdo.
-Ko tau čia? – grubiai paklausė Keitė ir mėgino mus pravesti pro jį, bet kai ji žengė žingsnį į šoną, jis padarė tą patį vėl pastodamas mums kelią.
-Kur keliaujat, merginos? – pašaipiai paklausė jis ir kandžiai šyptelėjo.
-Ne tavo, ir ne reikalas, - atšovė Keitė ir gūžtelėjo pečiais.
-O, aš manau, kad tai mano reikalas, Keit. Tu skolinga man tad tuoj pat eisi su manimi, - įsakė Oldenas ir čiupęs Keitę už rankos, pradėjo ją temptis į priešingą pusę. Keitė buvo priversta paleisti mano ranką ir pradėjo spygauti bei priešintis, bet Oldenas jos nepaleido ir kažkur ją tempėsi.
-Susirask Džeisoną, Violeta, - sušuko Keitė ir jos spygaliojimai nutilo. Tik po kelių sekundžių išgirdau durų trinktelėjimą.
Kurį laiką buvau išsigandusi ir nežinojau, ką dabar daryti, bet vėliau nusiraminau ir tiesiog nuėjau pas Džeisoną. Viską jam papasakojau, o jis iškart sutiko man padėti. Tik atrodė siaubingai nuliūdęs dėl to, kad Oldenas kažkur nusitempė Keitę. Bet mudu greitai grįžome prie mano atminties reikalų ir nuėjome į rūsius.
Kai atėjome į kažkokią patalpą, kuri buvo vos vos apšviesta, ir kurioje buvo gausu lentynų su knygomis senoviniais viršeliais bei lentynų su stiklainiais, kuriuose mačiau daugybę žolelių, Džeisonas uždarė medines ir gan storas duris bei jas užrakino. Per vidurį buvo didelis betoninis stalas, ant kurio Džeisonas liepė man atsigulti. Surakinęs diržais ir grandinėmis mano rankas ir kojas, jis paėmė kažkokį dubenį, kuriame buvo žalios spalvos masė, patrynė jomis savo rankas ir pridėjo man prie smilkinių.
-Ką dabar darysi man? – paklausiau, šiek tiek išsigandusi, bet stengiausi nusiraminti ir pasitikėti juo.
-Keitė perspėjo, kad procedūra bus tikrai skausminga. Skaudės psichologiškai, bet atrodys tarsi būtų fizinis skausmas, - pasakė Džeisonas ir įdėmiai į mane pažvelgė. – Kadangi užkalbėjimas yra grynakraujo vampyro, savo galvoje matysi paskutinius pakartotinius vaizdus iš savo buvusio gyvenimo ir išgyvensi tai iš naujo. Tik dar stipriau. Bet kad ir kaip skaudės, stenkis to nenutraukti ir tiesiog atsiduoti tam. Jeigu priešinsies skaudės labiau, nes aš neketinu tavęs paleisti, kol nebaigsiu atkalbėjimo burto.
-Ar man būtina visa tai išgyventi iš naujo? – paklausiau spigiu balsu, nes jau dabar atrodė, kad viską prisimenu ir jau dabar pradėjo skaudėti. Nors ir kaip norėjau sužinoti, kas išties nutiko, bijojau skausmo.
-Kito kelio nėra. Tu pasirinkai šį būdą, todėl privalai viską išgyventi. Matysi ir išgyvensi visus tuos dalykus, kurie buvo ištrinti iš tavo atminties. Tai reiškia, kad ne tik tai, ką nori sužinoti, bet ir visa tai, ko neprisimeni, - Džeisonas buvo labai kantrus ir malonus man. Jo atsakymai buvo tiesūs ir būtent tokie, kokius norėjau išgirsti. Be jokių užuominų.
-Kas yra originalieji vampyrai? – paklausiau vis vilkindama laiką.
-Seanso metu, viską pamatysi ir suprasi, - tarė jis ir užsimerkęs pradėjo judinti lūpas sau palei nosį kažką tyliai bambėdamas.
Užsimerkiau ir aš, bet tada išgirdau beldimą į duris ir Sebastijano balsą už durų. Džeisonas nuėjo jų atidaryti. Kilstelėjus galvą išvydau išsigandusį Sebastijaną.
-Džeisonai, kodėl sutikai tai daryti? – paklausė jis, aiškiai reikalaudamas pasiaiškinimo ir jau ketino atrakinti diržus ir rankines, bet aš jį sustabdžiau žvilgsniu.
-Sebastijnai, prašau, nusiramink, aš jo to prašiau. Aš noriu to, - pasakiau jam, tikėdamasi, kad mano žodžiai jį nuramins, bet įvyko priešingas efektas. Jis priėjo prie manęs ir įdėmiai pažvelgęs man į akis, delną uždėjo man ant skruosto.
-Bet aš nenoriu, kad tau skaudėtų, - tyliai ir meiliai pasakė Sebastijanas. Jo žvilgsnis sušvelnėjo.
-Man viskas bus gerai. Aš tik noriu viską žinoti. Man negana to, ką jau mačiau ir girdėjau. Noriu tai išgyventi savo pačios kailiu, kad susitaikyčiau su tuo, kas nutiko ir galėčiau gyventi toliau. Prašau, leisk man, - primygtinai jo prašiau ir galų gale išprašiau. Jis atsiduso ir apėjęs aplink pats patrynė rankas ta žalia mase bei pridėjo pirštus man prie smilkinių.
-Tuomet aš tai padarysiu, - pasakė jis ir užsimerkęs pradėjo daryti tą patį, ką prieš minutę darė Džeisonas.
Nežinau, kur dabar yra Džeisonas, ir ką jis veikia, nes užsimerkusi, pradėjau matyti tamsą. Vėliau išgirdau kaip Sebastijanas kalba burtus kažkokia nesuprantama kalba. Jis tą darė vis garsiau ir jausmingiau. Kol galų gale atsidūriau praeityje. Savo žmogiškame gyvenime.
Buvau stebėtoja savo buvusio gyvenimo. Visur mačiau save iš šalies. Tai buvo keista, bet tikriausiai taip reikėjo. Pradžioj atsidūriau savo namo kieme. Aš ir Fiona žaidėme tinklinį. Aš ją mokiau. Kol galų gale per stipriai ir per toli numečiau kamuolį. Mačiau kur jis nukrito. Visai netoli. Fiona būtų galėjusi jį paimti, bet kažkokia antžmogiška jėga jį įtraukė gilyn į mišką. To Fiona nepastebėjo, todėl ji smuko į krumus ir kažkur dingo, kai tuo tarpu aš stovėjau kieme ir blaškiausi, nesuprasdama, kodėl mano sesutė taip ilgai užtruko. Galų gale netekau kantrybės ir nuėjau jos ieškoti pati. Nuėjusi į mišką, šaukiau sesutę vardu, bet ji mane erzino ir slėpėsi. Aš mačiau kaip iš kažkur atsirado rūkas. O ten toliau tarp medžių pamačiau tamsų siluetą, kuris vėliau dingo. Kai tuo tarpu mano sesutę kažkas gražiai užkalbėjo pasislėpti. Jai pačiai tikriausiai niekada nebūtų šovusi į galvą mintis slėptis nuo manęs miške. Netrukus ji atsirado, aš ją apšaukiau ir man atsiprašius už tai, mudvi nuėjome namo.
Kai grįžome, manęs jau laukė mano vaikinas, kuris smagiai šnekučiavosi su mano tėčiu. Tėčiui buvo sunku susitaikyti su tuo, kad viena jo dukrytė užaugo. Vaikinas buvo būtent tas trečiasis mano gyvenime. Jį Fiona pavadino Davido vardu ir atbėgusi puolė jam į glėbį. Akivaizdu, jie buvo geriausi draugai. Tuomet Davidas paėmė ją ant rankų ir ėmė ją kalbinti.
Davidas buvo išblyškusios odos, juodų švelniai susivėlusių plaukių ir dangaus mėlynumo akių. Buvo apsirengęs vardiniais drabužiais. Aukštenis net už Sebastijaną, bet tokio pat sportiško ir tvirto sudėjimo. Tipinis turtingas amerikietis. Žiūrėdama į jį ir Fioną, nejučia užsisvajojau apie tai kaip mudu susutuokiam, susilaukiam vaikučių, o vėliau mūsų vaikai atveža pas mus anūkus. Beprotiška mintis išnyko, kai tėtis liepė padėti padengti stalą. Supratau, kad Davidas buvo pakviestas vakarienės. Ne pirmas kartas. Jis jau trečią kartą oficialiai svečiuojasi mūsų namuose. Vėliau grįžo mama ir prisisjungė prie mūsų. Smagiai šnekučiavomės vakarienės metu. Iš mamos žvilgsnio tiek į mane, tiek į Davidą buvo aišku, kad jai mano mylimasis ne itin patinka. Tačiau šįvakar ji stengėsi būti tolerantiška ir pakanti. Kaip ir daugelį kitų vakarų. Tačiau vos tik Davidas žengia pro duris ir palieka mūsų namus, mama kiekvieną kartą puola man priekaištauti dėl mano skonio ir liepia su juo nutraukti draugystę. Sakosi, jaučianti nutiksiant kažką labai blogo. Ir ji buvo teisi, nes aš ir pati tai jaučiau visą laiką, tik nenorėjau jos klausytis. Būčiau klausiusi, jeigu tai būtų sakęs tėtis, tačiau Davidas jam patiko, todėl jis tylėjo.
Po vakarienės su Davidu mano namuose, atsidūriu kažkokiam skersgatvyje, kuriame vėl matau Davidą ir save. Mes kažką labai įtemptai aiškinamės. Vėliau tai pereina prie konflikto. Kol galų gale jis netenka kantrybės ir suduoda man per skruostą. Piktai į jį pažvelgusi, jau ketinu eiti namo, bet jis mane sulaiko ir priekiu priremia prie šaltos sienos. Jaučiu jo ledinį alsavimą man ant skruosto. Jo kūnas šlyksčiai liečiasi prie manojo, o tada aš ne tik matau, bet ir pajuntu kaip jis laikydamas užlaužtas mano rankas už nugaros, numauna man kelnias kartu su apatiniais, praskėčia kojas, nusimauna kelnias pats ir padaro tai, kas mane supykina. Ko gyvenime nebūčiau leidusi padaryti nei vienam savo vaikinui. Negana to, pastebiu, kad jo iltys mano kakle. Jis alsuoja ne tik iš malonumo, kurį jaučia žemiau bambos, bet ir dėl to, kad geria mano kraują, kai aš tuo tarpu tyliu, bet skruostais rieda ašaros. Supratusi, kad jis yra vampyras, ir kad visos tos istorijos, kurias skaitydavau knygose, matydavau filmuose apie vampyrus ir kitas mistines pabaisas, yra grynų gryniausia tiesa, ir kad Davidas turi antžmogišką jėgą, o aš tikrai aš jam nepasirpiešinsiu, pasiduodu ir leidžiu jam daryti tai, kas jam patinka. Pirmąkart gyvenime pajuntu, kad visą laiką mama buvo teisi, kad turėjau jos klausyti ir laikytis atokiai nuo Davido, bet buvau įsmylėjusi, kvaila ir naivi penkiolikmetė mergaitė.
Po visko Davidas užsimauna kelnias, susitvarko ir užkalba mane, kad nieko neprisiminčiau, kas čia ką tik įvyko, kad galvočiau, jog mane išprievartavo keli šio kvartalo paaugliai ir paliko čia vienui vieną, bet nieko nesakyčiau nei jam, nei tėvams. Kad niekam nieko nesakyčiau. Ir Davidas, sugirdęs man savo kraujo, jog išgytų dvi skylutės nuo jo ilčių mano kakle, jis dingsta.
Po to, kai Davidas mane išprievartavo ir pasimaitino mano krauju, praėjo geras mėnesis, tačiau jis per tą laiką man skambino ir sakė, kad turi išvykti kuriam laikui į užsienį. Nuo to laiko jo ilgai nemačiau, bet nenorėjau niekam sakyti, kad visgi jaučiu, jog viskas baigta, pamelavau tėvams, Fionai ir kitiems, kad jis grįš už savaitės. Bet jis už savaitės negrįžo. Neskambino ir nerašė man. Neatsakė nei į vieną mano paliktą skambutį ar žinutę. Galų gale jis pakeitė numerį, nes balsas kitame ryšio gale, vos tik paskambinus, pranešdavo, kad numeris nenaudojamas. Tuomet išties supratau, kad viskas baigta. Bet vis tiek visiems melavau, kad jis greitai grįš. Galbūt tokiu būdu mėginau paguosti pati save. Tačiau vieną dieną tėtis pradėjo su manimi kalbėtis apie Davidą. Prisipažino, kad jau du mėnesius mato, jog vaikštau prislėgta. Papasakojau jam, kad jis pažadėjo greitai grįžti ir dažnai man skambinti bei rašyti, kol bus išvykęs, tačiau savo pažado neištęsėjo ir galų gale viską baigė su manimi, man to nežinant. Tėtis mane ramino ir guodė. Sakė, kad bus dar tų berniukų. Kad esu graži mergaitė, ir kad tikrai atsiras dar tas vienintelis, o iki tol, kol jo sulauksiu, turiu patirti štai tokias netektis ir nelaimingas meiles. Tėčio padrąsinta, apie savo skyrybas su Davidu, pranešiau ir mamai su Fiona. Fiona iškart puolė į ašaras, todėl teko gerokai pavargti, jog ją nuramintume. O mama tiesiog mane apkabino ir nieko nesakė.
Po draugystės ir skyrybų su Davidu, praėjo dar metai. Per tuos metus daug kas nutiko. Mirė mano mama. Ją partrenkė automobilis. Mirtinai. Jau buvau išsilaižiusi savo žaizdas ir grįžusi į savo gyvenimą, bet vieną dieną jis vėl pasirodė. Su gėlių puokšte ir mano mėgstamiausių saldainių dėžute. Šypsojosi lyg niekur nieko, tačiau aš užtrekiau jam duris prieš nosį. Tai štai ta didi diena atėjo, kai supykęs jis, išlaužė duris ir įėjo vidun. Šįkart be jokių puokščių ir saldainių. Pakvietė dar kažką ir tai prasidėjo. Prasidėjo siaubingos žudynės.


Pajutusi, kad Sebastijanas atitraukė rankas nuo mano galvos, atsimerkiau. Grįžau į dabartį.
Sebastijanas atrakino mane ir atsistojo prieš mane, o aš atsisėdau ir pažvelgiau į jį. Jo akyse mačiau skausmą. Tokį patį skausmą, kurį jaučiau ir aš.
-Kaip laikaisi? – tyliai paklausė jis.
-Šlykščiai. Bjauriai. Nemaloniai, - atsidusau ir peržvelgiau savo kūną. Dabar jis man buvo toks svetimas. Svetimas kaip niekad. Jaučiau tą purvą ant savo kūno ir savyje, kuriuo Davidas mane išpurvino ir labiau už viską norėjau jo mirties.
-Aš irgi viską mačiau, - prisipažino Sebastijanas. – Garbės žodis, jeigu būčiau buvęs ten tuo metu, kai Davidas tave prievartavo, būčiau jo tulžį ištraukęs pro gerklę.
-Kaip tu galėjai visa tai matyti?  - nustebau.
-Raganos tai gali, kai įvyksta susiliejimas, - atsakė jis ir kilstelėjo antakius. Tada paėmė mane ant rankų ir nuleido apačion. Stovėjau jo glėbyje ir virpėjau iš siaubo.
-Koks susliejimas?
-Kai mes grąžiname atmintį, įvyksta susijungimas su to žmogaus mintimis, mes tai vadiname susiliejimu. Tokiu būdu mes matome visa tai, ką mato ir tas, kuriam burtų keliu grąžiname atmintį, - paaiškino Sebastijanas. Tada pradėjome lėtai žingsniuoti iš rūsio. Jis vis dar laikė mane savo glėbyje.
-O kur Džeisonas? – paklausiau prisiminusi su kuo čia atėjau, ir su kuo išeinu, ir nusivaliau skruostais riedančias ašaras.
-Jis išėjo iš čia tą pačią minutę, kai atėjau, - atsakė Sebastijanas, glostydamas nugarą ir ramindamas mane. Bet tai nepadėjo. Ir, nors ir žinojau, kad Sebastijanas ir kiti vyrai man turėtų būti šlykštūs po to, ką man padarė Davidas, bet būtent Sebastijanas, ir kiti man tokie nebuvo. Labiausiai Sebastijanas.
Vis dar troškau jį bučiuoti, apkabinti, liesti jo lygią ir švelnią odą, glamonėti jį. Vis dar norėjau pasimylėti su juo. Vis dar norėjau būti jo mergina. Dabar tik dar labiau, kai viską žinau ir niekas manęs nebetraukia grįžti namo ir kažko ten laukti, kai niekas manyje manęs nebestabdo.
-Sebastijanai, - kreipiausi į jį tyliai, kai jau buvome netoli mano kambario. Nenorėjau jame būti. Norėjau eiti pas Sebastijaną. Arba, kad mudu eitume pas mane.
Jis sukluso.
-Ar galiu tau kai ką prisipažinti? – paklausiau ir iš drovumo nuleidau galvą. Jis linktelėjo, todėl aš kalbėjau toliau: - Aš manau, kad... kad... – ir šią akimirką, kai jau turėjau jam pasakyti apie savo jausmus, praradau kalbos dovaną. – Kad esu tau dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei.
-Geriausia padėka man yra tavo šypsena. Man svarbiausia, kad tu būtum laiminga, - tai pasakęs jis, paleido mane prie mano kambario ir nuėjo į savajį.
Tiesiog įgriuvau į savo kambarį, kuriame radau Kitašį. Kurį laiką žvelgiau į jį nieko nesuprasdama ir plačiai atlapojus duris, o kai jis plačiai išsišiepė, paleidau duris, kurios garsiai trinktelėjo į staktą, užsidarydamos.
-Ką čia veiki? Ir iš kur sužinojai, kur mano kambarys? – paklausiau kaltinamu tonu. Jis sėdėjo ant mano lovos turkiška poza ir žvelgė į mano plačiai atverstą sąsiuvinį. Prieš išeidama tikrai žinojau, kad palikau juos visus užverstus.
-Laukiau tavęs. Norėjau pasikalbėti. Mane čia atvedė Yuki, - atsakė jis, atvirai viską išrėždamas.
-Tai ką norėjai pasakyti? Apie ką kalbėsimės? – atsisėdau ant lovos ir pradėjau mestis sąsiuvinius bei vadovėlius į savo kuprinę.
-Tu verkei? – paklausė jis, žiūrėdamas į mano išties išverktas akis.
-Ne. tik svogūną pjausčiau, - atsakiau ir prunkštelėjau. – Verkiau. Na, ir kas? Argi pirmą kartą matai verkiančią merginą?
-Ne. Bet kodėl turėtum verkti? Ar tave Sebastijanas nuskriaudė? Jeigu nuskriaudė, pasakyk. Aš jam išspardysiu užpakalį.
-Niekas manęs nenuskriaudė, - atsakiau, apsimestinai įtikinamu tonu. Kitašis neturi žinoti to, ką man padarė Davidas. – Ir niekam nereikia spardyti užpakalio. Sebastijanas kaip tik man labai geras. Jis daug dėl manęs padarė ir esu jam be galo dėkinga.
-Tai kodėl verkei? Ar dėl manęs? Ar aš ką nors ne taip padariau?
-Kitaši, viskas gerai. Tiesiog man kaip ir kiekvienam būna tokių momentų, kada norisi paverkti, - pasakiau stengdamasi išlikti rami, nors viduje virė kraujas. Nušokusi nuo lovos, pakabinau kuprinę ant spintos rankenos ir atsisėdau prie savo rašomojo stalo. Kitašis atsidūrė šalia. – Ar tu kitsunė? – paklausiau tiesiai šviesiai, neleisdama jam klausinėti toliau, kodėl verkiau.
-Taip, - jis palinksėjo.
-Ar kitsunėmis ir nogitsunėmis gali būti ir berniukai?
-Žinoma. Inari ir Šinto kami dvasia neskirsto mūsų pagal lytį. Ji pasirenka tuos, kurie turi tyrą sielą ir sveiką kūną.
-Ar Inari ir Šinto kami dvasia, pasirinkusi kitsunę, žino, kad ji gali tapti nogitsune? Ir ar ji regi, kad ateityje kitsunė taps blogiu?
-Ne. Ji šito tikrai nenumato. Antraip kitsunių nebūtų pasaulyje.
-Sebastijanas pasakojo man apie Safyrą, - prisipažinau. – Ar visos kitsunės turi būti kilusios iš japonijos?
-Nebūtinai. Inari šito irgi nesureikšmina. Safyra nebuvo nei japonė, nei korėjietė. Ji buvo paprasta amerikietė. Atvykusi iš Teksaso.
-Ar kiekvienai ktisunei kyla grėsmė tapti nogitsune?
-Jeigu kitsunė leidžia tam nutikti, tuomet taip. Tas ir yra svarbiausia, kad mes negalime sau leisti, jog pyktis užvaldytų mus.
-Ar Japonijoje be kitsunių ir nogitsnių dar yra kilusios kitokios mistinės būtybės? – klausinėjau Kitašio toliau nestabdydama savo smalsumo.
-Anksčiau buvo tokie onijai. Kitaip jie dar vadinami tamsos samurajais.
-Onijai? Samurajai? – aiktelėjau ir vos neužspringau šiais dviejais žodžiais, kurių gyvenime nebuvau girdėjusi, o mano balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.
-Samurajus tai Japonijos feodalinio karinio luomo atstovas, - Kitašis atsiduso ir pradėjo man pasakoti dar daugiau senovės Japonijos istorijos. - Samurajai visą gyvenimą atiduodavo dvasiniam ugdymui ir kovai. Dauguma samurajų tarnavo japonų aristokratijai, buvo japonų kunigaikščių Daimyo vasalai. Tik kai kurie iš jų turėjo žemės. Labiausiai privilegijuotieji, – hatamotai, – buvo šiogūnų tiesioginiai pavaldiniai. Samurajai vadovavosi elgesio kodeksu bušido, karo tarnybą laikė vieninteliu jiems derančiu verslu ir niekino mirtį. Samurajų luomas iškilo ir susiformavo 11-12 amžiaus trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų, – Minamoto, Fujiwara ir Taira, – karų dėl žemės metu. Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurajai buvo labai lojalūs savo kunigaikščiams, mainais už tai gaudami žemių ir galios. Kiekvienas daimio savo ruožtu naudojosi samurajais, kad apgintų savo žemes ir išplėstų jų valdas. Ilgainiui samurajai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant žemės. Mokėsi ir beginklės kovos, tiesiog paleisdami kumščius į darbą. Ankstyvieji kariai pabrėždavo kovą su lanku ir strėlėmis, artimai kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojo kalavijus. Kamakuros laikotarpiu kovos su mongolais pakeitė samurajų kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kalaviją, ietis ir naginatą. Galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės. Tuo metu atsirado samurajų kodekso bušido užuomazgos. Idealiu samurajai vadino karį stoiką, kuris laikėsi šio kodekso. Karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Ritualinė savižudybė laikyta kaip alternatyva negarbei ar pralaimėjimui, - Kitašis atsiduso. - Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kalavijus, o taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Pasibaigus feodaliniams laikams, karinio luomo reikšmė ėmė smukti. Iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininko atlyginimą. Samurajai tapo valstiečių bruzdėjimų malšintojais. Samurajaus šeimininkui nepagarbiai mirčiai įvykus, karys atlikdavo charakiri ritualą, kurio metu nusižudydavo pats. Tačiau naujiems Japonijos laikams atėjus ir sumodernėjus pačiai šaliai, samurajų išvis beveik nebeliko.
-Tai kuo susiję samurajai su kitsunėmis? - paklausiau nekantraudama sužinoti kuo daugiau, bet ir nesuprasdama, kodėl Kitašis man pasakoja Japonijos istoriją, kai tuo tarpu turėtų papasakoti apie tai, kodėl jis užsiminė apie samurajus.
-Tuo, kad kitsunė tapusi nogitsune, išsikviečia samurajų sielas kaip savo tamsos karius. Dabar jie vadinami nebe samurajais, o onijais.
-Gerai, supratau, - linktelėjau, nors išties man viskas buvo taip painu. - O ar gali papasakoti daugiau apie Inari ir Šinto kami dvasią? Kuo ji tokia ypatinga?
-Pradėsiu nuo Šinto ir japonų tikėjimų, - perspėjo Kitašis. - Šinto tai vietinė religija. Ji labai pasireiškia socialiniame gyvenime ir yra glaudžiai susijusi su japonų vertybių sistema bei mąstymo būdu. Kita vertus, mes esame „kami“ (dievybių) palikuonys. Žmonija - kami vaikai. Todėl žmogaus prigimtis yra šventa. Šinto mitologijoje akcentuojamas mūsų pasaulis, kiti paminimi - Dangaus plynaukštė ir Tamsos žemė - mirusiųjų kraštas. Šinto esmė - tikėjimas kami galia ir valia. Globojantis kami yra žmogaus gyvybės ir gyvenimo šaltinis. Kiekvienas jų atsiliepia į nuoširdžias maldas. O kadangi Inari yra mistinių būtybių įkvėpėja, tai todėl ir yra Inari ir Šinto kami dvasia.
-Tai jos yra dvi? - suraukiau antakius, visiškai susipainiojusi.
-Du vienoje esybėje, - Kitašis palinksėjo ir nusišypsojo.
-Tai tu japonas?
-Esu kilęs iš Japonijos, bet gimiau ir agau Jungtinėse Amerikos Valstijose.
-Kalbi taip, tarsi būtum gyvenęs tais laikais, kai buvo feodaliniai Japonijos laikai. Tarsi viską būtum matęs tuo metu ir išgyvenęs tai, - sumurmėjau, nors verčiau būčiau patylėjusi. Bet kol jis nespėjo ką nors pasakyti, tiesiog pakeičiau temą: -Dauguma iš čia esančių yra netekę savo artimųjų? Tai tarsi našlaičių namai?
Išgirdęs mano klausimą, Kitašis nusijuokė.
-Ne dauguma, o visi, - atsakė jis. - Iki vieno.
-Ar gali mane dar apšviesti? Paaiškink, kas yra tie visi Dangaus plynaukštė, Tamsos žemė, charakiri ir taip toliau? – tyliai ir kiek nedrąsiai paklausiau Kitašio.
Jis dar plačiau nusišypsojo. Tikriausiai jam labiausiai patinka kalbėti. Ir nesvarbu ką.
-Dangaus plynaukštė tai tarsi vieta, kurioje yra išganomos sielos. Kaip krikščioniai traktuoja dangaus vartus, taip ir Japonijoj tikima, kad siela patekusi į Dangaus plynaukštę, išsigano ir keliauja į dangų pas Dievą. Priešingas efektas vyksta Tamsos žemėje. Ten ateina sielos, kurios darė blogus darbus žemėje, - Kitašis gūžtelėjo pečiais ir kiek šyptelėjo. Atrodė, šis tikėjimas jam yra svetimas. – Charakiri japonų kariai pasidarydavo kaip ir minėjau, tik tada, kai jų šeimininkas mirdavo negarbinga mirtimi arba jeigu japonų kariuomenė pralaimėdavo kovą su priešais, - Kitašis parodė ant savęs su ranka sau perbraukdamas pilvą. – Tai vadinama charakiri, kai kareiviai save perpjaudavo pusiau per pilvą.
Kurį laiką žiūrėjau į Kitašį pakraupusi ir įsivaizdavau kaip turėtų atrodyti samurajus perpjaunantis save per pusę. Tai tikrai žiauru ir negailestinga. Nenorėčiau gyventi Japonijoje. Tai viena tironija.
Nepaisant mano reakcijos, Kitašis pasakojo toliau:
-Minamoto, Fujiwara ir Taira kaip ir minėjau buvo kariuomenės klanai, kuriems priklausė samurajai. Hatamotai buvo vadinami tam tikri Tokugawa japonijos samurajų kareiviai. O Tokugawa buvo Japonijos šiogūnatas. Šiogūnai buvo karo vadai. Daimyo yra bendras terminas, nusakantis galingą regioninį valdovą tuo metu feodalinėje Japonijoje. O Daimyio vasalai buvo to galingo regioninio valdovo kariai. Kamakuros buvo toks laikotarpis Japonijoje, kurio metu šalį valdė Kamakuros šiogūnatas. Bušido kaip ir minėjau ankščiau, buvo samurajų aukščiausias kodeksas, o jeigu pažodžiui tai karinis mokslinis kelias. Tai buvo labiau samurajų gyvenimo būdas. Feodalinizmas Japonijoje buvo irgi toks laikotarpis, kurio metu Japonijos visuomenė sistemingai formavosi ir tobulėjo.
Kai Kitašis nutilo, gan ilgai tylėjau, nes mėginau suprasti ir suviršikinti savo protu visus jo pasakojimus. Dar niekada nebuvau girdėjusi tiek dalykų, ir tiek istorijų vienu metu. Kartu buvo ir įdomu, ir baisu.