Seniai seniai kai dar gyveno aitvarai,
O milžinai kepurėm pylė kalnus.
Seniai seniai kai buvo taip gerai,
Kad net vaikai galėjo pabalnoti varnas.
Seniai seniai mieste vienam,
Kuris vadinos Ūkas.
Gyveno sau mieste šitam
Berniukas Mataušiukas.
Gyveno jis labai linksmai ir nieko nestokojo.
Nedirbo, nesimokė jis, tik pasakas galvojo.
Ir klausės pasakų gražių tiek jaunas,
Tiek pat senas.
Apie princeses, karalius,
Pilis, tas kur vaidenas.
Netrūko nuotykių tikrų tame krašte svajonių.
Gyveno riterių ten daug narsių be abejonių.
Ir sekė pasakas puikias
Šaunuolis Mataušiukas.
Apie patrakėles laumes
Ir molio Motiejuką.
Apie viliokles undines ir trečią brolį Joną.
Ir kaip karaliaus samdinys pamokė piktą poną.
Nors buvo tai seniai seniai, seniau jau nė nebūna.
Bet pasakų pilis tvirta, ji niekada negriūna.