Gracingai pakilti

Dykumos šalty juoda žuvėdra pasiryžta gracingai numirti.
Išdidumo aureolė nustelbia melu dvelkiančio dangaus veidą.
Besišypsantį. Ji sumurma kelis maldos žodžius. Nebyliai? Kam?
Dykuma ją išgirsta. Žuvėdra gali prašyti paskutinio noro. Iš ko?
Dangaus? Dievų? Pieva -  iš vaikiškų salų prisiminimų - jai iš po
degančio smėlio iškelia jūrą. Bet noras pavagia paskutinį džiugesio
lyžtelėjimą. Mat jūra su rykliais. Milžiniški rifai ryja naiviai šokančias
bangas. Ir begalė laivų. Jūreivių. Jungų. Kurie niekad nebegrįš namo.
„o aš skrendu namo… skrendu!“
- Melagė! Melagė! - Staiga ima klykti dangus.
- Tu taip ir neišmokai skraidyti!
- Kvaila, buka, niekam tikusi. Nevykėlė. Ir tokia tu nori grįžt namo?
- Kaip tu atrodai? Net sparnai, kurie niekad taip ir nepalietė manęs, purvini, kaip tūkstančio kojų mindytas sniegas…ką tu sau galvoji? Negi esi tokia kvaila? Kvaila kvaila kvaila…
Jei ji turėtų rankas, priglaustų dabar jas prie išblyškusio veido. Prie išblukusių akių. Tačiau ji tik atsimerkia. Ir tyliai tyliai sako:
- Bijai manęs netekti? Ką be manęs tu dar žadi kankinti šiam pasauly?
- Mums tavęs visai nereikia. Gali skrist. Cha cha… tik įdomu, kaip tau tai pavyks. Beje, turbūt laimėtum auksinį medalį bėgimo maratone…visą gyvenimą tik bėgi bėgi bėgi… kvailė.
Žuvėdra blausiai šypteli. Įtempia sparnus. Ir iš paskutinių jėgų ima jais mosuoti.
- Ir kaip tu pakilsi? Per tiek laiko nesugebėjai net tinkamos kalvos susirasti…
Nejučia ji ima skristi. Dangus žagteli. Akmenys dykumos pievoje pradeda kikenti. Ji apsuka kelis ratus. Besimėgaudama švelniu vėju, kuris toks asketiškas čia, prie žemės. Kyla vis aukščiau ir aukščiau. Dar aukščiau. Tada liaujasi plakti sparnais. Atsipalaiduoja. Ir… kaip nebeveikiantis lėktuvas ima kristi žemyn. Greitis didėja. Ji krenta. Krenta. Krenta. Sminga. Kaip nuo dangoraižio paleistas smeigtukas. Ir sudūžta. Į nebylų smėlį. Į bevardę žemę. Kuri net šią akimirką nesugebėjo išleisti nė garso.
- hmm…na štai, atsikratėme dar vienos. Kas kitas? Dar turime daug padaryti. O su šia net nebuvo įdomu. Taip lengva. Būna geriau, kai pasirenkame stipresnį žaidėją… tada, pagal visas tendencijas ir mūsų eksperimentus, žaisti kur kas smagiau…

Jei pabandytumėte pažvelgti iš debesų į smėlio ežerą, išvystumėte paukštį. Beviltiškai kritusį. Bet dar pakilsiantį… tačiau, apie ką aš čia? Juk jūsų niekada nėra. Nėra ten, kur turite būti.