Kai saulutė jūroj skęsta,
Pamažu dienelė gęsta.
Bangos glosto kranto smėlį,
Pasirodo undinėlė,
Atsisėdus ant uolos,
Lydi plaukiančius laivus...
Kartą, jūroj nejučia,
Kilo didelė audra.
Blaškė, daužė ji laivus:
Didesnius ir mažesnius.
Viename laive tada,
Plaukė princas su svita...
Atsitrenkęs į uolas,
Grimzdo laivas į gelmes,
Bet, gražuolė undinėlė,
Princą iš gelmių iškėlė,
Jam gyvenimą gražino
Ir karštai, karštai pamilo...
Nepadėjo jokios kalbos,
Prašė raganos pagalbos...
Gavo kojas, bet už tai –
Tapo nebyle jinai...
Kojas jai - labai skaudėjo.
Nieks padėti negalėjo.
Skausmas drasko jos širdelę –
Būti jie kartu - negali...
Į žmonas kita skirta.
Princas, turi vesti ją,
Undinėlė liks viena.
Nebylė – nebus žmona!
Rieda gailios ašarėlės,
Kviečia sesę undinėlės,
Prašo raganos labai,
Kad gražintų balsą jai,
Kojas - uodega pakeistų
Ir į jūrą grįžti leistų...
Ir dabar dar nuo uolų,
Tyliai, tyliai virš bangų,
Sklinda nuostabi daina -
Meilės ir vilties pilna.
Lydi plaukiančius laivus,
Kviečia grįžti į namus...