Rutina

Rutina



Kai kurie žmonės mano, kad gyvenimo esmė pasikeitimai, nuotykiai, nauja patirtis. Tai visiška nesąmonė kelias į laimę susikurti ir išlaikyti malonią rutiną. Kai viskas eina ir tiksi lyg šveicariškas laikrodukas. Dažniausiai man tai pavyksta, šiandien deja ne viena iš tų gerų dienų. Viskas prasidėjo nuo, kad vakar namie neradau savo klastingosios dukrelės Emilijos. Bet radau raštelį, kad ji apsiperkinėja su mama. Ach Dieve jeigu tu man būtum davęs nors lašą pasitikėjimo žmonėmis. Į kraują įaugusi paranoja liepė skambinti Ritai ir pasilabinti. Aišku Emilija buvo ne su mama. O mamai ji pasakė, kad nuvež jos keptus pyragėlius man į darbą. Kriminalinė Raudonkepuraitė...

Štai taip įsijungia domino efektas ir viskas ima griūti. Emilija buvo rasta bare gerianti Cuba Libre. Aišku ji turėjo ir klastotus dokumentus nusipirkti šitą neblogą kokteilį. Ginčai, riksmai, ašaros nėra malonus pasikeitimas, rutina valgyti pyragėlius užgėriant mėtų arbata man daug malonesnė. Viskas užsitesė  iki paryčių... Taip kaip sakoma kai kurios durys geriau lieka uždarytos. Maukiu trečią kavos puodelį ir nesijaučiu ne velnio žvalesnis. Stalas apkrautas dokumentais ir koks šimtas neskaitytų darbinių emailių nenuteikia optimistiškai. Beldimas į duris manęs irgi nedžiugina, tuoj prasidės: „Markai turim bėdą“. Naujokė atsakinga už kvepalų reklamą įkiša galvą ir jos veido išraiška patvirtina mano spėjimą.

- Šnekėk Rūta nestovėk lyg mietą prarijus. Kokios bėdos?
- Vienas veidrodis sudaužytas kitas išvis neatkeliavo.
- Gal turi kokių idėjų be veidrodžių? Modelis atvyks už geros valandos.
- Negi dabar griebsiuos paskutinės minutės improvizacijos? Prie koncepto dirbau dvi savaites. Pasitikėk manimi, man tik reikia tų nelemtų veidrodžių...

Palinksiu galva ir užtikrinu iškasti iš po žemių jos veidrodžius. Rūta dar labai jauna del technininių nesklandumų sužlugęs projektas gali sugriauti jos kurybingumą ir pasitikėjimą savimi. Visa virtinė skambučių pasiekia tikslą iškasu veidrodžius per keturiasdešim minučių. Darbas tuo nesibaigia, visi lenda į mano kabinetą su nuotraukomis, idėjomis, nusiskundimais ir klausimais. Tarp retų pausių tarp lankytojų atsakau į emailus, pildau dokumentus... Žiurkėno ratas kuriame savotiškai bėgame visi iki vieno sukasi. Bet aš bent jau mėgstų savo ratą. Laikas prašvilpia prasideda nerami pietų pertrauka, kur visi valgo lyg rytoj juos nuteistų bado mirčiai. Galėčiau nusileisti iš savo Olimpo pas paprastus darbininkėlius, bet tai atrodytų nesolidu ir sukeltų klaidingų minčių. Aš nesu darbuotojų geriausias draugas, aš jų bosas, galiu būti toks pat šiknius kaip ir bet kuris vadovas. Prieš akis pralekia, tas ilgas kelias į Olimpą: Išdavystės, intrigos, paaukoti draugai, bemiegės naktys, 12 valandų darbo dienos...

Kažkoks ironiškas balselis sušnibžda, kad pasenau, nes postringauju apie didingą praeitį lyg pensininkas parke. Su keista ramybe suvokiu, kad pavirtau savo tėvu- veidrodžio atspindys tą patvirtina atiimk Armani kostiumą, užvilk jureiviškus marškinėlius ir kokius pilkus šortus, iš akies luptas tėvas. Na ir nieko, čia blogo tėvų klaidos atsispindi vaikuose ir yra atkartojamos, o žmonės viso labų tėra klaidų sumos. Viskas gražu ir logiška, bet nemaloniai suspaudžia širdį pagalvojus, kad skyrybos man labai reali galimybė remiantis šia teorija. Mano santuoka uolos tvirtumo, bet taip turbūt sako visi vyrai kol jų žmonos neįteikia jiems skyrybų dokumentų. Nervingai prisidegu cigaretę man paranoja, aš kliedžiu... Įsijungiu mėgstamą MMORPG, bet vietoj savo 109 lygio tamsiujų elfų bardo, pamatau šlykštų užrašą, kad serveris neveikia dėl techninių nesklandumų. Visa ši sumauta diena ima atrodyti kaip vienas didelis techninis nesklandumas.

Darbo diena greitai pasiekia kulminaciją: iš nuotraukų krūvos atrenku vieną vienintelę nuotrauką kvepalų reklamos kompanijai.  Rūta nesiginčyja ir atrodo laiminga. Visi firmoje pavargę, bet laimingi- viliuosi, kad tai mano valdymo dėka. Na dar aišku yra generalinis direktorius, bet jis čia pasirodo ganėtinai retai. Tai mano aukso amžius, bet žiūrėdamas į Rūtos marškinėlius su kažkokios roko grupės pavadinimu suprantu, kad pasaulis pilnas naujų grupių, muzikos ir šimtų naujovių, kurių aš nežinau. Kažkas baigiasi kažkas prasideda. Mano laikas lėtai, bet nesustabdomai eina į pabaigą. Kurį laiką pasilieku biure vienas ir apmąstau ką dar turėčiau nuveikti prieš išvykdamas į pomirtinį naktinį klubą. Suvokiu, kad nieko nesigailiu ir jokio ypatingo sąrašo neturiu. Galbūt vertėtų pradėti romaną. Su, bet kokia mergina: Rūta, kavos pardavėja trečiame aukšte, mano masažiste. Koks skirtumas- aš neužsiemu tobulų moterų paieškomis ir paistalais apie dviejų žmonių mistinį ryšį. Jeigu ne Ritos netikėtas neštumas visi mistiniai saitai butų buvę beverčiai.

Galu gale palieku biurią pasigrožiu visai gražiu rudens vakaru. Ne aš neleisiu, kad keletas sugriuvusių kasdienybės pamatų gadintų man nuotaiką. Ramiai nužingsniuoju į savo masažistės saloną. Ji kaip kaip vi. sada manęs laukia. Silvija šauni masažistė nors sveria kokius 50 kilogramų savo stebuklingomis rankomis gali sulaužyti arba išgydyti maudžiantį sprandą. Kaip visada puikiai atsipalaiduoju kvapnūs aliejai migdo. Dėl tokių smulkių malonumų verta gyventi. Po seanso pagaliau įsėdu į savo seną gerą, bet jau visko mačiusį BMW ir patraukiu namo. Prie apsaugos posto patikrinami mano dokumentai. Tai džiugina vis prisibijau, kad vyrai per daug atsipalaiduos tokiam geram darbe. Bet ne jie profesionalai dauguma buvę Aro smogikai ir žmogžudysčių skyriaus darbuotojai. Man šiek tiek liūdna, kad jie vis dar apginkluoti, tik pistoletais. Norėčiau nupirkti jiems sunkesnės artilerijos, bet sumautas Seimas mūsų bendruomenės neklauso. Išvis man lieka neaišku, kodėl mūsų uždaros bendruomenės modelis sulaukė tiek kritikos. Kodėl Europos Sąjunga gali uždaryti savo sienas pabėgeliams, kurie niekuo nenusikalto? Bet mes užverę savo vartus vagims, žudikams, jehovos liudytojams ir kitokioms padugnėms liekam paranojikais...

Atsidusęs naviguoju savo automobilį per gražių sodų ir dar gražesnių namų karalystę. Kaimynai kaip visada  kepa šašlykus ir linsminasi.  Sustojęs pasigrožiu savo saulėgrąžų spalvos namu. Ne veltui gyvenimo būdo žurnalas išrinko mano būstą tapti jų viršeliu.

Deja viduje viskas ne taip tobula. Emilija piešia ir pyksta ant viso pasaulio taip kaip pykti, gali tik penkiolikmetė. Keista, kad popierius  neplyšta taip kaip ji spaudžia pieštuką. Ji pasiekė pirmą kurybingomo fazę, kai kuriama iš pykčio ir nevilties, bet darbai niekam nerodomi. Antra fazė kuriama iš meilės sau ir darbus norisi parodyti visam pasauliui. Trečia fazė kuriama dėl pinigų ir žmonės moka tuos pinigus, kad pamatytų tuos darbus, Gaila, kad trečią fazę pasiekti taip sunku.

Emilija nužvelgia mane žudančiu žvilgsniu:

- Tėti pasišnekėkim. Sako nereikia ieškoti kaltų, bet mes imkim ir paieškokim.
- Emilija baik, jau vakar užtenkamai prisirėkavom.
- O, gal nebaikim? Aš atkasiau tavo prieš dvidešimt metų rašytas knygas ir istorijas. Kai kurios netgi dulka bibliotekose. Žinai tikėjausi visko, bet ne to ką perskaičiau. Mano Cuba Libre prieš tavo gyvenimą atrodo juokingai. Kažkaip netgi apgailėtinai.
- Ema baik juokus. Tas buvo prieš daug metų kitoje galaktikoje. Nesvajok pasinaudoma mano praeitimi gauti leidimą girtuokliauti. Planas gal neblogas, bet patikėk gausis sumautas reikalas.
- Ne aš nieko neplanuoju. Man tiesiog keista iš kur radai tiek šventumo mane teisti. O, mama geria vyną kiekvieną mielą dieną ir paverčia kokteilį amžiaus nusikaltimu. Kur logika?
- Logika tame, kad Rita bando tave suvaldyti, kad nepasiektum dugno, prieš pilnametystę. O, aš padedu savo partnerei ir mano praeitis šioje situacijoje bereikšmė.
- Tobula pora- tobula komanda. Sunku patikėti. kai tavo istorijose nėra nė vienos blondinės, vis brunetės. Kažkaip įtartina ar ne? O, gal mamos plaukai buvo dažyti kai susipažinot?
- Tobuli įvaizdžiai keičiasi. Pati kadanors suprasi. Galu gale lyginti autoriaus ir veikėjo gyvenimą santykiu 1: 1 gana kvaila.
- Taip jeigu šnekam apie kokį fantastinį apsakymą. Bet tavo darbuose biografiniai motyvai  trenkia skaitytojiui plaktuku į kaktą. Skonis ėmė ir pasikeitė? Netikiu tiesiog netikiu.
- Ema, man nusispjauti kuo tu tiki ar netiki. Galų gale kokio velnio tau reikėjo atkasti tas senas istorijas.
- Norėjau sužinoti kaip tu rašai. Juk pati rašau, tiesiog sudomino... Istorijos kietos, bet deja atveriančios akis.

O, čia jau visai blogai. Ema prie dailės mokyklos ir fotografijos pridėjo dar grafomaniją. Dauguma palūžta išsirinkę vieną sritį. Ema dabar palygino mano istorijas su savo... Maniškės gimė po daug praktikos, jos ką tik.

- Ema apie ką tu rašai? Apie fėjas ir vilkolakius? Tu negali lyginti manęs su savim. Tai tave nužudys. Tu gali būti kas tik nori. Tu neprivalai būti fotografe, dailininke ar rašytoja. Būk pokerio profe ar buhaltere. Svarbiausia būk laiminga.
- Malonu sužinoti, kad laikai mane idiote...

Emilija tiesiog išėjo į sodą. Na koks velnias mane tempė už liežuvio? Man tiesiog reikėjo paminėti fėjas ar ne? Dabar dukros kurybos temą sužinosiu už dešimtmečio kai jos pirmas romanas pasieks knygynus. Net sunku patikėti, kad vienas kokteilis gali sukelti tokią žalą.

Purtydamas galvą patraukiau į miegąmajį. Man dabar reikia Ritos, jos švelnių plaukų šiltos odos, išmintingų žodžių ir galbūt netgi Ritos vyno... Įžengiau į miegamąjį į akis man trenkė rūkas, kuris  atsiranda kai kas nors traukia vieną po kitos uždaroje patalpoje. Rita nerūkė, išskyrus tuos atvejus kai gyvenimas nuvažiuodavo nuo bėgių. Bejėgiškai sudribau į krėslą. Na ir kodėl viskas šiandien taip sumauta? Mano gražioji šviesaplaukė nimfa atrodė prastai, nuo verkimo raudonos akys susivelę plaukai. Rita užgesino cigaretę ir prabilo:
- Markai, aš jau porą savaičių jaučiau žiaurų alkį mėsai. Aš vegetarė, bet vakar sukirtau beveik kilogramą kumpio. Niekaip nesupratau kas man užplaukė. Vėliau prisiminiau, kad taip jau buvo prieš penkiolika metų. Šiandien buvau pas gydytoją. Aš nėščia...
- Bet juk tu geri kontracepsines tabletes. Kažkaip keista ir tiek.
- Man irgi keista, bet faktas lieka faktu. Neesu įsitikinusi, bet man atrodo, kad tą savaitę kai Emija buvo išvažiavusi į stovyklą fotografams ir mes keletą dienų gėrėm... Aš užmiršau galbūt užmiršau išgerti tabletę... Aš tokia kvaiša. Aš juk per sena gimdyti. Daryti abortą per vėlu. Kokį velnią man daryti?
- Rita, nusiramink mes susitvarkėm su Emilija blogesnėmis sąlygomis. Namas užtenkamai didelis, pinigų netrūksta...
- Lengva tau kalbėti! Tu grįždavai, tik pasidžiaugti Emilija, o didžiąją dienos dalį praleisdavai ir praleidi, darbe. O, šventoji Rita vėl bus įkalinta namie su vaikais ir jų nesibaigiančiomis ligomis ir problemomis. Atsimeni kai Emilijai dygo dantys? Kiek valandų per savaitę miegojai? Dvi ar tris? Siaubo naktis 2 jau greitai kinuose...

Rita tiesiog prapliupo raudoti. Man teliko ją raminti ir šnibždėti pozityvias nesąmones. Aš nesijaučiau toks tikras, kad viskas taip paprasta kaip jai pasakojau. Bet jeigu aš pradėsiu abejoti Rita visiškai praras pusiausvyrą. Atia miege beveik metus atia ramybe visam gyvenimiui... Rita nusiramino jos balsas taip nebevirpėjo:
- Gal kaimynai kepa šašlykus? Užmuščiau už lekštę šašlykų. Kodėl mūsų vaikai tokie pasibaisėtini grobuonys?
- Aišku kaimynystė žiba nuo šašlykinių. Matyt dėl vaikų grobuoniškumo kaip ir dėl visko kaltas aš.
-  Abu mes vienodai kalti. Antras netikėtas neštumas. Mums nesiseka ar mes tiesiog idiotai?
- Galbūt mums sekasi. Einam valgyti tų šašlykų. Praneškime snobų genčiai, kad čia greitai apsigyvens naujas mažas snobas.

Eidamas į sodą pagalvojau, kad chaoso teorija teisinga. Drugelis sparnų virpesiu, gali sukelti audrą kitoje pasaulio pusėje. Vienas kokteilis ar vyno stiklas gali pakeisti rutiną...