Miestas paviliojo (13)

Neilgai teko laukti. Taip kaip ji prašė, atvažiavo visi trys dėl ko Pranutė labai apsidžiaugė. Pasirodo brolelis šiemet niekur netarnavo. Jam dar tik dvidešimt. Už berną dirbti per jaunas, o už pusbernį neapsimoka. Užmokestis perpus mažesnis, o darbus tenka dirbti tuos pačius kaip ir bernui. Pernai jis pabandė ir visa tai savo kailiu patyrė. Pabus namuose porą metelių, sustiprės, užsiaugins raumenis, o tada jau pas ūkininkus už berną.
Seniai nesimatę, pasiilgę vieni kitų, yra ko pasidžiaugti susitikus, o kai sužinojo, kad Pranutė to namo, kurį dabar pamatė ir viso turto paveldėtoja ir savininkė, visiems net kvapą užėmė.
– Tai kai dabar pasidarei tokia didelė ponia, tai su mumis nė šnekėti nebenorėsi, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė motina, bet Pranutė ją greitai nuramino.
– Taigi ir pasikviečiau kaip tik dėl to, kad noriu pasišnekėti, – nusijuokė ji. – Likau viena. Patys matot kiek čia vietos. Ar nenorėtumėt kartu su manimi gyventi? Prisipažinsiu, kad man net baugu, kai ateina naktis. Gyventumėt jūs apačioje, aš viršuje, būtume vėl visi kartu visa šeima kaip anksčiau kad buvo. Ar negerai?
– Tai kad ne, – trumpai pagalvojęs, nesutiko tėvas, – vietos gyventi tai užtektų, bet ką aš čia dirbsiu? Reikės gi iš ko nors pragyventi, išlaikyti šeimą. O šeima didelė. Juozukas, dėkui Dievui, jau užsidirba, apie tave nėra ko nė kalbėti, bet dar trys mergelės auga. Turiu gi aš jomis pasirūpinti kol ateis laikas, kai pačios galės užsidirbti.
– Na, gal įsidarbintum į kokį fabriką ar šiaip kur nors. Svarbu, kad turėsit kur gyventi, o laikui bėgant, vis tiek atsiras darbo tokiame dideliame mieste. Pagaliau aš padėsiu, – kalbino toliau Pranutė, bet tėvukas nenorėjo sutikti.
– Tu mūsų visų neišlaikysi, tau pačiai reikės kaip nors gyventi. Algos tau dabar niekas nebemokės. Aš niekur nevažiuosiu iš miestelio. Ten gimiau, užaugau, vedžiau... Ten mano giminės ir artimieji, ten kaimynai. Niekur geriau aš nerasiu. Pripratęs arti, aš daugiau niekur neprisitaikysiu.
– O mama, ką sakai? – dar ir motinos pasiklausė Pranutė.
– Aš irgi pritariu tėvui. Mums geriau likti vietoje. Mes jau seni kokioms nors permainoms. Ten tiek metų išgyventa, visi artimi, su visais gerai sutariam, geri žmonės gyvena aplinkui. Yra kam pasiguosti, visada žinai, kad padės bėdoje. Žinok, kad aš irgi turiu draugių, su kuriomis draugauju nuo pat jaunystės iki šių dienų. Susitinkam, pasišnekam, pasijuokiam, prisiminusios jaunas dienas. Yra tokių, su kuriomis draugauju nuo pat mažų dienelių taip kaip tu su Simute. Bet kaip čia atsitiko, – staiga ji prisiminė, – tu turbūt viską žinai? Oi daug buvo apie ją kalbų miestelyje. Šnekėjo, kai tokia jauna tekėjo už seno, tai paskui pabėgo nuo vyro su girininku. Ar tai teisybė?
– Nieko nežinau, nieko man nesakė, – net motinai neišdavė paslapties Pranutė. – Išvažiavo vieną rytą su dviem lagaminais ir tiek.
– Tikrai? Tokios draugės, gyvenot po vienu stogu... Negi nieko nepasisakė, neprasitarė? Taip slaptai viską padarė, kad net tu nežinojai? – stebėjosi motina. – Draugės esat nuo mažų dienelių... Kaip gi taip?
– Mama, pati pagalvok. Ruošėsi palikti vyrą ir pasakos tokį dalyką pašaliniams? Slėpė, nes buvo ką slėpti.
– Na, o ką sakė Indriūnas? Ar nebuvo atvažiavęs, ar nekamantinėjo? Iš kur jis sužinojo, kad taip atsitiko?
– Kai ilgai nesulaukė iš Simonos laiško, atvažiavo pasižiūrėti, kas atsitiko. Atvažiavęs buvo ne tėvas, o Valentas. Taip ir sužinojo, kad čia jos nebėra. Aišku, kad klausė, reikalavo, kad pasakyčiau, net grasino, bet ką aš galėjau jam pasakyti, jei nieko nežinojau.
– Bet kodėl tada visi taip plačiai šnekėjo, kad su girininku? Iš kur tos kalbos?
– Tai čia tikriausiai iš jų pačių namų išėjo. Valentas turbūt nujautė, kad gali taip atsitikti. Kur nors jis neatsargiai išsitarė. O gal iš girininkijos kas nors leptelėjo? Daug kas žinojo, kad jie draugauja, o čia staiga nei iš šio, nei iš to girininkas ir dingo. Kalbos greitai sklinda.
– O daugiau ar niekas nebuvo atvažiavęs ieškoti Simonos?
– Tik vieną kartą Valentas, kaip sakiau. Po to iš Indriūnų kiemo niekas nepasirodė.
– Tai va už kokio turčiaus buvo ištekėjusi. Ne dyvai, kad pasilakamijo turto ir gero gyvenimo... Bet kodėl negyveno? Ne veltui žmonės sako „ raškažis subinę drasko“. O tada kodėl tas ponas mirė? Galėjo sau gyventi ir gyventi. Kas gi jam buvo?
– Insultas, suparalyžiavo. Bet man atrodo, kad ta liga prasidėjo nuo Simonos pabėgimo. Kad mama būtum mačius, kaip žmogus persimainė iš veido, kai, grįžęs iš darbo, nerado jos namie. Kelias dienas nei valgė, nei gėrė kol susirgo. Tokia tai ir buvo jo tos baisios ligos pradžia. Buvo pagerėjęs, bet už dviejų metų, kai atkrito, tai šešis metus ant patalo išgulėjo. Visus tuos metus kaip mokėjau, taip slaugiau. Kuopiau, mazgojau... Turėjau pasitaisiusi guolį čia valgomajame, kad girdėčiau kai jis pašaukia mane naktimis. Prašydavo, kad paversčiau ant šono, paduočiau vaistų, pagirdyčiau, išneščiau basoną. Labai privargau aš su juo, bet geras žmogus atsilygino man šimteriopai. Tiek kiek jis man paliko, užteks visam gyvenimui.
– Duok, Dieve, jam dangaus karalystę, – atsiduso motina, – o tau, vaikeli, po tokio vargo reikia gerai pailsėti. Ilgiau pamiegok, skaniau, sočiau pavalgyk. Žiūrėk savo sveikatos, kad nesusirgtum. Tau reikia atsigauti, sustiprėti. Matau kokia tu išbalus, žiūrėk, kad kokia liga neprisikabintų. Jei susirgsi, tai nebus kam tavęs prižiūrėti. Juk viena gyveni...
– Taigi ir norėjau, kad atvažiuotumėt pas mane gyventi. Būtume visi vienoje vietoje. Ar susirgus, ar šiaip kokioje bėdoje vienas kitam padėtume. Čia mieste ir daktaras, ir vaistai, ir ligoninė. Viskas vietoje. Greičiau prisišauksi pagalbos negu ten miestelyje, kai daktarai ir ligoninė už trisdešimties kilometrų.
– Ne jau, dukryte, – jau visai griežtai atsisakė motina, – nebe mums pradėti naują gyvenimą. Gerai tėvas sako. Mums dar mergaites užauginti reikia. Kam tau, vaikeli, mūsų bėdos? Tu tik žiūrėk savęs. Kad jau taip Dievas davė, nors tu pagyvenk geresnį gyvenimą.
– Bet Juozuko aš jums neatiduosiu, – nusileido Pranutė, – lik nors tu pas mane gyventi, – kreipėsi ji į brolį, – kam tarnauti pas ūkininkus? Pas mane atsiras tau tiek ir tiek darbo. Du kartus per savaitę ateina sodininkas. O žinai, kiek šeimininkas jam mokėjo? Šimtą litų. Gyvensi pas mane, prižiūrėsi sodą, tvarkysi aplinką ir tokius pačius pinigus tau sumokėsiu. Tokiuose dideliuose namuose neužtenka vien moteriškų rankų. Daug kur reikalinga ir vyriška jėga, drąsa, sumanumas. Yra tokių darbų, kurių aš viena nepajėgiu padaryti. Tada samdau žmogų. Gyvensim, dirbsim ir valgysim kartu. Būsim namuose jau du žmonės. Vienas kitam padėdami, pasitardami mes patys viską pasidarysim. Ar ne taip? O kas svarbiausia, tai kad namuose bus vyras.
– Čia jau visai kas kita, – linksmas tėvas, – tau, Juozai, sakyčiau, kad visai gerai nusimato. Gyvensi su sese, būsi pavalgęs, išsimiegojęs ir dar užsidirbsi litą, kitą. Darbai neatrodo, kad būtų sunkūs, kaip tik pagal tavo sveikatą... Ar geriau pas ūkininką riūkti nuo saulės tekėjimo iki tamsos?
– Tai žinoma, – džiaugėsi ir vaikinas, – aš mielu noru. Viską padarysiu ką tik reikės. Dirbti netingiu, pati pamatysi. Nė kiek nepasigailėsi, kad mane priėmei.