maža mergytė vardu meilė

Ir staiga aš sėdžiu bažnyčioje. Tvanku, oras sustingęs. Nežinau nei kaip čia atsidūriau, nei kodėl čia esu. Sėdžiu pačioj pirmoj eilėj. Dairausi. Pilna žmonių. Vieni nuoširdžiai raudoja, kiti su gailesčiu žvelgia į priekį. Kas tenai taip įdomu? Atsisuku. Gal pusantro metro ilgio karstelis pastatytas ant pakilos. Nesuprantu. Akimirksniu visi vienu metu lyg susitarę atsistoja. Apimtas kažkokios neapibūdinamos jėgos pakylu kartu su jais. Visi eina į vieną eilę, ir aš, pats kūno nevaldydamas, seku jiems iš paskos. Vis dairausi nesusigaudydamas, kur esu, tačiau mano kaklas iš lėto stingsta, vis sunkiau jį sukinėti, vis labiau prarandu savo kūno kontrolę, visgi nepasiduodu. „Pasileisk“, - iš nugaros suskamba švelnus moters balsas. Atsisuku ir nustembu – už manęs eilėje dar stovi begalybė žmonių; nesimato pabaigos. Pažvelgiu į moters veidą. Ji žiūri kažkur tiesiai, ne į mane, tačiau kalba tai su manim? „Nesipriešink“, - ir žiūri ten pat, nors sako man. Bandau kažką atsakyt ar paklaust, tačiau staigiai nusisuku ir nebegaliu atsisukt. Eilė priešais mane mažėja, nyksta. Kur visi tie žmonės dingsta? Jų nebėra. Štai ir mano eilė – stoviu prie karstelio. Maža mergytė, gal dešimties metukų, jame guli. Dėmesį patraukia mergaitės raudoni plaukai – jie ryškūs ryškūs. Iš kur pas tokią mažą mergaitę raudoni plaukai? Plonytis spindulėlis nugula ant jos užmerktų akučių ir... staiga jos prasimerkia. Mirusi mergaitė raudonais plaukais žvelgia tiesiai į mano akis. Žvelgia su panieka, su pasibjaurėjimu. Bet gi ji nebuvo prasimerkusi nei vienam kitam prie jos priėjusiam? Juk aš stebėjau? Už nugaros pasigirsta tylios žmonių kalbos. Jau galiu judėti – pasisuku pažiūrėt. Vienas per kitą žmonės eina kuo arčiau manęs. Jie bado mane pirštais, jie žvelgia su neapykanta; aš jiems keliu pasibjaurėjimą. Bet juk aš nieko nepadariau? Juk ničnieko. Buvusi už manęs moteris žiūri tiesiai į mano akis ir kartoja: „vargšelė mergaitė, vargšelė“. Pasisuku į mergytę prašyt atsakymo ir akimirksniu sustingstu. Jos akys pilkos ir smerkiančios. Ji verkia. O aš negaliu pajudėti. „Kodėl jūs man taip padarėte?.. “ – vaikiškas balselis pasigirsta, ir ji žvelgia į mane. Ji nemirksi. „Už ką?.. “ Ir už manęs kiti atkartoja: „Už ką?! “ Aš bandau aiškinti, bandau teisintis, bet – veltui. Negaliu pajudėti. Net mirti negaliu. O mergaitė po truputį tolsta nuo manęs. Ji sminga gilyn į karstelį. Nebematau raudonų plaukučių. Kūnas pradeda manęs klausyti ir aš persisveriu per karstelio šoną, tačiau mergaitės jau nematyti. Vien juoda, šalta tamsa. Ir aš atsiprašinėju, ir aš rėkiu, ir aš šaukiuosi jos visa gerkle.