Ferma, 6 skyrius: Obelų sodas

Tėja, vos atgaudama kvapą, bėgo tolyn nuo buvusių savo namų. Suknelė, kurią tądien vilkėjo, plaikstėsi ant kūno, o bateliai taip spaudė kojų pirštus, jog kiekvienas žingsnis keldavo neištveriamą skausmą. Neiškentusi nusviedė nepatogią avalynę parko žolėn ir nors grubus asfaltas raižė padus, bėglei akimirksniu palengvėjo. Tarsi įgavusi antrą kvėpavimą, nuskuodė vingiuotais parko takeliais; nesustodama apsidairyti, kirto judrią gatvę šalia maisto prekių parduotuvės ir žvilgtelėjusi atgal, ar niekas nesiveja, šmurkštelėjo į požeminę perėją.
Prietemoje kone kaktomuša atsitrenkė į vos šliaužiantį benamį, betempiantį maišą prigrustą plastikinės taros. Pažirus turtui, senis ėmė keiksnoti ir plūsti basakoję bėgikę. Toldama nuo jo, Tėja girdėjo kaip suskambėjo įkandin jos sviestas tuščias butelis, tačiau negaišo laiko žvalgymuisi, tik bėgo tolyn.

Nors ankstyvo rudens rytai jau būdavo vėsūs, o vakarai pernelyg gaivūs, vis tik įdienojus, dar buvo galima pasidžiaugti vasariška šiluma. Basomis pėdomis šlepsėdama per saulės įkaitintą asfaltą, Tėja visiškai supluko, vos kvėpuodama gaudė orą, ir kojos pynėsi taip, jog rodės kris čia pat neįstengdama žengti nei žingsnio. Burna išdžiuvo, o nebylus liežuvis prikepė prie sauso gomurio, bet  sutelkusi paskutinius valios lašus, ji gaivino save mintimi, kad tikslas visai netoli.
Iš tiesų stotis buvo visai čia pat.  Tėja jau jautė šnerves kutenantį mazuto kvapą, o nenuilstantį miesto ūžesį kartkartėm pertraukdavo duslus bėgių dundėjimas. Viskas čia buvo pažįstama. Tėja žinojo kiekvieną užkaborį, kur ir kaip galima pralįsti ar užlipti. Išsiraizgęs bėgių labirintas, lyg painus kraujagyslių tinklas, jai buvo žinomas nuo pat vaikystės. Juodvi su Aira praleisdavo ištisas dienas slampinėdamos geležinkelio stoties teritorijoje, šiukštu nedrįsdamos peržengti tėvo griežtai nustatytų ribų.
Po to kai susirgus mirė jų motina, vienišam tėvui neliko nieko kito kaip savo šešerių neturinčias mergaites pasiimti su savimi į darbą. Šioje geležinkelio stotyje jis dirbo traukinių mechaniku. Tėja prisiminė sunkias ir nuo darbo pajuodusias tėvo rankas, bei alyvos kvapo prisigėrusius rūbus.

Ir kiek vėliau paaugusios seserys po pamokų dažnai grįždavo ne namo, bet į antraisiais namais tapusią geležinkelio stotį. Darbuotojams skirtoje valgykloje užkąsdavo, išgerdavo po stiklinę šiltos arbatos ir įsitaisiusios viename iš depe stovinčių tuščių vagonų, skaitydavo knygas, ar ruošdavo namų darbus. Mergaitės tėvui nekeldavo jokių rūpesčių. Aira mėgdavo sėdėdama perone stebėti skubančius keleivius, arba žaisti tuščiame vagone. Vogčiomis mamos lūpdažiu pasidažiusi lūpas ir apsigaubusi nėriniuota skara, ji vaidindavo keliaujančią damą.
Tėją, priešingai nei seserį,  viliojo geležinkelis, kažkur iki pat uždraustų ribų ir tolyn už jų vedantys bėgiai. Ji slampinėdavo ištisas popietes, lyg Kolumbas Ameriką, atrasdama vis naujus kelius.
Kartą taip bešmirinėdama aptiko žolėmis apaugusius ir gerokai išardytus traukinio bėgius. Tąkart eidama jais tolyn, pirmą kart nepakluso tėvo įsakymui neperžengti ribų ir tik atsidūrusi prie aukštos medinės tvoros, susivokė neklydusi per toli. Tvora buvo tokia aušta, jog Tėja norėdama įžiūrėti jos viršų, turėjo aukštyn užversti galvą, bet viskas ką regėjo tebuvo balti pūkų debesys persiritantys dantytą viršūnę ir dingstantys kažkur už jos.
Nebuvo matyti jokios spragos ar įėjimo, į abi puses, kiek beėjo, tvora, rodėsi, niekad nesibaigs. Geležinkelio bėgiai atvedę mažąją keliauninkę, tiesiog pranyko medinėje sienoje, palikdami ją stypsoti šiapus.
Slapčia, net Airai neprasitarusi apie savo atradimus, Tėja vis dažniau nusižengdavo tėvo priesakui. Kol kartą aukštose žolėse aptiko mažytę ertmę, pro kurią sunkiai galėjo įsisprausti didesnis šuo, bet liaunas mergaitės kūnelis pralindo be didesnio vargo.
Kitapus tvoros Tėją pasitiko milžiniški žolynai. Pasijutusi lyg maža nykštukė pievoje, ji atsargiai skynėsi kelią, tikėdamasi aptikti čia saugomą paslaptį, bet žolės buvo tokios auštos ir susipynusios, kad nieko daugiau nematė, tik žalią raizgalynę prieš akis ir boluojančią dangaus eketę virš galvos. Dideliam nusivylimui, bėgiai vos tik išnirę iš anapus tvoros, čia pat ir baigėsi, tarsi didelė apleista pievą būtų buvusi galutinė stotis.
Dar kiek pamaklinėjusi Tėja aptiko žolėse susmegusių obelų sodelį. Medžiai buvo tokie seni, kad beveik visos šakos jau buvo išdžiuvusios ir tik ant kelių gyvų nuvargusių šakelių styrojo susisukę lapai. Ant kai kurių dar kabojo po obuolį. Atsigulusi žolėje ji ilgai stebėjo, kažkur, tarsi kitame pasaulyje, virš jos slenkančius debesis ir apimta keistos ramybės užsnūdo.
Tuomet, rodos, tik akimirkai sumerkė akis, kai išgąsdinta paukščio klyksmo pašoko ant kojų. Sode jau tvyrojo prieblanda ir juodi medžių vaiduokliai uždengė ir taip vos įžiūrimą dangų. Išsigandusi, jog tėvas jau bus pastebėję jos dingimą, Tėja spruko iš sodo pralįsdama pro tą pačią ertmę tvoroje ir nurimo tik pamačiusi jį kuo ramiausiai bebaigiantį darbus  ir kaip visuomet perone bestypsančią Airą.
Paslaptingasis sodas baugino, bet tuo pačiu magiškai traukė. Tėja pastebėjo, jog būnant jame visi nemalonūs ir slegiantys rūpesčiai, į kuriuos tėvas neturėdamas laiko tik numodavo ranka, iš tiesų sumenkdavo ir tarsi debesys nuplaukdavo tolyn. Kaskart prigulus žemuogių pievelėje po kreiva obelim, apimdavo toks nesulaikomas snaudulys, jog Tėja ir pati nepastebėdavo, kaip užmigdavo giliu miegu. 

Dabar peronas ūžte ūžė nuo keliaujančių šurmulio, jie stumdėsi tempdami paskui save sunkius krepšius ir grūdosi prie stovinčio traukinio norėdami užsiimti geresnes vietas kelionei. Niekam nė motais buvo pro šalį bėganti basakojė Tėja. Niekieno nekliudoma ji pasiekė painiai besišakojančių bėgių labirintą ir suradusi reikalingą atšaką nubėgo ja tolyn. Bėgti bėgiais basomis buvo kur kas sunkiau ir skaudžiau. Iš sužeisto kairės kojos piršto sunkėsi kraujas ir smulkia aštria skalda išberti bėgiai, rodės, nudirs paskutinę ant padų likusią odą. Laimei kelias nebuvo toks tolimas, kaip atrodydavo tuomet, kol dar buvo maža. Žolėmis apaugusi ir seniausiai neeksploatuojama atšaka vis dar buvo nepaliesta, nors prieš keletą metų Tėja, vietiniame miesto laikraštyje, skaitė apie vykdoma rekonstrukciją, vis tik paslaptingasis kelias atsiskyręs nuo kitų, sukdamas lanką tolo nuo šurmuliuojančio miesto.
Netrukus Tėja pastebėjo tolumoje stūksančią aukštą medinę tvorą. Sunku buvo patikėti, kad šitiek laiko niekam neprisireikė laisvos žemės gabalo esančio per žingsnį nuo miesto centro. Čia kaip ir anksčiau pirmiausią ją pasitiko aukštų, niekad nepjautų žolių siena. Slinkdama tarp jų patvoriui, ji greit aptiko tai ko ieškojusi- nedidelė išlaužta ertmė, pro kurią sunkiai, bet vis dar buvo įmanoma pralįsti. Kitapus taip pat nieko naujo ar neįprasto nepastebėjo, kaip ir prieš dešimtį ar penkiolika metų čia veisėsi tik žolės ir dar labiau susmegęs ir išdžiuvęs obelų sodas.
Dabar jau neskubėdama Tėja atšlubčiojo į įprastą vietą po kuprotą obelim, ir atsigulusi ištiesė skaudžiai dilgčiojančias pėdas. Šitaip gulėdama pro išdžiuvusias šakas galėjo stebėti dangų, sunku būtų ir patikėti, kad rytas buvo toks apniukęs ir lietingas, kaitri saulė buvo be pėdsakų išgarinusi rasas ir maloniai glostė išvargusios bėgikės kūną. Prieš užsnūsdama Tėja dar spėjo pastebėti, čia pat pievoje  berudenėjančius laukinių žemuogių lapelius. Lyg laivas iš ūkanų, iš atminties išplaukė blankus užrašas kitoje paveikslo pusėje „Žemuogę, pusę karalystės už žemuogę“ ir ji pati ankstyvą birželio rytmetį vaikiškam delnelyje belaikanti saldžią uogą, bet nuvijusi visas mintis šalin, Tėja užmerkė akis ir akimirksniu, kaip kadais, užmigo.

***

Vos tik nubudusi ir pramerkusi akis Tėja atsidūrė aklinoje tamsoje. Prireikė kelių akimirkų, kol prisiminė pastaruosius įvykius. Iškart su tuo pajuto skaudančius, lyg sulaužytus kaulus ir degančias pėdas. Sukandusi dantis pabandė apsiversti ant šono ir galbūt, jei tik pavyks, atsistoti, bet sustingęs kūnas neklausė tarsi būtų ne jos. Lėtai brūkštelėjusi ranga per krūtinę, susivokė besanti nuoga. Begrabinėdama aplink tikėjosi apčiuopti žolės kuokštus, bet ranka slydo lygiu ir švelniu šilko paviršiumi. Tėja niekaip nepajėgė prisiminti kaip čia patekusi ir kas padėjęs jai nusirengti, bet suprato besanti namuose.
Tą pat akimirką įleisdamos pliūpsnį šviesos, atsilapojo miegamojo durys. Didelė ir grėsminga figūra įrėminta tarpdury trumpam tarsi sutingo, bet po to pajudėjusi lėtai įvilnijo kambarin ilgo rūbo klostėm šluodama grindis. Tylėdama uždengė šviesą, pradžiai blausią, kad nespigintų akių, po to, tarsi leidusi susipažinti su blankesniu jos atvaizdu, spragtelėjusi įžiebė palubėje kabantį šviestuvą.
- O, ponia bėgikė nubudo! Malonu.. - nutęsė sėsdamas į minkštą krėslą šalia lovos. Užmetė koją ant kojos ir aukštyn kilstelėjo sutanos kraštus. –Neprieštarausi jei užsirūkysiu? - ir nelaukdamas atsakymo prisidegė iš kažkur tarp pirštų atsiradusią cigaretę; porą kart įtraukęs išpūtė dūmų tumulą, paslėpdamas veidą nuo skvarbaus Tėjos žvilgsnio. Po to, tarsi persigalvojęs, kaire ranka išsklaidė susitelkusią uždangą ir linguodamas galvą ilgai mąstė kokiais žodžiais prabilti. Pirmykštį įžūlų Bernardo pasitikėjimą savimi, buvo išstūmęs nuovargis. Tėja suprato jį išgėrus ne vieną taurę viskio. Tačiau šalia to, jo veide, atpažino dar kažką, tarsi pasidavimo, ar susitaikymo išraišką. Ji niekaip negalėjo prisiminti ir suprasti, kaip užmigusi obelų sode, nubudo savo lovoje, bet įtarė prie to prisidėjus vėlyvą svečią. Tiesa, svečiu vadinti Bernardą nebūtų teisinga, šis nedidukas, niekuo neišsiskiriantis butas, priklausė jam. Tėja prisiminė, kaip prieš gerus metus, ją čia atvežęs Bernardas, leido gyventi ir naudotis viskuo, lyg savo namuose, dosniai aprūpindamas pinigais kasdienėms išlaidoms. Už tai jis tereikalavo dviejų dalykų: pasirūpinti senstančia kate ir niekada negrįžti pas H. į savo buvusius namus. Sąlygos, neprasitarti apie Fermą ir viską ką joje matė, Bernardas turbūt sąmoningai nekėlė, turėdamas omenyje, jog Tėja vienaip ar kitaip vis vien nekalba. Ir galima tik nuspėti, dėl kokių priežasčių jis nedraudė naudotis telefonu ir skambinti buvusiam vyrui. Suprasdama, jog visi pokalbiai yra perklausomi, Tėja  neleisdavo H. išduoti savo planų susijusių su vizitais į Fermą ir visuomet, vos tik jis užsimindavo apie tai, padėdavo ragelį.
Dabar spėliodama ar Bernardas nutuokia apie jos bandymą perspėti vyrą, Tėja neatitraukė žvilgsnio nuo veido, lyg norėdama pirma, nei jis prasitars nuspėti mintis. Ir kai galop, susmilkęs cigaretę iki pat pirštų, Bernardas prabilo, ji įsitikino, jog ne tik nutuokia, bet netgi labai konkrečiai žino, ką ji tądien veikusi.

- Tu nuvylei mane! -be užuolankų pradėjo jis, nors  balse nebuvo nei pykčio, nei nusivylimo, bet priešingai veide atsispindinčiam nuovargiui, žodžiai skambėjo tvirtai ir ryžtingai.
Atsistojęs dideliais žingsniais perėjo kambarį ir sustojęs prie lango įsistebeilijo į tamsą. Tėja pabandė bent jau įsivaizduoti, kiek dabar galėtų būti valandų. Neįprasta tyla už lango, tarsi bylojo besant vėlyvą metą.
- Argi prašiau per daug? Tik niekada nebegrįžti. Tik tiek.. - papriekaištavo tarsi tėvas nepaklusniam vaikui.
Paskui atsitraukęs nuo lango grįžo prie krėslo, bet prieš sėsdamasis aukštyn kilstelėjo sunkias sutanos klostes ir iš nublukusių džinsų kišenės išsitraukė pakelį cigarečių, bei kažką panašaus į suglamžyto popieriaus gniužulą. Tėja atpažino tą patį raštelį, kurį buvo palikusi prie H. buto durų. Nieko nelaukdamas prie jos akių perplėšė jį į kelias dalis ir numetė ant naktinio stalelio. Tuomet sunkiai sudribo krėslan ir spragtelėjęs žiebtuvėliu prisidegė cigaretę.
- Įsivaizduok, koks jausmas turi apimti žmogų, staiga suvokusį, kad ji apgaudinėjo tie, kuriais jis labiausiai tikėjo.  Štai taip panašiai šiandiena aš jaučiuosi. Žinai, kaip pasakė Nyčė- skaudžiausia ne tai, kad tu mane apgavai, o tai, kad tavimi nebetikiu. Bet neprisiimk visko vien tik sau, Gertrūda mane nuvylė kur kas labiau. Ta, kompiuteriniais žaidimais apspangusi senė tiesiog suįžūlėjo. Galėtum patikėti, kad ji bandė nuslėpti nuo manęs štai šį tavo meilės laišką vyrui? Dar daugiau, esu tikras, jog ji parodė jį tam kelmui. Žinoma, pernelyg jaudintis nėra ko, nors ir dedasi galvočiumi, bet jis visiškas kvailys ir jam niekada nepavyks perprasti manęs, bet nemalonu kažkaip...
-Ir gaila truputį, tas tavo Hašas rimtai galėtų būti karalystės juokdariu. Tau reiktų tik pamatyti tuos jo ir tavo sesės spektaklius su tragikomedijos elementais. Tamposi su savim visokias nesąmones. Įsivaizduok ką atsivežė šiandien... lūšies galvos iškamšą. Argi ne galvočius tas tavo vyras, a? Tikrai apmaudu, kai pagalvoji, kad už kelių dienų tą savo protingą makaulę įkiš į kilpą.
- Na nežiūrėk į mane taip, lyg dėl visko būčiau kaltas aš. Argi mano kaltė, kad persisvėrusi iškritai iš balkono ir likai nebyle? Ar, kad tavo laisvamanė sesutė dulkinosi su tavo vyru, kol visiškai nušoko nuo proto? Man visai nereikalinga Hašo mirtis, bet jeigu jam taip nebemiela taps šioje žemėje, argi galėčiau prieštarauti?

Nutilęs Bernardas atsistojo ir pasiekė ant spintelės stovėjusį nugertą viskio butelį, šliukštelėjo stiklan ir užsivertęs vienu mauku ištuštino. Po to kelis kart dideliais žingsniais pražirgliojo per kambarį, ir vėl sudribo krėslan šalia lovos. Akimirkom Tėjai atrodė, jog kalbėdamas jis pamiršta ją besant kambary. Ir kad šis jo monologas skirtas visai ne jai. Neturėdama kur dingti tyliai glaudė šilko apklotą prie nuogo kūno stengdamasi bent jau negalvoti apie degančias pėdas.
- Žinai, vis tik iš jūsų visų tau labiausiai pasisekė. Išskirus tai, kad netekai nuostabaus balselio tu daugiau nieko nepraradai. Na nebent  savo galvočių Hašą. Bet nepyk, nemanau, kad tai didelė netektis, - Bernardas ironiškai nusikvatojo ir tarsi atgijęs žvaliai spragtelėdamas žiebtuvėliu prisidegė dar vieną cigaretę.
- Tiesa, po to kai pradėjai rašyti laiškus, aš rimtai susimąsčiau ar tau reikalingi pirštai..
Po jo žodžių susigužusi Tėja nurijo tirštas seiles  ir tvirtai po antklode sugniaužė kumščius.

- Airai, kitą vertus, taip pat nieko blogo nenutiks. Tik tiek kad taip ir barškės visą gyvenimą su šaukštais tarp papų; žais lėlėmis ir tepsis išmatomis, bet visa tai jai nė motais. Trumpam juk ji čia... Hašas, kaip jau prasitariau, pabaigs savo dieneles kabodamas savo buto miegamajame... Supras gi pagaliau, jog beviltiška ištraukti tą beprotę iš Fermos.
-Nemaloni tema, atleisk, - ir pasiekęs butelį prisipylė dar vieną sklidiną stiklinę viskio. –Vis dar nesumoju kaip atsilyginti Gertrūdai. Juk ji mano bendražygė. Parūpindavau jai tokių žaidimų, jog senė  naktim nemiegodavo. Moterį tokiame amžiuje nustebinti kažkuo ne taip jau paprasta. Bet šiandien ji man įrodė, jog yra verta pačių geriausių žaidimų, kokius tik galima sugalvoti.
Siurbtelėjęs viskio Bernardas susimąstęs nutilo. Nunarinęs galvą įsispoksojo, kažkur sutanos klostėmis nusiritusį cigaretės pelenų žiupsnį.  Tėja net pagalvojo ar tik nebus užmigęs, bet lyg išgirdęs jos mintis, dvasiškasis tėvas staiga pakėlė galvą, žvilgtelėjo į laikrodį ir giliai atsiduso:
- Tuoj auš, o aš dar nė bluosto nesudėjau. Tokia sunki diena ir tiek netikėtumų. O ir šiandien ne ką lengviau- įvyks Hašo ir Airos  spektaklio kulminacija. Žinau kokia pavargusi po savojo maratono jauties, bet tau tikrai reikėtų tai pamatyti. Lažinuosi, jog nepažintum savo vyro. Bet kol kas ilsėkis, dukra mano, o aš jau eisiu.
Sunkiai stodamasis Bernardas pasitaisė sutaną ir kruopščiai nupurtė cigarečių pelenus. Jau beeidamas link durų staiga stabtelėjęs atsigrįžo į Tėją.
- Žinau, jog tau labai smalsu kaip gi atsekiau tave iki obelų sodo. Bet viskas kur kas paprasčiau nei galvoji- tas sodas priklauso man. Ir tu pati pas mane atėjai dar tuomet, kai buvai maža mergaičiukė. Ir sugrįžai šiandien, Tėja, kaip tu mane nudžiuginai, aš netgi atleidžiu tau tavąjį nuklydimą. Ar supranti kaip seniai ir kaip tampriai mudu susiję? - nesusilaikęs jis pribėgo ir suspaudė Tėjos pirštus savo delnuose.
- Tą seną sodą man paliko tėvas. Kadais ten netgi būta trobos, bet ši buvo tokia sena, jog teko nugriauti. Šalia namo, kone visai per kiemą eidavo geležinkelio bėgiai, keista ar ne kai pagalvoji? Traukiniai dundėdavo tiesiog po langais ir kaskart pralėkdami tarsi išsiveždavo dalį mano savasties. Tuomet buvau per mažas, kad suprasčiau, jog keliaujantys traukiniu išvežiojo mane savo spalvotuose lagaminuose. Tėvas man dažnai sakydavo-„Bernardai, nežiūrėk į važiuojančius traukinius, jie tave išsiveš“, bet aš jo neklausiau.
- Kiek vėliau, per mūsų kiemą einanti bėgių atšaka tapo nebereikalinga. Nutilo traukinių dundėjimas, naktį ir dieną spengė mirtina tyla. Tik tuomet tesupratau ką turėjo mintyje mano tėvas, drausdamas stebėti pravažiuojančiu traukinius. Aš tarsi nebeturėjau savęs. Nuolatos laukdavau kažko praeinančio pro šalį, bet niekas, niekada taip ir nepasirodydavo. Išardžius nereikalingus bėgius, tėvas aptvėrė teritoriją aukšta tvora. Viskas taip ir liko iki šios dienos.
- Ar supranti, Tėja, ką noriu tau pasakyti? Tu atėjai į sodą tam, kad gražintum man mano savastį. Tik pusę karalystės už žemuogę iš mano sodo, juk neprašau visos... tik truputį tavo savasties..
Po to lėtai paleidęs Tėjos pirštus, Bernardas tyliai nusigrįžo ir nebeištaręs nė žodžio išėjo.

Tėjai prireikė kelių akimirkų atsikvošėti ir permąstyti viską ką pasakė dvasiškasis tėvas. Prieš akis vėl iškilo Ferma ir joje matyti vaizdai, iš kažkur atsirandantys ir vėl dingstantys žmonės, visi tarsi kažko ieškantys, visi tarsi be veido; gyvi, bet be sielos. Bernardas niekuomet nesielgė su ja blogai, ir gal net kiek tėviškai globojo bei rūpinosi, vis tik slogus nerimas, lyg šešėlis, nesitraukė nuo jos naktį ir dieną, tol, kol ji gyveno ten.

Prisiminus H. ir jo laukiančią dieną Fermoje, Tėją nupurtė šiurpulys. Pasiryžusi trūks plyš atsikelti, ji sukaupė visas jėgas ir pakilo iš guolio. Skaudėjo padus ir taip gėlė blauzdas, jog vos galėjo sulaikyti ašaras. Per skausmus žengė kelis žingsnius siekdama stiklinės su viskio likučiais, bet vos tik pakėlus, ši išslydo iš sugrubusių pirštų ir atsitrenkusi į grindis pažiro šukėmis.
Kad ir kiek Tėja trynė ir gaivino apmirusius pirštus, šie taip ir liko styroti, lyg rudeniniai stagarai be jokios gyvybės.