kai pasąmonė kalba su poetu

Ilgas, tiesus koridorius. Einu juo, einu link šviesos. Tinkas ant sienų lupinėjasi, ir teka raudonas kraujas iš žaizdų. Iš kur tas kraujas? Jau. Saulė staigiai nušviečia visą mano fizionomiją, sekundę nieko nematau ir... maža mergytė laksto priešais. Jos veidelis skaistus, apvalus, ji šypsosi savo baltais dantukais, ji rankoje laiko raudona kaspinėlį, žaidžia juo. Ir bėgioja. Už jos – lygiai penkiasdešimties metrų skardis tiesiai į aštrius akmenis. Iš kur žinau, kad tiksliai tiek? Aš jį sukūriau. Mergaitės raudoni plaukučiai draikosi vėjo pagauti; jie plevėsuoja ore ir sušildo mano širdį. Pasidaro jauku į juos bežiūrint. Klausiu mergaitės, ką ji čia veikia. Tačiau negirdi ji manęs. Ir nemato. Ji mato vien raudoną kaspinėlį. O kaspinėlis iš tiesų gražus. Žengiu priekin keletą žingsnių, tiesių ranką į mergaitę, kažko klausiu... tačiau juodi debesys akies mirksniu aptraukia dangų, pasipila lietus, pakyla vėjas. Ir mergaitė jau nebežaidžia. Ir supykusi meta kaspinėlį ant žemės. Ji žiūri į mane, dabar ji klausosi. Tu čia viena? Mergaitė sustingusi žvelgia į mane. Sekunde pamanau, jog ji trokšta mano kraujo. Bet juk taip negali būti? Juk ji tik mergaitė raudonais plaukais?.. Kur tavo mamytė? Dabar ji ištiesia savo vaikišką rankelę į dešinę, tačiau akių nuo manęs nepatraukia. Pažvelgiu ten, kur rodo mergytės ranka. Didelis šviestuvo stulpas mirksi ryškiai geltona šviesa. Jis siūbuoja į šonus, ir siūbuoja kažkas ant virvės pakabintas. Galvoju, kas gi čia galėtų būti. Tas daiktas iš lėto sukasi, kol pasimato visiškai baltas moters veidas ir ilgi juodi plaukai. „Mamytė“, – nuskamba iš mergaitės pusės mano balsu. Lietus bėga moters veidu ir juodas tušas teka iš tuščių akiduobių. Man šalta. Kur dingo mergaitė? Gal ji nukrito?