Senis

Sugrubę pirštai į pypkę
prikemša tabako.
Vėl senis sėdasi į savo krėslą.
Užsirūko. Troboj pasklinda
dūmų kvapas, o mintys
klaidžioja tarsi po tirštą rūką.

Norėtų senis pašnekėti:
papasakoti apie išgyventą karą,
kaip gegužinėse mergas šokdino,
kaip po rudens darbų
su kaimo vyrais
išlenkdavo alaus bokalą...

Bet nebėra kam jo klausytis:
žmona, sūnus, marti, kaimynai -
visi  Anapilin po vienas kito iškeliavo.
Dar girdi senis,
kaip lauke vaitoja vėjas
ir mato, kaip lapus
nudažė senas klevas...

Suvirpa lūpos, vis kartojančios
tą pačią maldą, ir mano,
kad pamiršo jį Dievulis.
O gal Danguj neliko vietos,
o Pragare  nenaudėliai sugulę?...
Ir pasijunta senis nebereikalingas
lyg palaidūnas iš Rojaus išvarytas...
Prisikemša tabako pilną pypkę.
Užsirūko. Ir jam jau nesvarbu-
ar vakaras, ar rytas.