Laikas nebegrįš

Kai galiausiai atmerki akis.
Tu supranti jog jau nebe tas rytas,
Kai Tave žadina mama.
Jau nebe ta diena,
Kai matai danguje švytinčią saulę.
Ne tas ramus vakaras,
Kai danguje žiba žvaigždės.
Tu prisimeni tą dieną,
Kai lakstei lauke.
Girdėjai skambantį brolio, sesės juoką.
Kai negalvojai apie blogą.
Tu pameni tą mažą medį savo kieme,
Tikriausiai jis jau siekia dangų.
Gulėdavai ryte ant žolės,
Dar nedingus rasai.
Stebėdavai kylančią saulę...
Stebėjai debesis ir jų formas.
Naktį stebėjai žvaigždės,
Bandei jas suskaičiuoti,
Bet jų buvo tūkstančiai.
Negalėjai paaiškinti,
Kodėl esi toks laimingas,
Bet žinojai kur rasti laimę.

Dabar prisimeni tuos kurie buvo.
Prisimeni tą laiką,
Kai Tau šypsojosi saulė.
Pameni tuos kurie gimė.
Užaugo ir paseno. Mirė.
Dabar kai pabundi ryte,
Nematai kylančios saulės.
Nebestebi jos...
Pamiršai kur rasti laimę.
Nebegirdi skambančio juoko.

Koks Tu ir bebūtum,
Naktį visada stebėsi tas pačias žvaigždes,
Prisiminsi viską kas buvo.
Ir koks Tu bebūtum dabar,
Geras ar blogas.
Tu visada prisiminsi tai kas kėlė šypseną.
Tu nepamirši kaip atrodo kylanti saulė,
Net tada kai Tavo gyvenimo šviesa išblės,
Tu prisiminsi.
Prisiminsi tai kas buvo.
Tai ko daugiau nebus.