Rašyk
Eilės (72138)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







12.

Po pokalbio su Keite, Liusinda mane nuvedė į mano naująjį kambarį, kuris buvo nei per didelis, nei per mažas. Galbūt toks, kokio visada norėjau. Žmogiškame gyvenime vienu kambariu turėdavau dalintis su Fiona. O ji buvo toks žmogus, kuriam nuolat reikėdavo daug erdvės. Ji negalėdavo pakęsti to, kad neturi savo atskiro kambario. O man priešingai nei mano mažąjai sesutei, buvo tik linksmiau gyventi su ja toje pačioje patalpoje. Jeigu būtų galimybė grįžti į praeitį, dėl kambario net ir dabar nieko nekeisčiau.
Su Liusinda neturėjau progos pasikalbėti, kad ir kaip to norėjau, nes palydėjusi mane į mano kambarį, ji greitai pasišalino. O aš neilgai trukus pradėjau kurtis savo kambaryje. Tačiau kiekvieną kartą traukiant vis kitą daiktą iš kuprinės ir dedant jį į savo pasirinktą vietą, jaučiau vis stiprėjantį skaudulį paširdžiuose, kuris, atrodė, tuoj tuoj peraugs į nepakeliamą pyktį. Todėl žūtbūt turėjau kažko griebtis, kad tai sustabdyčiau.
Kitą rytą į mokyklą ėjau su Keite ir visą laiką praleidau su ja. Sebastijanas man nepratarė nė žodžio ir nė nepažvelgė į mane. Nutariau pasinaudoti savo pačios patarimu duotu Keitei – prarasti susidomėjimą Sebastijanu ir tiesiog judėti į priekį.
Keitei tą daryti sekėsi kur kas geriau nei man. Norėjau sužinoti jos sėkmės formulę.
Pirmas savaites Oldenas visiškai nepastebėjo, kad Keitė nė nežiūri į jį, kad kažkas pasikeitė iki tiek, kad Keitė tiesiog džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka ir gyvena taip, lyg Oldeno nė nebūtų buvę jos gyvenime. Tarsi ji būtų visiškai kitas žmogus. Vėliau jis ėmė į ją žvilgčioti įtariai, bandydamas suprasti, ką išties ši mergiotė sumąstė. Tačiau apie save girtis negalėjau. Tas pačias pirmas savaites darėsi lengviau, bet mažais tempais. Buvo tikrai be galo sunku daryti tą patį, ką daro Keitė. Stengiausi imti iš jos pavyzdį, bet jaučiau, kad emocijų burbulas manyje greitai sprogs.
Nepaisant to, susipažinau su dar keliais šiame name gyvenančiais ir į šią mokyklą einančiais mistiškais paaugliais, kurie buvo man itin malonūs. Štai tokiu būdu mes atsiskyrėm į dvi stovyklas. Sebastijanas, Džeisonas, Oldenas ir Brenas laiko leido prie populiariųjų būrelio kartu su Maja ir jos draugužėmis. O aš, Keitė, Džudi, Vesas, Yuki ir Kira priklausėm tų atstumtųjų būreliui. Viskas lyg ir taip pat kaip ir žmonių pasaulyje. Mokykloje mokiniai pasidalinę į stovyklas, tačiau čia niekas nesityčioja ir nesišaipo vieni iš kitų, nes šiame pasaulyje mums nerūpi tokie dalykai. Čia pašaipos ir intrigos kyla tik tarp tokių kaip Maja, ir tik tarp tokių kaip aš. Bet jeigu kuris nors iš Majos būrio prieitų su manimi pasisveikinti ar netgi pakviestų į kiną, niekas į tai nežiūrėti kreivai. Čia tarpusavio santykiai per daug nesureikšminami. Dėl to man  čia ir patiko. Čia galėjau būti savimi, ne tik iš vampyriškosios pusės.
Žmogiškame gyvenime iš savo bendraamžių nuolat sulaukdavau kritikos dėl akių, kurios yra skirtingų spalvų, dėl aprangos, dėl savo būdo, kuris visus tik erzindavo. Žmogiškame gyvenime ir mirtingųjų pasaulyje visada buvau lyg užspeista į kampą pelytė, bijanti net krustelėti. Čia jaučiausi visiškai laisva ir netgi pamiršdavau, kad mano akys yra skirtingų spalvų. Niekas į tai nekreipdavo dėmesio ir laikė mane tokia pat normalia kaip ir visi kiti.
-Ar ką nors praleidau? – paklausė Džudi, staiga pribėgusi prie mūsų, kai aš, Keitė ir kiti mūsų būrelio draugai, smagiai pietavome valgykloje. Džudi nuolat visur skubėdavo, bet visada pasivėlindavo bent dešimčia minučių. Ji buvo tokia pat kaip ir Keitė. Kiborgė, turinti tobulą fotošopinę žmogaus išvaizdą. Tik jos rudos ir siauros akys, iš tolo švietė lyg du migdoliniai rieštukai. Džudi buvo apsikirpus plaukus kaip berniukas. Bet ši šuokuosena jai labai tiko prie jos pankiško stiliaus.
-Nieko. Mes tik blevyzgojame, - meiliai atsakė Vesas.
Šis vaikinas buvo vilkolakis, beprotiškai įsimylėjęs Džudi.
Vesas buvo trumpų šviesiai rudų plaukų ir žalių akių. Atletiško sudėjimo kaip ir priklauso kiekvienam vaikinui. Tačiau į savo apsirengimo stilių nedėjo daug pastangų.
Kira buvo juodų plaukų, kurie krito ant pečių smulkiomis garbanomis ir tęsėsi iki pat liemens. Jos akys buvo rudos ir tokios pat siauros kaip ir Džudi. Pagal mistines būtybes ji buvo ragana.
Na, o paskutinė mūsų būrelio draugė buvo Yuki. Ji turėjo dideles, katės akių formos, akis. Pati spalva pilka, tačiau retsykiais galėjai pastebėti rainelėse žaižaruojančias ugnies liepsneles. Taip yra todėl, kad pagal mistines būtybes ji yra kitsunė. Tai štai kodėl pasakojimą apie ją pasilikau pabaigai.
Visus pasakojimus girdėjau iš Keitės lūpų, nes tiesiogiai pačių draugų paklausti nedrįsau. Be to, vienintelės Keitės iš jų visų turėjau besąlygišką pasitikėjimą manimi.
Taigi Keitė man daug papasakojo apie kitsunę. Ši būtybė yra kilusi iš japonų folkloro. Išvertus šį žodį į anglų kalbą, tai būtų lapė. Japonija vaizduoja kitsunes kaip labai protingas būtyes, turinčias ypatingų gebėjimų. Jos iš prigimties sugeba prailginti savo amžių ir padidinti išmintį nedidelėmis pastangomis. Kitsunės gali pasiversti žmogumi, kai to reikia, bet galinčios keisti formą ir į lapės. Kai kurie japonų pasakojimai teigia, kad anksčiau kitsunės mėgdavo apgaudinėti ir meluoti bei manipuliuoti kitais. O kitose japoniškose istorijose pasakojama, kad kitsunės nuo seno buvo ištikimos globėjos ir draugės.
Senovės Japonijoje žmonės ir lapės gyveno po vienu stogu. Žmonės globojo lapes, lapės buvo ištikimos žmogaus draugės. Štai taip šioje šalyje atsirado lapės ir žmogaus draugystė. Ilgainiui kitsunė tapo Japonijos Inari ir Šinto kami dvasia. Kas yra pastaroji, nė Keitė gerai nežinojo, todėl apie tai pasakojimo neišgirdau. Tikėjausi, kad Yuki kada nors pati apie tai papasakos.
Kitsunės tapo Inari ir Šinto kami dvasios pasiuntiniais, todėl ši dvasia davė joms ypatingus gebėjimus, aukštą intelektą ir gebėjimą pasiversti į žmogų. Negana to, Inari ir Šinto kami dvasia įtaisė kitsūnėms kelias uodegas kaip jų didesnių galių simbolį. Taigi kuo daugiau uodegų kitsunė turi, tuo ji galingesnė ir stipresnė. Vėliau Japonijoje dėl kitsunių potencialių galių ir įtakos, kai kurie žmonės pradėjo daryti aukojimus jų gyvybei ir dievybei įkvėpti. Taip atsirado daugybė kitsunių formų, kurios neretai pridarydavo daug blogo Japonijai. Apie tai pakalbėsiu vėliau.
Kitsunės savyje turi elementų aspektus. Tai reiškia, kad kitsunės turi telepatinį ryšį viena su kita. Elementai jose yra suskirstyti į tryliką kategorijų ir kitsunė yra skirstoma į kiekvieną iš jų: Kazė (vėjas), Chikyu (žemė), Kasai (ugnis), Kawa (upė), Tengoku (dangus), Sanda (perkūno), Jama (kalnų), Kukan (tuštybė), Seishin (dvasia), Jikan (laikas), Mori (miško) Umi (vandenyno) ir Ongaku (muzika).
Kiekviena kitsunė turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Jeigu kitsunė turi silpną Kazės pusę, tai jos stiprioji pusė bus Kasai ir taip toliau. Jeigu kitsunė visą gyvenimą naudoja tik vieną elementą, o kitų netobulina, tai ji visada ir mokės naudotis tik tuo vieninteliu elementu. Kiekvienas elementas atspindi, kuri kitsunės galia turi tam tikrą jėgą. Pavyzdžiui, ugnies kitsunė (Zenko Kasai) gali lengvai maitintis ugnimi. Tačiau vandens kitsunė (Zenko Umi) negali naudoti ugnies, ji naudos tik vandenį kaip savo maitinimosi šaltinį.
Yra du bendri klasifikatoriai Kitsunė ir Zenko. Kitsunė ir Zenko yra geranoriškos, Dangaus lapės, susijusios su dievu Inari. Jos kartais tiesiog vadinamas Inari lapėmis. Tačiau be gėrio nebūtų blogio, todėl yra ir kitos kitsunės, kurios paprastai vadinamos kitsunetsuki arba nogitsune. Šios yra visiškos priešingybės kitsunėms ir zenko. Kitsunetsuki arba nogitsunės linkusios būti išdykusiomis ar net kenksmingomis. Jos neretai minta nesantaika, chaotiškumu ir pykčiu. Štai būtent šios lapės yra didžiausias blogio įsikinujimas nuo Japonijos senovės laikų, kurios atėjo dėl žmonių aukojimų kitsunės dievybei ir dvasiai.
Kai kitsunė pasiverčia į lapę, ji atrodo kaip paprasta miške gyvenanti lapė, bet skirtumas tas, kad ji turi daug uodegų. Nogitsunė pasivertusi lape, turi tik vieną uodegą ir atrodo kaip likantropas – vilkolakis. Skirtumas tarp šių dviejų mistiškų padarų išvaizdų tik tas, kad nogitsunės kailio plaukas ilgas ir pilkos spalvos, o akys raudonos.
Po štai tokio Keitės pasakojimo apie kitsunes, susimąsčiau ar čia, tarp mūsų, name, kuriame gyvename, kituose namuose, apie kuriuos man pasakojo Keitė, ir šioje mokykloje, slampinėja kurs nors nogitsunė. Ir jeigu taip, tuomet kaip turėčiau ją atskirti nuo kitų? Ar ji taip pat atrodo kaip ir daugelis iš mūsų? Žmogaus pavidale tik iki tol, kol pakeičia formą?


***


-Keite, - kreipiausi į savo geriausią draugę, kurią turiu šiuo metu. Turėjau puikią progą pietų pertraukos metu pasikalbėti su ja. Na, ką aš... Juk tokių progų, kai pietaujame, yra daugybė.
-Taip? – atsiliepė ji.
-Kaip galima atskirti nogitsunę? – paklausiau jos to, kas man dabar labiausiai rūpėjo. – Kol ji dar žmogaus pavidalu... Ar ji elgiasi kaip nors specifiškai? Kaip nors išsiskiriančiai iš mūsų visų?
-Nepasakyčiau, - atsakė Keitė ir susiraukė. Iš tokios jos minos ir gan keisto tono supratau, kad tema apie nogitsunes jos visiškai nedomina, o galbūt netgi ir erzina. O gal ji buvo susirūpinusi kitais dalykais, pavyzdžiui – Oldenu, kuris jau kurį laiką nepagauna kampo, kad Keitė praradusi juo susidomėjimą ir jos ginklą atsuko prieš ją pačią – pradėjo flirtuoti su Maja. To tiek Keitė, tiek aš mažiausiai tikėjausi.
Iš tiesų, kai aš pati naudojausi savo patarimu duotu Keitei buvau siaubingai tikra, kad Sebastijanas darys tai, ką dabar daro Oldenas. Tačiau pamačiusi visą šį šou, turėjau pripažinti, kad neįvertinau aplinkybių ir paties Oldeno. Reikėjo žūtbūt sugalvoti kažką kitą, kas turėtų poveikį. Vadinasi, mano patarimas Keitei buvo visiškai nenaudingas ir netgi kenksmingas.
Kol aš laužiau galvą dėl Oldeno ir nogitsunių, ir kol pati Keitė nerimavo dėl to, kad sulaukė dar didesnės bausmės iš Oldeno, Oldenas smaginosi su Maja ir nežinia, ką dar su ja išdarinėjo po pamokų, o Sebastijanas bičiuliavosi su Brenu ir Džeisonu, ir toliau sėkmingai mane ignoruodamas.
-Nogitsunė iš prigimties linkusi neišsiduoti tol, kol tu pats jos neperpranti. Tu turi įminti aibes mįslių, kurias ji tau užduoda, ir jeigu tu jas įmini, tuomet tau pasisekė ir ji paliks tave ramybėje. Jeigu ne, tuomet tu pasmerktas amžinojo gyvenimo kartu su ja, nes ji tau neduos ramybės tol, kol neįminsi visų jos mįslių, - toliau aiškino Keitė man jaunai, naiviai ir kvailai. – Mįslės jų vienas mėgstamiausių manipuliavimo būdų. Neretai ir pati kitsunė, ta geroji lapė, mėgsta užduoti sunkias mįsles. Tad neapsigauk, jeigu tau bus užduota mįslė, tai nereiškia, kad būtinai tu sutikai nogitsunę. Ar nebūtinai tai kitsunė. Neretai net ir patys žmonės mėgsta uždavinėti kitiems mįsles žaidimo forma.
Linktelėjau, tačiau nieko nesakiau. Akimis vis sekiojau Keitės žvilgsnį. Ji dažnai žvilgčiojo į Oldeną, o veidas buvo nerimąstingai persikreipęs. Tačiau kad ir kaip jos dėmesys buvo sutelktas į mylimąjį, ji nuostabiai tvardėsi neužpavydėjus ir nepriėjusi nupešti Majai plaukų bei tuo pačiu sugebėjo ir man aiškinti to, ko nesuprantu.
-Ar tarp mūsų kurs nors gali slampinėti nogitsunė? – vėl paklausiau, bet šįkart kiek nedrąsiai. Šiandien bus paskutiniai mano klausimai apie nogitsunes. Pasižadėjau sau, kad daugiau niekada Keitės nebeklausiu apie tai.
-Drąsiai, - Keitė gūžtelėjo pečiais ir pagaliau prisiruošė pažvelgti į mane. Bet nors ir žvilgsnis buvo gana trumpas, - nes ji vėl ėmė dairytis Oldeno, kurio jau nebebuvo valgykloje nė kvapo. Kaip ir visų kitų, kurie priklausė Majos šutvei, - iš jos žvilgsnio supratau, kad su klausimais apie nogitsunes aš ją tikrai erzinu. – Mes to nežinome ir nesužinosime, kol nesuprasime patys. Noriu pasakyti... nogitsunė pati pasirenka pas ką ateiti, kam uždavinėti mįsles ir taip toliau. Tai reiškia, kad jeigu ji yra čia kažkur tarp mūsų, dar nereiškia, kad ji apsės būtent tave arba mane. Ji gali ateiti pas bet ką.
-Apsės? – susiraukiau pro ausis nepraleidusi šio žodžio.
Keitė atsiduso, aiškiai parodydama, kad erzinu ją savo nesupratingumu, bet ji neturėjo kitos išeities kaip tik man viską kantriai ir aiškiai paaiškinti. Ji buvo tokia rami, kad man viso to iš jos reikėjo tik mokytis ir mokytis.
-Argi aš nesakiau, kad jos gali pabūti ir nematomomis, ir tokiu būdu įsikūnyti į žmogų? – paklausė Keitė ir šelmiškai kilstelėjo antakius. Kartais man atrodė, kad visa tai tik pasakos, bet kitą minutę, kai tik Keitė surimtėdavo, pradėdavau ir vėl tikėti šiomis istorijomis.
-Nesakei, - atsakiau ir pasimuisčiau. – Lyg ir...
-Tai va, jos turi ir štai tokį gebėjimą. Anksčiau to nemokėjo, bet laikui bėgant jos išlavino savo gebėjimus.
-Ar kada nors buvai savo gyvenime sutikusi nogitsunę?
-Ir ne kartą, - pasakė Keitė ir pamačiusi mano pakraupusį žvilgsnį, nusijuokė iš mano naivumo. – Juokauju. Nebuvau.
-Ar kitsunėmis ir nogitsunėmis gali būti tik japonai?
-Nežinau, - Keitė gūžtelėjo pečiais ir prunkštelėjo. – Bet anksčiau Japonijoje tai buvo įprasta, kad kitsunėmis ir nogitsunėmis tapdavo tik japonai ir korėjiečiai. Galbūt dabar viskas yra kitaip, nes laikai keičiasi...
-Ar reikia turėti kažkokį geną savo organizme, kad kita karta būtų kitsune ar nogitsune?
-Ne. Kaip ir minėjau anksčiau, tai kyla iš dvasios. Japonijos Inari ir Šinto kami dvasia pati pasirenka kistunę. Nogitsune žmogus tampa tik tada, kai kitsunė pasirenka blogį. Na, tai panašiai kaip ir raganos. Vienos naudoja juodąją magiją, kitos gerąją.
-Dabar įtarsinėsiu kiekvieną, kurio nepažįstu, - leptelėjau visišką nesąmonę ir tikėjausi, kad Keitė už to neužkibs, bet buvo jau per vėlu.
-Nagi, Violeta, baik tas nesąmones. Ką nogitsunė gali padaryti vampyrui? Nieko.
-Juk pati sakei, kad nogitsunės manipuliuoja kitais, apsėda kūnus ir valdo juos iš vidaus, - gūžtelėjau pečiais, primesdama, kad neva pasakiau protingą mintį. – O aš dar nesu gerai pažengusi, kad galėčiau apsisaugoti.
-Nusiramink. Niekam tavęs nereikia, - Keitė skaniai nusikvatojo ir atsistojusi, pasigriebė savo rankinę, kurioje buvo vos kelios knygos, ir pradėjo žingsniuoti link valgyklos laukųjų durų.
Turėjo prasidėti biologijos pamoka, bet kažkodėl man pasirodė, kad Keitė ketina ją praleisti. Pribėgusi, susilyginau su jos žingsniu.
-Ar Maja gali būti nogitsunė? – vėl paklausiau.
Keitė stabtelėjo, įdėmiai ir rimtai pažvelgė į mane, o paskui pradėjus lėtai žingsniuoti, vėl nusijuokė iš manęs. Na, bent jau kažkam pakeliu nuotaiką.
-Ką tu čia paistai? – ji papurtė galvą, lyg mama netekusi kantrybės dėl vaiko šunybių. – Tau niekas nesakė, kad Maja yra vampyrė?
-O, tada viskas aišku. Gerai, - atsidusau, pajutusi, kad nuo širdies nukrito akmuo.
-Bet tai nereiškia, kad tu gali ją nugalėti. Kuo vyresnis yra vampyras, tuo jis stipresnis. O Majai netoli penkiasdešimties.
-Oho, - aiktelėjau.
-Sulig kiekvienais metais vampyras įgauna daugiau patirties ir jėgų. Tau dar toli gražu. Nė neįpusėjai. Todėl jeigu savo galvoje kuri planus kaip sužlugdyti Mają, tuoj pat mesk tai į šalį, nes tau tikrai nepavyks.
Keitė pasakė tai, ką ir pati puikiai žinojau. Tik dabar ir vėl pradėjau justi apmaudą krūtinėje, jog esu tokia jauna ir nepatyrusi, kad net tokį ramybės įsikinujimą kaip Keitė vedu iš proto.
Keitė pasuko link nedidelės eglių ir pušų girelės ir sustojusi gan nuošaliau nuo mokyklos, ėmė kuistis savo rankinėje.
-Ko ieškai? – paklausiau jos, atsistojusi šalia.
-Jei pamatysi kažką ateinat, iškart pasakyk man, - paprašė Keitė ir iš savo rankinės visu gražumu išsitraukė cigarečių pakelį.
Kurį laiką stovėjau apšalusi ir stebėjau kaip ji ištraukia vieną cigaretę, pakelį įsimeta atgal į rankinę, o užsidegusi cigaretę, užsirūko.
-Kas yra? – paklausė ji gana irzliai, kai pastebėjo kaip į ją žiūriu. – Negi nematei rūkančio žmogaus? Tu turi stebėti ar kas nors neateina, o ne stebeilytis į  mane kaip į kokį ateivį.
-Bet ar tu... Ar tau ne... – vis žiobčiojau nepasakydama nei vieno žodžio.
-Norėjai pasakyti, ar mano kompiuteriui nėra kenksmingi dūmai? Taip, yra. Bet šiaip ar taip, jau už kelių savaičių mane atnaujins, todėl blogiau nepadarysiu rūkydama. Be to, šiais laikais daugelis rūko, - Keitė kalbėjo lyg niekur nieko. Lyg nedarytų nieko blogo, o jai būtų ant visko visiškai nusišvilpti. Nesitikėjau, kad man teks pažinti ir štai tokią jos pusę. O gal ji yra visiškai kitokia nei aš ją įsivaizdavau?
-Ar dažnai tai darai? – tyliai paklausiau ir apsidariau ar niekas mūsų nemato.
-Tik tada, kai labai to reikia.
-O ar dabar to labai reikia?
-Juk matei, ką išdarinėjo Oldenas, - irzliai atsakė Keitė ir surūkius cigaretę iki pat filtro, metė nuorūką ant žolės ir užgesino ją batu patrindama į žemę. Netrukus ji rūkė jau kitą cigaretę. Supratau, kad ji rūko tik tais atvejais, kada jaučia įtampą. – Šunsnukis. Negaliu patikėti, kad jis toks savanaudis. Man draugauti su kitais vaikinais neleidžia, o pats pasitaikius progai meilikauja visokioms padugnėms... – Keitė pradėjo burbėti sau palei nosį, pagauta akimirkos pykčio.
Žinojau, kad vėliau, kai ji nusiramins, labai gailėsis dėl savo pasakytų žodžių ir apsisukusi vėl manys, kad Oldenas tėra šventas ir nekaltas avinėlis. Taip jau būna įsimylėjusioms mergaitės. Aš ne išimtis.
Juk nė gerai nepažįstu Sebastijano. Nė neįsivaizduoju, ką jis išdarinėja, kai jo nematau. O jis gali daryti ką panorėjęs, nes mudu nė ne pora. Ir niekada tokia nebūsime. Kaip ir aš, galiu daryti ką tik noriu. Nesu jam įsipareigojusi ir manęs su juo niekas nesieja. Bet štai, aš esu beprotiškai jį įsimylėjusi ir vis bandau pateisinti jo nesikalbėjimą su manimi bei manęs ignoravimą. Vis delsiu neužmegzdama santykių su kitu pirmu pasitaikiusiu vaikinu. Vis kažko laukiu ir tikiuosi.
Taip bus ir Keitei tol, kol jį mylės Oldeną visa savo širdimi, visa savo esybe, visu savo kūnu ir visu protu bei siela.
– Kaip manai, Violeta, ar ir man reikėtų susirasti kokį pašlemėką? – netikėtai paklausė Keitė ir surūkius antrą cigaretę, padarė su iš jos likusia nuorūką tą patį, ką ir su pirmąją. Tada ji priėjo prie manęs ir mudvi pagaliau pradėjome keliauti į biologijos pamoką. Apsidžiaugiau, kad ji bent jau nepaliks manęs vienos, ir kad man neteks stebeilytis į Sebastijano nugarą ir vis tikėtis, kad jis atsisuks ir pašnekins mane, arba, kad nereikės stebėti kaip Oldenas burkuojasi su Maja, kuri šiandien tapo didžiausia Keitės prieše. Šiek tiek buvau dėkinga Oldenui, kad jis lyg ir nukreipė jos dėmesį nuo Sebastijano. Nuo mano Sebastijano. Tačiau negalėjau ilgai tuo džiaugtis, nes bet kurią minutę Maja gali prisiminti Sebastijaną ir vėl prie jo prišokti. Turėjau būti itin budri.
-Aš manau, kad iš keršto nieko gero nebus. Mes turime sugalvoti veiksmingesnį planą, - pagaliau jai atsakiau, kai jau ėjome ištisu mokyklos koridoriumi į pamoką. – Dar galime pagalvoti, kad galbūt Oldenas tave tik testuoja.
-Testuoja? – Keitės balsas net pakilo keliomis oktavomis aukščiau. – Ką tai, po galais, turėtų reikšti?
-Na, žinai kaip būna, kai mergina susipyksta su vaikinu. Tada atsiranda abejonės jausmais ir visa kita. Tai kuris nors ima tikrinti kito jausmus, keldamas pavydą įvairiais būdais. Nežinau, mačiau tai kažkokiam filme...
-Tuoj aš jam kaip sukelsiu pavydą, tai šliaužios po kojom atsiprašinėdamas, - Keitė pasakė tai pernelyg garsiai, nes visi mokiniai sužiuro tiesiai į ją, kai tik įžengėm į kabinetą. Biologijos mokytojas taip pat žiūrėjo į ją abstulbęs ir lyg praradęs kalbos dovaną. Turėjau taisyti padėtį.
-Mes labai atsiprašome už pavėlavimą. Staiga Keitė pasijuto negerai, todėl užtrukome mergaičių tualete, - nesumaniau, ką daugiau pasakyti, todėl išrėžiau tai, kas gulėjo ant liežuvo galo ir pradėjau temptis Keitę į klasės galą, kur buvo likęs vienintelis tuščias suolas su vienintele tuščia vieta. Eidama per klasę ir tempdamasi Keitę už rankos, girdėjau kaip Maja su savo draugužėmis nusikvatojo ir pradėjo kuždėtis tarpusavyje. Nenorėjau girdėti, ką būtent jos šnabždasi ir negirdėjau to, bet buvau tikra, kad jos juokiasi iš manęs ir Keitės. Mane tai užgavo. Supratau, klydusi dėl patyčių ir apkalbų šioje mokykloje.
Prie būtent šio vienintelio tuščio suolo sėdėjo Sebastijanas. Jis buvo pasirėmęs smakrą ant vienos rankos, keistai žvelgė į priekį ir, regis, nė nematė manęs. Keitė pastūmė mane priekin, aiškiai duodama suprasti, kad pasitaikė puiki proga viską išsiaiškinti. Iš nervų kandžiojau apatinę lūpą ir kurį laiką dvejojau ar sėsti šalia jo, ar gal būtų geriau užleisti vietą šalia Sebastijano Keitei ir įsitaisyti kur nors ant žemės, bet kai mano brangioji draugė pastūmė mane taip, kad neišsilaikiau ant kojų ir atsisėdau, vos nenugriūdama ant Sebastijano, pagaliau mano išsvajotasis raganiukas prisiruošė pažvelgti į mane.
-Labas, - kvailai išsišiepiau ir šiek tiek jam pamojavau.
Sebastijanas tik kreivai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. Tačiau nepraratė nė žodžio.
-Mokytojau, iš tiesų, aš vis dar blogai jaučiuosi, - pasakė Keitė, eidama į klasės priekį. – Gal geriau eisiu namo ir pasimokysiu papildomai. Pažadu, - ir Keitė šmurkštelėjo pro duris į koridorių.
Biologijos mokytojas aiškiai neturėjo, ką pasakyti, bet pernelyg nesureikšmindamas to, kas čia ką tik įvyko, tęsė pamoką.
Pažvelgus į Sebastijaną ir sutikus jo įdėmų, ir man jau ligi kaulų smegenų pažįstamą bei artimą ir šiltą žvilgsnį, pasijutau kalta, kad su Keite sukėlėm sumaištį klasėje, ir nuleidau galvą.
-Ar viskas gerai? – tyliai paklausė Sebastijanas ir pajutau kaip jis švelniai perbraukė man per ranką, o paskui taip pat švelniai suėmęs mano plaukų sruogą paslėpė ją už ausies. Tikriausiai norėjo matyti visą mano veidą. Kūną perliejo jau seniai nejausti ir pasiilgti šiurpuliukai, o širdy pajutau maloniai dilgčiojančią šilumą.
-Taip, - taip pat tyliai atsakiau ir akies krašteliu nedrąsiai pažvelgiau į jį. – O tau?
-Man irgi, - atsakė jis ir pagaliau šiltai nusišypsojo. – Turim apie daug ką pasikalbėti. Ar nieko prieš, kad šiandien tave atimsiu iš Keitės?
-Manau, ji supras, - patikinau jį, nors ir gerai nežinojau, kaip išties reaguotų Keitė. – Pranešiu jai apie tai.
-Būtų gerai. Po pamokų iškart kai kur tave nusivesiu, - tarė jis ir mūsų žvilgsniai pagaliau susitiko ilgesniam laikui.
-Kur?
-Paslaptis. Staigmena.
-Prašau, pasakyk dabar, - mygau aš.
-O ne, - Sebastijanas pakratė galvą ir tyliai sukikeno. – Jeigu pasakysiu dabar, kas tuomet liks iš paslapties ir staigmenos?
Gūžtelėjau pečiais nesumodama, ką atsakyti. Tada čiupau telefoną ir parašiau Keitei žinutę, kad šiandien popietę praleisiu su Sebastijanu, o ji palinkėjo mums gerai praleisti laiką ir atsiuntė šypsenėlę. Pasidėjusi telefoną į kuprinę, pažvelgiau į Sebastijaną ir plačiai nusišypsojau, apsidžiaugusi, kad pagaliau vėl galėsime praleisti laiką kartu niekeno netrukdomi. O jis žiūrėjo į biologijos mokytoją ir klausėsi jo aiškinamos temos.


***


Kai tik baigėsi pamokos, aš ir Sebastijanas iškart sėdome į jo automobilį, kurį nežinojau, kad jis vairuoja, ir kažkur išvažiavome. Už gero pusvalandžio, jis sustojo kažkokiame kelkraštyje ir išlipęs iš mašinos, apsidairė, pasirąžė, o tada, kai jau ketinau išlipti ir aš, jis staigiai prišoko ir atidarė man dureles. Keistai pasijutau, bet dėkingai linktelėjau jam ir išlipau iš automobilio. Tada jis užrakino savo mašiną ir paėmęs mano ranką, pradėjo mane vestis kažkur gilyn į mišką.
-Kur mes einame? – paklausiau nekantraudama ir nervingai kramtydama lūpas.
-Pamatysi, - atsakė jis ramiai ir tyliai, o pažvelgęs į mane, nusišypsojo. – Turėk kantrybės.
Nusprendžiau taip ir padaryti. Bet neslėpsiu, keistai jaučiausi, kai nežinojau, kur einame, o dar keisčiau buvo tai, kad jis laiko mano ranką. Per kūną vis dar lakstė tie malonūs šilti ir maloniai dilgčiojantys šiurpuliukai, kurie vis sukeldavo silpnas adrenalino bangas. Keista, tačiau šįkart apyrankė visiškai nereagavo į mano emocijas. Gal todėl kad adrenalinas, kurį jaučiau dėl jausmų, kuriuos sukėlė Sebastijano būvimas šalia, kilo ne iš baimės, o iš malonumo.
Per mišką žygiavome gerą pusvalandį, jei ne daugiau. O eidami kažkodėl tylėjome. Nė vienas nedrįsome pasakyti ką nors ar bent jau trumpai žvilgtelti vienas į kitą. Žingsniavome ir žiūrėjome į priekį arba kur nors į šalis, bet tik ne į vienas į kitą. Jaučiau šiokį tokį apmaudą, kad po tiek savaičių nesikalbėjimo, nebeturime ką vienas kitam pasakyti. Tačiau dėl to verta buvo pakentėti, nes kai tik išėjome iš miško, kaip mat atsidūrėme prie nuostabaus paplūdimio. Jūros bangos ramiai ošė ir skalavo krantą, o šiltas vėjas kedano mano pusilgius ir šviesius plaukus.
-Ar patinka? – paklausė Sebastijanas, kai tik priėjome prie pat kranto, ir jis paleido mano ranką.
-Labai, - atsakiau ir viduje tyliai sumurkiau iš malonumo. Jau seniai nebuvau prie jūros. Neslėpsiu, Sebastijanui pavyko mane nustebinti.
-Džiaugiuosi, - tarė jis ir atsisėdo ant šilto smėlio, o kai aš padariau tą patį, pagaliau prisivertėm pažvelgti vienas į kitą ilgesniam laikui. Žiūrėdama į jį nejučia nusišypsojau taip plačiai kaip dar niekad nebuvau to dariusi, o jis padarė tą patį. Tai paglostė mano širdį ir mane užliejo dar didesnė šiluma krūtinėje, kurią jaučiu tik tada, kai Sebastijanas yra šalia. Gerai nežinojau, ką jis tokio su manimi daro, bet jam puikiai sekasi padaryti taip, kad kraustyčiausi dėl jo iš proto.
-Ir man patinka, - vėl staiga prabilo jis. – Dažnai čia ateinu. Tai padeda sugrupuoti mintis, atsipūsti nuo visko.
-Ar be manęs, dar ką nors čia vediesi? – paklausiau staiga, pamiršusi, kad būtent šalia Sebastijano kartais reikėtų palaikyti liežuvį už dantų, bet dabar tam jau buvo per vėlu. Beliko tikėtis, kad jis nesupras, jog ši užuomina buvo apie Mają.
-Ne. Tu pirmoji po manęs, pamačiusi šią nuostabią vietą, - atsakė jis ir atsiduso. – Žinai, aš jaučiuosi kaltas...
-Dėl ko?
-Na, mes prieš kelias savaites lyg ir susipykome dėl Oldeno ir Keitės santykių. Tada pradėjau tavęs vengti, o tu lyg ir apsimetei manęs nematanti, o tada... aš atėjau čia ir labai gerai apie viską pagalvojau. Matai, prieš tas kelias savaites nesupratau, kad tu išties turi gerą širdį ir tenori būti gera visiems. Tu tokia ir esi. Visiems besąlygiškai gera ir altruistiška. Ko negalėčiau pasakyti apie save.
-O ką galėtum pasakyti apie save? – sukikenau, lyg ir bandydama jį nuraminti ir priversti pažiūrėti į viską iš gerosios pusės bei nesikrimsti dėl tokių dalykų, apie kuriuos jis dabar man kalba.
-Galėčiau apie save pasakyti tik tiek, kad dažniausiai būnu tikras pašlemėkas, - Sebastijanas kilstelėjo antakius ir susiraukė taip, lyg ką tik būtų nuryjęs karčia piliulę.
-Ka čia šneki? – paklausiau, tikrai nesuprasdama, kur link jis suka, ir savo tonu aiškiai reikalaudama, kad sakytų viską tiesiai šviesiai, ir kad negaliu pakęsti užuominų, nes jų prisiklausiau jau pakankamai.
-Vivi, tu manęs dar taip gerai nepažįsti, todėl tau gali atrodyti, kad aš nusišneku ar nesuprantu, ką šneku, bet vėliau, kai mane pažinsi labiau, pati suprasi, kad tai, ką dabar tau sakau apie save, grynų gryniausia tiesa. Aš nenoriu nieko slėpti apie save. Noriu, kad žinotum, kas esu.
-Aš ir taip žinau, kas esi, - leptelėjau tai, ką verčiau būčiau nutylėjus, bet dabar jau buvo per vėlu atsiimti tai, ką pasakiau ir puikiai žinojau, kad dabar būtinai reikės Sebastijanui pasiaiškinti, kodėl tai pasakiau.
-Na, ir kas aš esu, tavo akimis? – paklausė jis klausimo, kurio dabar ir tikėjausi.
Kurį laiką tylėjau ir žiūrėjau į tolį, iš kur jūra atneša bangas į krantą su vėjo pagalba, ir bandžiau suformuluoti protingą mintį, kad tai nenuskambėtų kaip eilinis mano nusišnekėjimas.
-Na, tiesiog, - galų gale prabilau, vis dar galvodama apie tinkamus žodžius, - jeigu tu būtum pašlemėkas, tuomet dabar čia nesėdėčiau su tavimi, - pasakiau tai, ko tikėjausi, kad jam užteks.
-Tavo tiesa, - pritarė jis, kai jau tikėjausi, kad jis norės, kad pasakyčiau daugiau. – Bet visvien, ne visada būnu toks geras. Ateity tu tikrai suprasi, kad tai, ką sakau, yra ne mano išsigalvojimai. Turėtum jau dabar pradėti apie tai sukti galvą, prisiminus tas kelias savaites, per kurias tavęs vengiau.
-Išties aš nė nesupratau, kad tu manęs vengi, - pasakiau jam linksmai taip, kad jis manytų, jog aš išties nepastebėjau, kad jis mane ignoravo tas savaites, ir kad man tai visiškai nerūpi. Juk turėjau kažko imtis, kad jį nuraminčiau.
-Gerai. Tiek to visa tai, - Sebastijanas numojo ranka ir sukikeno. – Taigi susidraugavai su Keite?
-Ir dar kaip, - karštai palinksėjau ir prisiminiau šią dieną mokykloje, kai Keitė pamatė Oldeną flirtuojant su Maja, o po skambučio į pamoką, užsirūkė kelias cigaretes, o paskui insidentą klasėje. Būtent dabar kažkodėl man visa tai kėlė juoką. – Ji labai miela. Džiaugiuosi, kad ji tokia atvira.
-Tik atsargiai su ja, ji nemoka laikyti liežuvio už dantų, - Sebastijanas nusijuokė.
Kurį laiką žiūrėjau į jį rimtu veidu, paskui tik gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau.
-Šiais laikais daug kas nemoka laikyti liežuvio už dantų, - tepasakiau ir pradėjau žaisti su šiltu smėliuku, kuris buvo sausas ir vos pėmus jį į saują, jis išbėgdavo pro pirštus.
-Tai kaip matau, nelabai išdegė tavo planas ją sutaikyti su Oldenu, - pastebėjo Sebastijanas.
-Kada nors vistiek pavyks. Labai retai kada kas nors išeina iš pirmo karto, - sumurmėjau.
-Tai ką tu jai pasakei tokio, kad Oldenas dabar kelia jai pavydą su Maja?
-O ar jis tai daro? – išpūčiau akis, supratusi, kad buvau teisi. Ir jau ėmiau svarstyti ar visa tai pasakyti Keitei, ar tiesiog apsimesti nieko nežinančia ir toliau laidančia kvailus patarimus.
-Kažkas panašaus. Jis tiesiog pastebėjo, kad ji apsimeta jo nematanti, negirdinti ir taip toliau. Tad nusprendė lyg ir patikrinti jos jausmus jam.
-Jeigu jis tai daro, tai jis visiškai kvailas ir elgiasi kaip mažas vaikas. Pasakyk jam tai nuo manęs. Arba aš jam pati pasakysiu. Pasakysiu jam, kad jis yra visiškas idiotas, jog nekovoja dėl savo meilės ir praleidžia ją taip lengvai pro pirštus, kad jis kada nors gailėsis dėl pasėkmių, kurias dabar kelia, savo ir Keitės tolimesniuose santykiuose. Jis turėtų suprasti, kad tai, ką jis dabar daro yra visiškai nepateisinama ir kvaila.
-Aš jam sakiau tą patį. Bet spėk iš penkių kartų, ar jis klausėsi manęs.
-Na, tegu. Vėliau gailėsis ir galės kaltinti tik save.
-Būtent todėl ir prašiau tavęs nesikišti į jų santykius. Reikia leisti jiems patiems išsiaiškinti.
-Sebastijanai, man atrodo tu nesupratai manęs prieš kelias savaites. Aš nesakiau, kad aš lįsiu į jų santykius ir bandysiu juodu sutaikyti. Aš nė negalėčiau to padaryti, nes tiesiog nežinočiau kaip... Aš nesu santykių ekspertė ir draugysčių su berniukais turėjau itin mažai. Viskas, ką aš galiu padaryti dėl Keitės ir Oldeno geresnių santykių, tiesiog patarti arba vienam, arba kitam kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Bet tai irgi, nereiškia, kad jie, išklausę mano patarimus, būtent tai ir darys, ką pasakiau. Jie turi savo galvas ir yra visiškai laisvi daryti, ką panorėję. Negaliu jų valdyti. Tik tiek.
-Kiek draugysčių su vaikinais turėjai? – kai jau tikėjausi, kad Sebastijanas ims prieštarauti man ir vėl, jis tiesiog pakeitė temą.
Likau abstulbusi.
-Gal penkias, - atsakiau ir gūžtelėjau pečiais, nelabai prisimindama ar išties turėjau penkias draugystes su berniukais, ar gal netgi mažiau. Tačiau nepasitaisiau.
-Aš tik dvi, - Sebastijanas buvo gerokai nustebęs, todėl žiūrėjo į mane išpūtęs akis.
-Kodėl tiek mažai? – nemažiau nustebusi buvau ir aš. Nelabai supratau kaip taip įmanoma, kad tokio grožio vaikinas kaip Sebastijanas galėjo turėti tik dvi draugystes su mergaitėmis per visą savo gyvenimą.
-Taip jau išėjo. Aš nesu iš tų, kuris leidžiasi į draugystes vos tik baigiasi viena iš jų. Aš mėgstu įsimylėti ilgam ir man patinka, kai draugystė su mergina trunka ne vieną mėnesį, - Sebastijanas sukikeno.
-Mano pirmas pasimatymas su vaikinu buvo, kai buvau trylikos, - prisipažinau, bandydama savo mintyse atkūrti visas draugystes, kurias turėjau. – Ši pirmoji draugystė truko tris mėnesius, paskui tas berniukas išvyko į Europą ir daugiau jo nemačiau. Tačiau būtent ši draugystė buvo gana vaikiška ir juokinga. Po mėnesio, kai man jau buvo neseniai suėję keturiolika, atsirado dar vienas vaikinas, kuriuo labai greitai susižavėjau. Su juo draugavau vos savaitę. Trečia draugystė buvo ne taip jau ir seniai. Man buvo penkiolika, ir būtent ši draugystė su vaikinu buvo pati skaudžiausia. Tik, deja, neprisimenu nei vaikino vardo, nei ką mes veikdavome, nei kiek jam buvo metų, nei kiek laiko draugavome ir apskritai, ničnieko neprisimenu. Prisimenu tik tai, kad jis buvo mano gyvenime, ir kad išsiskyrimas buvo labai skaudus. Vėliau dar dvi draugystės buvo labai trumpos ir beveik nereikšmingos.
-Pranoksti mane, - šyptelėjo Sebastijanas ir supermeiliai pažvelgė į mane.
Dangaus mėlynumo Sebastijano akys įsmigo į mane taip giliai, kad vargu ar mirusi, pamirščiau jo žvilgsnį.
Tada jis motelėjo ranką į vis dar ramiai banguojančią jūrą bei besileidžiančią saulę, ir tarė:
-Matai, ten toli horizonte... susidūria kelios energijos. Visata susideda iš energijos. Čia visada taip ramu, kad atėjęs, prarandu laiko nuovoką. Galėčiau čia sėdėti ir grožėtis šiuo vaizdu iki paryčių. Nieko nėra nuostabiau už tai...
Prikandau lūpą ir linktelėjau. Nelabai nutuokiau, ką Sebastijanas išties patiria būdamas čia, nes ši vieta buvo jo, o ne mano. Nors mane sužavėjo šios vietos grožis ir ramybė, tačiau viliausi, kad tai, ką jaučiu būdama čia, nė iš tolo neprilygsta tam, ką išgvena Sebastijanas būdamas čia. Greičiausiai mano vaizduotė yra tokia ribota, kad tai, ką jis išgyvena būdamas šioje nuostabioje vietoje, aš tą patį išgyvenu tik būdama su Sebastijanu. Norėjau jam visa tai pasakyti, tačiau vis nesiryžau, vis kažko baiminausi.
-Keitė man pasakojo apie kitsunes ir nogitsunes, - pakeičiau temą, nė pati nežinodama, kodėl, bet tikėjausi, kad Sebastijanas dėl to labai nesupyks.
Išgirdęs mano žodžius, jis išpūtė akis ir žiūrėjo į mane ne tik nustebęs, bet ir gerokai išsigandęs. Atrodė, kad ką tik būčiau pasakius baisiausią ir menkiausio tikėjimo pasaulyje vertą dalyką.
-Na, tai tikriausiai jau viską žinai apie šias būtybes, - sumurmėjo jis ir nuleido galvą, bet akys buvo vis dar pakraupusios iš baimės.
-Ar kada nors buvai savo gyvenime sutikęs nogitsunę? – paklausiau, nes dabar man labiausiai rūpėjo sužinoti kuo daugiau apie šias būtybes. Tikrai nenoriu, kad į mane įlystų kažkoks padaras ir darytų su manimi ir kitais, ką tik panorėjęs. Turėjau žinoti bent vieną būdą kaip apsisaugoti nuo nogitsunių, jeigu toks būdas išvis egzistuoja. Bet kadangi Keitė nebuvo sutikusi nė vienos nogitsunės, tai pamaniau, kad galbūt Sebastijanas galės man kuo nors padėti.
-Buvau. Ir, deja, nenorėčiau to pakartoti, - tarstelėjo Sebastijanas vos vos girdimai. Ir jeigu būčiau žmogus, tikrai nebūčiau išgirdusi to, ką jis sakė, nes bangos ir vėjas būtų nustelbusios Sebastijano žodžius.
-Papasakok apie tai, - paprašiau jo, nutaisiusi kuo meilesnį balsą. Nenorėjau, kad mūsų paliesta tema taip ir liktų nebaigta. Norėjau arba išgirsti šios istorijos pradžią ir pabaigą, arba kaip Sebastijanas pareiškia, kad jis nenori apie tai kalbėti. Nutariau jo nespausti, jeigu jis tai pasakys.
Kol Sebastijanas kaupėsi papasakoti man apie jo susitikimą su nogitsune, aš žiūrėjau į viena po kitos besiritančias vandenyno bangas. Į nepabaigiamą, nepaliaujamą, amžiną judėjimą. Amžiną kaip daugelis mistinių pabaisų.
-Buvau įsimylėjęs ligi ausų nogitsunę, - pagaliau Sebastijanas prabilo ir aš ištempiau ausis. - Prieš kelis metus. Ji atvyko pas mus, kol dar buvo kitsunė. Atvyko čia būdama nusivylusi gyvenimu, skaudančia širdimi, nemokėjo nei juoktis, nei šypsotis. Tačiau ji visada mėgo sodinti sakuras. Juk žinai, kas yra pastarosios? – paklausė Sebastijanas, ir kai aš linktelėjau, jis kalbėjo toliau: - Padėjau jai jas sodinti. Buvau vienintelis iš šio namo, kurį ji prisileido, ir su kuriuo ji kalbėjosi. Ji man daug pasakojo apie save. Vienas liūdniausių dalykų jos gyvenime, kad ji prarado savo tėvus būdama dešimties. Tėvai puikiai žinojo apie mistines būtybes, apie tai, kad ji yra kitsunė. Apie tai išgirdo mistinių būtybių medžiotojai. Jie įsiveržė į jos namus ir nužudė jos tėvus, jai matant. Nors ji ir buvo pasislėpusi, bet viską matė. Jie tebuvo paprasti žmonės, tik Safyra buvo mistinė būtybė. Medžiotojai pamanė, kad jie raganiai, todėl juos nudėjo sykiu, - Sebastijanas atsiduso ir palingavo galvą. – Atvyko čia, pasižadėjusi sau juos surasti ir pati juos nužudyti, tačiau kurį laiką ji dėl to dvejojo. Ji puikiai žinojo, kas nutinka, kai kitsunė pasirenka blogį. Kurį laiką ji to nenorėjo. Ji tiesiog gyveno su mumis ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo akimirka, stengdamasi pamiršti, kad iš jos per anksti atėmė tėvus. Tačiau ilgainiui tai jai pabodo, nes visada jautė širdgėlą. Todėl pagauta vienos akimirkos pykčio, ji pasakė man savo nuosprendį, kad ketina eiti ir surasti tėvų žudikas ir pati jiems padaryti galą. Kai ėmiau tam prieštarauti ir ją stabdyti, mes susiginčijome ir ji supyko dar labiau. Norėjau viską padaryti, kad tik suminkštinčiau jos širdį, bet jeigu būčiau pasakęs jai apie savo jausmus, galbūt tai būtų ją sustabdę. Tačiau aš to nepadariau. Neišdrįsau. Ji išėjo. Surado tėvų žudikus. Nužudė juos. – Jis tik gūžtelėjo pečiais. Visai pasimečiau. Vieną minutę atrodė, kad jis dėl to baisiausiai kremtasi, o kitą jau viskas gerai. Tikrai nesuprantu žmonių, nors ir pati neseniai tokia buvau. – Liūdniausia buvo tai, kad Safyrai to buvo negana. Nužudžius vienus medžiotojus, ji ėmėsi kitų, kitų ir dar kitų. Dėjosi, kad tai ji daro dėl mūsų visų gerovės. Vos tik ji grįždavo, vis bandydavau ją įtikinti, kad nepaisant to, kad jie yra medžiotojai, jie kartu yra ir žmonės, ir kad jie nekalti dėl jos malonumo žudyti. Mes dėl to pykomės tol, kol išlašėjo paskutinis jos kantrybės lašas ir ji nusprendė mane trumpam užtildyti. Ji įsikūnijo į mane ir prisijungė prie vampyrų, kurie kelia pavojų mums visiems čia gyvenantiems. Tuos bloguosius ir seniausius vampyrus visame pasaulyje, ji užsiundė ant dar vienų mistinių būtybių medžiotojų. Vampyrai atėjo į tų žmonių namus ir nužudė vyrą su dukrele.
Kai išgirdau paskutinį Sebastijano sakinį, garsiai nugargiau seiles, tačiau tylėjau it į liežuvį įsikaindus. Mane sukrėtė tai, ką jis pasakė, nes tikriausiai jis dabar priėjo prie tos dalies, kuri buvo apie mane ir mano šeimą.
-Galų gale mes atradome būdą kaip atsikratyti nogitsunės. Kai aš grįžau namo būdamas jau savimi, viską pasakiau Liusindai, ji surengė susirinkimą ir mes suradome tą vienintelį būdą nužudyti Safyrą. Tam reikėjo kelių kitsunių ir kelių raganų. Taigi viskas baigėsi gerai. Safyros nebėra, o aš spėjau išsilaižyti savo žaizdas, - Sebastijanas nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.
-Tai daugiau būdų kaip atsikratyti nogitsunės ir nėra? – paklausiau ir sumirksėjau.
-Kol kas taip. Tačiau mes nesiliaujame ieškoję ir kitų būdų. Juk jų turi būti, tiesa?
-Tikriausiai, - šyptelėjau. – Kai sakei, kad Safyra užsiundė kitus vampyrus nužudyti mistinių būtybių medžiotojus, ir kai jie tai padarė, kai jie nužudė vyrą su dukrele... Ar nieko nežinai, ar tame name nebuvo dar vieno žmogaus? Pavyzdžiui, paauglės?
-Safyra to tikrai nesakė. O ką?
-Aš tik... Akimirką pamaniau, kad galbūt tai galėjo būti mano šeima. Juk viskas vyko ne taip jau ir seniai.
-Jeigu tai buvo tavo šeima, tuomet yra tik vienas būdas viską išsiaiškinti.
-Koks?
-Sugrįžti į tavo namus, kuriuose gyvenai ir apžiūrėti viską, kas galėtų mums pasakyti, kad tavo šeima buvo medžiotojai. Paprastai pas medžiotojus namuose yra pilna ginklų, kuriais jie žudo mistines būtybes. Pavydžiui, medinių kuolų, pistoletų su sidabrinėmis kulkomis ir panašiai, - paaiškino Sebastijanas.
-Tai būtų visai įmanoma. Nuo senų laikų mano šeima yra perėmus tradiciją kolekcionuoti ginklus. Niekada nežinojau, kokie tai ginklai, niekada jų nemačiau ir gyvenime nelaikiau rankose. Na, laikiau, kai buvau dar visai mažutė, bet tas ginklas buvo neužtaisytas. Ir tada, kai kažkas atėjo į namus mūsų nužudyti, tėtis man atmetė ginklą ir liepė šauti į vieną iš jų. Tikriausiai tai turėjo sustabdyti juos, bet tai nepasiteisino ir jie vistiek mus nužudė.
-Ten tikrai buvai tu ir tavo šeima. Safyra gal ir nepažinojo tavęs, bet tai jai visiškai nerūpėjo. Ji tiesiog žinojo, kad jūs medžiotojai ir nužudė jus. Ir greičiausiai kažkuris iš tų vampyrų, pavertė tave taip pat vampyre.
-Tai būtų visai logiška.
-Būtent todėl mes ir turime sugrįžti į tavo namus ir apšniukštinėti juos visus. Ar sutinki?
-Žinoma. Aš privalau viską žinoti. Ir noriu žinoti. Man jau atsibodo gyventi nežinioje ir nežinoti, kas mus nužudė. Ir kodėl mane pavertė vampyre.
-Tuomet keliaujame ten dabar pat. Ar žinai kelią?
-Taip. Bet turėsime grįžti į miestą. Į tą vietą, kurioje ir susitikome pirmą kartą. Arba antrą kartą. Į parką. Tik nuo ten žinau kelią.
-Kam tai? Juk mano automobilyje yra navigacija. Tau tereikia pasakyti adresą ir jau galėsime nuo čia keliauti.
-Gerai, - linktelėjau, o kai Sebastijanas man padėjo atsistoti, mudu pradėjome žingsniuoti vėl per mišką link Sebastijano automobilio.
Mums einant, pastebėjau, kad jau temsta. Išgirdau ūbaujant pelėdą, o vėjas ėmė kilti ir kažkodėl man pasidarė nejauku. Čiupau Sebastijano ranką ir pajutau nusiraminimą. Jis suprato, kad nejaukiai jaučiuosi, todėl neprieštaravo, jog einame susikabinę.
Įsėdome į mašiną ir Sebastijanas uždegė šviesą joje. Tada aš jam pasakiau savo buvusių namų adresą ir jis suvedė jį į savo navigacijos prietaisą. Kai mums buvo nurodyta balsu, kur važiuoti, nieko nelaukę pajudėjome iš vietos.
Važiavome ilgai. Nemaniau, kad Dalaso miškai yra tokie tankūs. Sebastijanas stengėsi nevilkinti laiko ir kiek įmanoma daugiau viršyti greitį. Atrodė, kad viską išsiaiškinti labiau rūpėjo jam nei man.
Galų gale atvykome. Vos tik įžengėme į namą, kuriuose kadaise gyvenau, mane iškart užliejo prisiminimai apie visą čia prabėgusį gyvenimą. Atsisukau į Sebastijaną ir žiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu.
-Nuo ko pradėsime? – paklausiau aš.
-Aš einu į viršų, o tu apsižvalgyk apačioje, - pasakė jis ir krenkštelėjo. – Nors... gal geriau tu lipk į viršų. Nenoriu pažeisti tavo mergaitiško privatumo.
-Gerai, - linktelėjau tarsi atiduodama garbę kariuomenės pulkininkui ir nuskuodžiau į viršų.
Kai įėjau į savo ir Fionos kambarį čia niekas nebuvo pasikeitę. Tai aišku, kad nebuvo ir neturėjo kažkas pasikeisti, nes po to, kai čia paskutinį kartą lankiausi, niekas nebuvo kojos kėlęs. Nusprendžiau nebeskandinti savo minčių prisiminimuose ir ilgesyje, o veikti. Tad greitai apkuitusi visą kamarį ir nieko jame neradusi, ėmiausi tėvų kambario, tačiau čia taip pat nieko neradau. Liko apžiūrėti du vonios kambarius. Juose taip pat nieko nebuvo. Lipdama laiptais į apačią, svarsčiau, ką dabar veikia Sebastijanas ir kaip jam sekasi aiškintis viską.
Kai tik nusileidau ir atėjau į svetainę, radau čia sėdintį Sebastijaną. Atsisėdau šalia jo ir pasidėjau rankas ant kelių.
-Ar ką nors radai? – paklausiau.
-Ničnieko. Čia tuščia kaip juodojoj skylėj, - Sebastijanas gūžtelėjo pečiais.
-Aš irgi.
Pažvelgiau į Sebastijaną, o jis žiūrėjo į mane.
Nežinau, kas šią akimirką tarp mūsų įvyko, tačiau mes puolėm vienas kitam į glėbį ir pradėjom bučiuotis.



-Stop stop stop... – staiga išgirdau Sebastijano balsą po bučinių lietaus ir jis vėl atsisėdo. Padariau tą patį ir tik dabar supratau, kad besibučiuojant pradėjome glamonėtis. Sebastijanas užsisagstė savo marškinėlius ir atsistojo.
-Tai ką dabar darysime? – paklausiau, bandydama išsklaidyti tą įtampą tarp mūsų.
-Ar šiame name yra rūsys? – paklausė jis.
-Yra, - atsakiau ir atsidau, nes man dabar galvoje buvo ne rūsiai, o Sebastijano prieš sekundę apnuoginta krūtinė. – Po namu. Tik nežinau kaip mes ten galėtume patekti, nes niekada ten nebuvau.
Sebastijanas tylėjo. Vaikščiojo grindimis ir kažko ieškojo.
-Atsistok, - paliepė jis man ir pažvelgė į mane. Iš veido buvo aiškiai matyti, kad jis suirzęs. Ir gerai nesupratau to priežasties, bet jaučiausi kalta.
Padariau kaip liepiama ir jis pradėjo stumti sofą link sienos.
-Tai dabar užsiimisime baldų perstumdymu? – prikibau aš, nors ir puikiai žinojau, kad būtent dabar ne valia erzinti Sebastijaną.
Jis tik trumpai ir piktai žvilgtelėjo į mane. Tada pamačiau, kad po sofa visą laiką buvo stačiakampio formos durelės. Gyvenau čia penkioliką metų ir nė nežinojau, kad būtent po sofa yra durys, vedančios į rūsį. Sebastijanas pabandė jas atidaryti, tačiau nepavyko.
-Gal žinai, kur galėtų būti raktas nuo šių durų? – paklausė jis.
-Neturiu žalio supratimo, - atsakiau ir gūžtelėjau pečiais. Bet kitą minutę pamaniau, kam mums tas raktas, jeigu galime tiesiog įsilaužti. Priėjau arčiau ir čiupus už durelių mažos žalvarinės rankenėlės, truktelėjau ją vampyriškomis jėgomis.
Kartu su visa spyna ir rankenėle, išlėkė ir pačios durys. Sebastijanas jas paėmė ir atrėmė į sieną. Tada mes nusileidome žemyn. Čia buvo tamsu kaip naktį. Apsidariau ir pamačiau žibalinę lempą. Netoli jos radau degtukus, kuriais uždegiau lempą. Atsisukau į Sebastijaną ir kilstelėjau antakius.
-Nuo ko čia pradėsime? – paklausė jis ir apsidairė.
Apsidairiau ir pradėjau eiti gilyn į rūsį. Kol kas nieko neaptikome, bet čia viskas buvo taip sena, kad pasijutau tarsi būčiau kokioje nors aukso kasykloje. Netrukus priėjome kažkokias medines dureles. Pagalvojusi, kad jos taip pat gali būti užrakintos, paprasčiausiai išspyriau jas ir mudu įėjome kažkur dar giliau, o nusileidę nedideliais laipteliais, pamatėme čia ant sienų sukabintus ginklus. Nuo mažiausio iki didžiausio. Čia buvo ne tik pistoletai, bet ir arbaletai. Bei peiliai ir daugelis kitokių man dar nematytų ir nepažįstamų ginklų. Čia taip pat buvo ir visokių medinių spintelių ir stalčių, kuriuose dar gerai nežinojau, ką rasime.
Sebastijanas pažvelgė į mane, o aš į jį.
-Na, viskas aišku, - tyliai pasakė jis ir kilstelėjo antakius. – Tavo tėvai, ir, tikriausiai, visa giminė anksčiau buvo medžiotojai, o tu ir tavo sesutė buvote tam ruošiamos, kad perimtumėt šeimos tradiciją.
-Reikėjo tėtį iškamantinėti dar anksčiau, - sumurmėjau sau palei nosį.
Eidama iš lėto, apžiūrinėjau ginklus, vėliau pastebėjau keliose vitrinose ir įvairiaus dydžio lankus. Padėjau žibalinę lempą ant lentynos. Ji apšvietė patalpą tik vos vos, bet to užteko. Aš tamsoje matau kaip katė. Ši žibalinė lempa buvo skirta labiau Sebastijanui, nors, regis, jis taip pat nesiskundžia rega.
-Čia pilna ginklų, skirtų žudyti mistines būtybes, - sukuždėjo Sebastijanas ir paėmęs vieną iš jų, pavartė rankose.
Tai buvo medinis kuolas, kuris buvo išdrožtas ir kruopščiai išgraviruotas gražiausiais raštais, kurių dar gyvenime nebuvau regėjusi.
-Tai hebrajų raštai, - pasakė Sebastijanas, supratęs, kad žiūriu į tą kuolą su raštais klausiamu ir nesuprantamu žvilgsniu. – Hebrajų senąja kalba yra parašytos visos raganiškos knygos. Šia kalba senovėje kalbėjo visi, - jo akys įsmigo į mane. – Šie kuolai skirti vampyrams. Jeigu jis įsimigtų į kokią nors tavo kūno dalį, tai tik sulaikytų tave, bet jeigu jis pataikytų į tavo širdį... – išgirdau kaip Sebastijanas skausmingai nugargė seiles. Tik nesupratau, kodėl, - tu mirtum.
-Keitė man pasakojo, kad vampyrą galima nužudyti ištraukiant jo širdį, - prasitariau, bet vis tiek netylėjau. – Maniau, kad šis būdas yra vienintelis.
-Yra daugybė būdų nužudyti vampyrą, Vivi, - nusivaipė jis. Bet, regis, vėl turėjo kantrybės su manimi ir mano kvailais klausimais. – Vampyrą galima nužudyti ir su verbena.
-Verbena? – perklausiau visiškai abstulbusi, nes kiek žinau, šio žodžio dar nesu girdėjusi.
-Verbena yra vaistinė žolelė, kurią palietus, vampyrui nudegina odą. Tarsi saulėje, - paaiškino Sebastijanas.
-Tai saulė, medinis kuolas ir verbena yra mirtinai pavojingi vampyrui? – bandžiau savo mintyse padaryti tvarką.
Sebastijanas linktelėjo ir įdėmiai į mane pažvelgė.
-Vivi, yra žymiai daugiau būdų, kuriais galima nužudyti bet kurią mistinę būtybę. Jeigu žmogus nusimano šioje sferoje, tuomet net ir mažiausias ginklas jo rankose bus pavojingiausias net ir man.
-Taigi visi mistinių būtybių medžiotojai yra gerai įvaldę šį meną, - tariau, o Sebastijanas nusišypsojo taip lyg būčiau atsakiusi į lengviausio pasaulyje testo klausimą.
Atidarę tuos stalčiukus, mes juose radome sidabrinių, švininių, medinių ir visokių kitokių kulkų. Nepanorau daugiau viso to matyti, todėl mes sugrįžome į svetainę. Uždarėme rusį tomis pačiomis durelėmis, užstumėme ant viršaus sofą ir nusprendėm į apačią daugiau niekada nebegrįžti.
-Manau, mums jau metas namo, nes Liusinda mūsų tikrai pasiges, - pasakė Sebastijanas, o žvilgtelėjęs į savo rankinį laikrodį, atsiduso. – Jau beveik keturios valandos ryto.
-Ar gali dar palaukti manęs čia? Aš greitai, - pažadėjau jam ir nuskuodžiau į viršų. Iš po lovos ištraukiau nedidelę ir madingą tašę, kurią gavau dovanų per penkioliktą gimtadienį iš savo mamos. Į ją susikroviau visus savo drabužius, higienines ir mergaitiškas grožio priemones. Tarp jų radau ir dvi pakuotes, kuriose buvo mėlynos ir rožinės spalvos plaukų dažai. Kadaise norėjau dažyti plaukus šiomis spalvomis. Tačiau pabijojau mamos. Pamaniau, kad gal visgi jie man kada nors pravers, todėl greitai įsimečiau į tašę, užsegiau ją ir jau ketinau grįžti pas Sebastijaną, bet už akių užkliuvo gražiai įrėminta nuotrauka ant mano rašomojo stalo, kurioje buvau senoji aš bei visa mano šeima. Pačiupau ir ją, o paskui nusileidau į apačią.
-Pačiu laiku, - tarstelėjo Sebastijanas ir patraukė link durų.
-Ar kas nors blogo nutiko kol manęs nebuvo? – paklausiau, eidama iš paskos ir ant peties tempdamasi paskui save savo daiktų prikrautą tašę. Ji buvo violetinės spalvos ir pagražinta sidabrinėmis karūnėlėmis. Dėl šios tašės spalvos pavadinimo jaučiau ryšį su savo vardu.
-Ne. Bet nutiks jeigu tuoj pat nesėsime į automobilį ir nepaskubėsime grįžti, - atsakė Sebastijanas pagaliau ir vėl pralinksmėjęs, o kai įsėdome į jo automobilį, variklis jau birbė ir jis pridūrė: - Skambino Liusinda. Ji pastebėjo, kad mūsų nėra ir liepė nešti savo riebius užpaklius namo.
Nesusilaikiusi nusijuokiau, nes Sebastijanas puikiai pamėgdžiojo supykusį Liusindos balsą ir veido išraišką. Nors ir gyvenau čia neilgai, bet dar niekada nebuvau regėjusi Liusindos linksmos, besišypsančios, o ką jau kalbėti apie juoką ir tiesiog gerą nuotaiką.
Sebastijanas ir vėl skuodė visu greičiu tad už mažiau nei valandos jau buvome namuose. Mus pasitiko Kendra, ta pati ragana, kuri nenorėjo manęs įleisti, kai tik Sebastijanas mane čia atsivedė, supykusi Liusinda ir linksmai nusiteikęs Brenas. Iš jo veido išraiškos pastebėjau, kad jis čia labiausiai iš šių trijų nuobodžiauja. Matyt jis jau yra toks žmogus, kuriam visada reikia veiksmo.
-Kur buvote? – paklausė iškart  Liusinda, reikalaudama pasiaiškinimo.
-Ir dar nepranešėt, kad išeinat, - įsiterpė Kendra, Liusindos akivaizdoje vaidindama baisiausiai susirūpinusia ir nerimaujančia dėl mūsų su Sebastijanu saugumo, nors iš tiesų viskas, ko ji nori, tėra tik pasipešti su manimi ir Sebastijanu.
-Šen bei ten, - nerūpestingai atsakė Sebastijanas ir jau ketino eiti į viršų, ir žinoma, nepamiršęs manęs, čiupo vėl man už rankos. Aš nejučia paslėpiau savo tašę sau už nugaros, vildamasi, kad niekas jos nepastebės ir mudu lengvai prasmuksim.
Tačiau to nebus, nes Kendra žvilgtelėjo žemyn ir išpūtė akis. Tada priėjusi čiupo už mano tašės ir, nors ir aš laikiau ją tvirtai, ji buvo pasiryžusi bet kokia kaina ištraukti man ją iš rankų.
-O kas čia? – paklausė ragana, perdėtai nusmailintu ir rūpestingu balsu. – Gal jūs užsiimat kokia nors teroristiška veikla, o šiame lagamine pilna ginklų?
-Tai nėra jokia teroristiška veikla ir mano tašėje nėra jokių ginklų, - atsakiau balsu, kuris turėjo skambėti piktai, bet nuskambėjo lyg maldavimas pasigailėti.
Kendra paleido mano tašę ir tą pat akimirką aš prisidėjau prie krūtinės tai, kas priklauso tik man.
-Kur jau ne, - prunkštelėjo Kendra ir apėjusi mane bei nužiūrėjusi nuo galvos iki kojų, stojo šalia Liusindos ir susinėrė rankas ant krūtinės, o į mane stebeilyjosi priešišku žvilgsniu. Na, štai, nuo šiol turiu dar vieną priešę. – Nagi, parodyk, brangute, kas yra tavo tašėje, jeigu sakaisi, kad judu du balandėliai neužsiimat jokia teroristiška veikla, ir kad pas tave nėra jokių ginklų, - paragino ji ir žvilgtelėjo į Liusindą. – Nagi, Liuse, liepk jai tai padaryti. Juk netiki, kad ši maža prietranka sako tiesą?
-Aš neprivalau rodyti to, kas priklauso man, ir neprivalau niekam įrodinėti, kad neužsiimu jokiais teroristiškais dalykais. Net nemokėčiau su ginklu elgtis, - bandžiau save apsiginti ir man buvo be galo keista, kad Liusinda tyli, tik stebi mane įtariu žvilgsniu.
-Atstokit nuo jos, - užriko Sebastijanas, pagaliau netekęs kantrybės ir pagrumojo pirštu Kendrai ir Liusindai prieš nosis. – Jeigu dar bent vieną kartą prikibsit prie Vivi, prisiekiu, išeisiu iš čia tą pačią akimirką, ir išsivesiu ją su savimi.
-Oi, tik nereikia, - tai, ką pasakė Sebastijanas, Kendrai atrodė juokinga todėl ji klaikiai nusijuokė ir tai mane nusmelkė ligi kaulų smegenų. Net krūptelėjau.
Stovėjau tyli ir apmirusi ir nedrįsau nė žodžio pratarti. Atrodė, kad būčiau praryjusi liežuvį. O Kendra mielai šaipėsi toliau.
-O gal jūs ten slepiat... na, kaip čia pasakius, - toliau kalbėjo ši iš proto vedanti raganiušktė, kuriai manyje jau kilo noras perkąsti gerklę. – Tai, kas priklauso paaugliams... prezervatyvus.
-Šiais laikais paaugliai sako gumytė, Kendra, - na, štai, pagaliau tarė žodį ir Brenas, bet jo veidas buvo kaip niekad rimtas. – Bet nesijaudink, jie dar neturėjo sekso. Jie dar nė nebuvo pasibučiavę.
-Buvom, - atšoviau nebeišsikentusi ir tuoj pat pasigailėjau prasižiojusi. Visų akys, net ir Sebastijano, sužiuro į mane. Sebastijano ir Breno akyse mačiau nustebimą, o Liusindos ir Kendros ir nuostabą, ir nepritarimą. Nuleidau akis ir pasitaisiau: - Nebuvo, norėjau pasakyti. Tai net nesvarbu.
-Tai kaip ir sakiau, - atrodė, Brenas lyg ir norėjo mane užtarti, bet kitą minutę supratau, kad jis patikėjo visu šiuo nesusipratimu, kurį pati ir sukėliau. Buvau jam netgi šiek tiek dėkinga, jog jis kišasi į pokalbį. – Jie nesimylėjo, ir net nesibučiavo. Tai kokiu tikslu mes čia aušinam burnas ir gaištam laiką?
-Užteks, - suriko Liusinda ir mostelėjo visiems užsičiaupti. - Kad ir ką jiedu veikia, manęs tai visiškai nejaudina, - kaip kirviu nukirto ji ir nuleido ranką. Tada susinėrė abi rankas ant krūtinės. – Mane labiau jaudina tai, kur judu buvot šitiek laiko ir kodėl nepranešėte, kad ilgai nebūsite namie. Sebastijanai, - ji pažvelgė į mano sergėtoją, Sebastijaną, o tas pažvelgė į ją ir pirmą kartą per tiek laiko, kol čia esu, drąsiai ir ryžtingai pasitiko Liusindos rūstingą žvilgsnį ir jį atrėmė. – Tu puikiai žinai, kad be mūsų yra ir blogiukų, kurie tik ir taikosi mus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tu parsivedei čia Violetą, - man nepatiko kaip ji ištarė mano vardą – su didžiausia panieka ir gal netgi pasidygėjimu, - tad tu ir privalai už ją prisiimti atsakomybę. O tai reiškia, kad turi ją ir saugoti nuo blogiausių vampyrų žemėje. Niekas kitas už tave to nepadarys. Ir šiaip ar taip tau pats metas jai viską papasakoti. Gana tylėti ir slėpti, nes vistiek vieną dieną ji viską sužinos. Jei ne iš tavęs, tai iš ko nors kito.
-Aš tai padarysiu, Liusinda. Nesijaudink dėl to, - Sebastijanas bandė nuraminti Liusindą.
Sunkiai nuryjau seiles ir nudūriau žvilgsnį į grindis. Nors ir nesupratau apie ką kalbasi Sebastijanas su Liusinda ir kodėl aš vis dar girdžiu užuominas ir neaiškias nuotrupus iš viso konteksto, bet buvau tikra, kad privalau turėti kantrybės ir sulaukti, kol kas nors teiksis man ką nors papasakoti.
Nemaloniam susirėmimui su Liusinda ir Kendra bei pokalbiui pasibaigus, kiekvienas pasuko savo keliais, o Sebastijanas pradėjo temptis mane į savo kambarį. Nesipriešinau tam, bet tikėjausi, kad nuveiksime kažką naudingo, o kai susėdome vienas priešais kitą ant jo didelės lovos, kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą lyg praradę kalbos dovaną. Vėliau jis paklausė kaip jaučiuosi, o aš pasakiau, kad man viskas gerai. Jis suprato, kad meluoju, todėl prirėmė mane prie sienos ir liepė man pasipasakoti. Atsidusau, ištraukiau iš savo didelės tašės savo nuotrauką su šeima ir atkišau jam prieš akis. Tada tariau:
-Siaubingai ilgiuosi jų. Siaubingai trūksta jų. Ypač tėčio ir sesutės.
Sebastijanas paėmė į rankas nuotrauką ir geras penkias minutes žiūrėjo į nuotrauką. Tada pažvelgė į mane.
-Tu labai panaši į savo tėtį, - pasakė jis tai, kas paglostė man širdį. Nusišypsojau. – O sesutė į tave. Nepyk, bet nei tu, nei tavo sesutė visiškai neturite mamos bruožų.
-Aš turiu tik mamos ūgį ir akių spalvą. Visa kita tėčio. Fiona gryna tėčio kopija, - gūžtelėjau pečiais ir įsidėjau nuotrauką atgal į tašę.
Tada Sebastijanas pakilo nuo lovos, kažkur pasikuitė ir grįžo ant lovos rankose laikydamas kelias nuotraukas be rėmelių.
-Štai čia mano tėvai, - pasakė jis ir atkišo man nuotrauką, kurioje buvo simpatiška, žalių akių ir kaštoninių plaukų moteris bei stambių veido bruožų ir tokio pat mėlynumo akių kaip ir Sebastijanas, vyras.
-Tu taip pat labai panašus į savo tėtį, - pasakiau ir paėmiau kitą nuotrauką, kurioje buvo Sebastijanas su tėčiu. Šioje nuotraukoje jis galėjo būti tik vos aštuonerių metų. Abu šypsojosi ir atrodė laimingi.
-Ačiū.
Grąžinau Sebastijanui nuotraukas, o jis jas padėjo ant naktinio stalelio.
-Gal tu nori miegoti? – paklausiau susiprotėjusi, kad jau ankstus rytas, o mudu visą naktį bastėmės.
-Ne. Be to, jau beveik penkios. Jeigu dabar nueičiau miegoti, miegui liktų tik valanda ir reiktų keltis į mokyklą, - Sebastijanas gūžtelėjo pečiais. – Beje, ar tau patiko mūsų prasiblaškymas?
-Žinoma, - karštai palinksėjau. – Ačiū tau, kad šiek tiek atitraukei mane nuo rutinos. Buvo gera sužinoti, kas aš išties buvau, ir kuo turėjau būti, jeigu nebūčiau tapusi vampyre. Dabar džiaugiuosi, kad esu vampyrė, nes man nereikia žudyti mistinių būtybių. Šituo užsiimti aš tikrai nenoriu.
-Kodėl gi ne? Medžiotojams nuo mažumės yra kalama, kad absoliučiai visos mistinės būtybės yra vienas blogis. Jeigu dabar nebūtum vampyrė, tavo tėvai tau kaltų į galvą dalykus, kurių daryti iš pradžių galbūt net nenorėtum, o vėliau tai taptų tavo gyvenimo būdu.
-Aš esu per daug gailestinga, kad galėčiau atimti gyvybę net ir musei, - sučiaupiau lūpas.
Kuo daugiau žiūrėjau į Sebastijaną, tuo labiau stiprėjo noras vėl įsisiurbti jam į lūpas, užsiversti jį taip kaip ir užsiverčiau ant sofos, kai buvome mano namuose. Žiūrėjau jam tai į lūpas, tai į akis, tik mačiau kaip juda jo lūpos, nes jis kažką kalbėjo, aš negirdėjau ką, nes man rūpėjo tik kaip jį kuo greičiau pabūčiuoti.
Tad man užteko tik pagalvoti apie jo bučinius, nė nespėjau sukontroliuoti savo veiksmų, o jau gulėjau ant jo ir glamonėjau jį ne tik bučiniais, bet ir rankomis. Šioje srityje nebuvau patyrusi, bet užteko ilgo žiūrėjimo filmų su sekso scenomis, kurias rodydavo tik pusę sekundės, o vėliau porelės visada atsibusdavo rytais žiūrėdami vienas į kitą. Tikėjausi, kad ir man su Sebastijanu taip bus, bet kitą minutę pajutau jo rankas man ant pečių ir supratau, kad jis vėl mane atstumia, todėl aš tam nesipriešindama ir pati atšokau nuo jo taip greitai kaip tik galėjo tą padaryti vampyras.
Sėdėjau nuleidusi galvą ir iš gėdos paraudusiais skruostais. Bent jau norėjau manyti, kad jie paraudę. Sebastijanas taip pat tylėjo ir vėl sagstėsi savo marškinius.
Pažvelgusi į savo aprangą, pastebėjau, kad mano marškinėliai taip pat prasagstyti ir šiek tiek matosi liemenėlė. Pradėjau ją sagstytis ir pati, o tada pašokau nuo lovos su savimi pagriebta ir tašę, ir nieko nepasakius Sebastijanui išskuodžiau iš jo kambario, tiesiai į savąjį.


Atėjus rytui, susitikau su Keite mokykloje. Prieš pirmąją pamoką stovėjome prie savo spintelių, kurios lyg tyčia buvo viena prie kitos, ir šnekučiavomės.
-Ar dar nesusitaikei su Oldenu? – paklausiau jos.
Ji pažiūrėjo į mane taip, lyg netikėdama tuo, ko paklausiau.
-Ar tu kvaištelėjai? – įsižeidė ji. – Nieku gyvu su juo nesitasikysiu ir šįkart jau tikrai neisiu pirma taikytis. Man jau gana viso to, - lyg patvirtindama savo žodžius, Keitė garsiai uždarė savo spintelę. Aš net krūptelėjau. – Tegu jis daro ką nori, tegu gyvena kaip nori. Man neberūpi. Turiu ką veikti ir be jo. Tarp mūsų jau seniai buvo viskas baigta. Seniai tai turėjau suprasti. Buvau tokia kvaila ir naivi, jog penkioliką metų tikėjausi, kad vieną gražią dieną jis prieis ir pasakys atleisk man, Keit, aš klydau ir tebenoriu būti kartu. Ar galime viską pamiršti ir tiesiog pradėti viską iš naujo? To niekada nebus. Jis niekada to nepadarys.
-Negi manai, kad kelis šimtus metų trukusi meilė, ėmė ir išblėso? – toliau klausinėjau netikėdama nė vienu jos žodžiu. Ji taip kalbėjo tik tam, kad nuramintų save, jog įtikintų save, kad gali gyventi ir be Oldeno. Bet aš puikiai žinojau, kad ji tikrai negali be jo gyventi, tik apsimeta, jog gali ir slopina savo emocijas.
-Nebuvo jokios meilės. Tebuvo tik stiprus susižavėjimas, kuris atrodė tarsi meilė. Kad ir kaip ten bebūtų, viskas, ko aš noriu, tai tik to, kad jis būtų laimingas. Labiau už viską linkiu jam laimės. Ir jeigu atsiras tokia, kuri tikrai padarys jį laiminga, net jeigu tai ir bus ta pati Maja, tuomet aš tik apsidžiaugsiu.
Užverčiau akis ir atsidusau. Nebebuvo prasmės sukti kalbą link to, kad ją įtikinčiau klystant. Ji nepakeis savo nuomonės tol, kol nepradės beprotiškai ilgėtis Oldeno. O kai tai įvyks, ji apsimes, kad visa tai, ką pasakė dabar, tebuvo pykčio protrūkis, ir kad ji klydo. Kad ir kaip norėjau, kad gyvenimas būtų sėslus ir harmoningas, niekada to nebus. Net ir mistinių būtybių gyvenimuose gausu intrigų.
Kartais likimas tiesiog pasišaipo iš mūsų gerų norų.
Visą dieną bandžiau rasti progą pasikalbėti su Sebastijanu apie tai, kas tarp mūsų nutiko, ir kas vos nenutiko, kai buvome pas mane ir jo kambaryje, bet jis ir vėl mane ignoravo, ir vėl visais įmanomais būdais bandė manęs išvengti. Nežinojau, ko griebtis, man reikėjo su kažkuo pasikalbėti, bet vienintelė tam tinkama buvo Keitė. Tačiau dėl kažkokių ne aiškių priežasčių nenorėjau su ja kalbėtis apie savo santykius su Sebastijnu.
2014-09-14 09:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-14 19:02
Gestax
Na kaip manau šiame kūrinyje labai trūksta hobitų, golumo keletos orku dar nepamaišytu kapitonas Kirkas iš žvaigždių kelio na ir Švarcnegerio " i will be back"

esmė tokia, kad jei į kūrinį sudėsi visus matytus ar girdėtus fantastinių kūrinių herojus jis dar netaps fantastika jei tie herojei nieko įdomaus ir fantastiško neveiks.

Minčių dėstymas ir rašyba  puse bėdos, bet siužetas tai tragedija atsakyk į kelis klausimus sau:
kodėl amerika? matei kine seilėteki? todėl?
kodėl paauglių santykiai ir problemos? todėl kad tau tai yra aktualu?
kodėl vardai , veikėjai vieta, aplinkybės ir veiksmas toks kaip iš kino salės? todėl kad tu norėjei kad filmas baigtuosi kitaip?

Miela autore, patarimas nekurk to kas jau yra sukurta, nevaizduok to ką jau 100 kartų matėm ir girdėjom pradėk nuo paprastos bet originalios idėjos, gerai nori rašyt apie mokyklą apie meile gerai bet pradek  tai vyko 859 metai prieš kristų Tenočtitlano mieste į vietinę mokyklą atėjo karaliaus meilužės duktė:....

va čia tai bus fantastika kai turėsi progos sukurti tai ko niekas nematė negirdėjo ir ko gero dar greit negirdės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą