Aš nerašysiu gražių eilių,
Tik parašysiu ką mintyse turiu.
Ką jau seniai širdį slepiu,
Ko nieks nežino iš tiesų.
Ne, ne meilė šaukia balsu.
Ne tu atėjas ir ne aš kartu.
Tai mano mintys tyloje,
Sušunka garsiai..
Klykia tuo balsu,
Kai man bejėgiškai sunku..
Kai vėl atversiu naktį langą,
Kai mėnuo švies man į baltą veidą,
Aš atsivertus knygos pirmą lapą.
Vėl nemiegosiu naktį kiaurą.
Ne, ne meilė mane kankina,
Ne, ne tos ryškios žydros akys,
Tai dar viena.
Bemiegi naktis.
Kai auštant užversiu paskutinį lapą...
Ir vėl kalbėsit už akių,
Nematot kas ištikrūjų aš esu.
Nežinot kaip aš gyvenu,
Ar man sunku ar skaudu.
O gal laiminga aš esu?
Nematot kas ištikrūjų aš esu,
Gal aš eilinė mergina,
Kuri vis būna amžinai viena...
Gal ta viena iš paprastų,
Kuri nudžiugina žvilgsniu.
O gal ir ta kuri mylės,
Ir nepaliks kai tamsa neblės.
Nežeminkim savęs,
Kitų ...
Pabūkim sekundę atviri kartu,
Mylėkim vieną amžinai,
Mus džiugins meilės angelai.
O gal jums skauda,
Gal sunku?
Tu pasakyk,
Juk aš esu...
Esu eilinė mergina...
Kuri vis būna amžinai viena..
Evelina, džiugu, kad tai, kas dedasi tavo širdyje, bandai išreikšti rašytiniu tekstu. Kai rašai, ir pačiam lengviau suprasti savus jausmus, surikiuoti mintis. Vis dėlto net ir iš pačios širdies kylantį tekstą išreikšti sklandžiu tekstu nėra lengva. O dar rimuotu tekstu!
Gal pabandyk rimuoti ne gretimas eilutes, o kas antrą - tada tekstas labiau banguos ir neatrodys kaip ramus bevėjis ežeras, o vilnys kaip jūra. Banguoti turi ir pati eilutė:rimuojamų eilučių skiemenų skaičius turi derėti - sutapti arba būti didesnis ar mažesnis 2 (4...) skiemenim ir, tai labai svarbu, kirčiuoti skiemenys turi kartotis tam tikra tvarka, pvz., kas antras. Kad nereikėtų laužyti natūralių žodžių kirčių, ten, kur stinga, galima įterpti kokių trumpų nekirčiuotų žodelių. Pavyzdžiui, tavo pirmas dvi eilutes galima būtų truputį pakeisti: aš nerašysiu tau gražių eilių/ tik parašysiu, ką širdy turiu...
Paskaityk Faustą Kiršą - man atrodo, tau tiktų jo mąstymo eilėmis būdas. Sėkmės!