Vakaras dviese

Pasėdėkim kartu
ant to seno suolelio,
prisiglausiu aš švelniai
prie tavo peties,
pažiūrėsim, kaip gęsta
pavargusi saulė,
kaip naktis juodą skraistę
viršum Žemės išties.

Jau nutilo  ir vėjas -
nebegriežia jo smuikas,
svyra galvos žolynų
nuo sidabro rasos,
o mėnulio  akis
iš melsvų debesynų
saugos žemišką grožį
ir pernakt nemiegos.

Gersim mudu abu
šitą vakaro gaivą,
mūsų kūnai ir sielos
dar arčiau susilies,
o suklaupusios žvaigždės
vakaro maldai
šito grožio ir jausmo
mums pavydės.