Rašyk
Eilės (72559)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10397)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 48 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







4. Pirmieji prisiminimai

-Bet mama, man ir taip viskas gerai. Na, ir kas, kad mano akys skirtingos... – vis bandau atkalbėti mamą, kad esu protiškai sveika ir man nereikia jokių daktarų pagalbos.
-Aš geriau žinau ar tau viskas gerai, ar ne, - pertraukia mane mama, nesileisdama į jokias bereikšmes šnekas su manimi. – Apžvelgus tavo gyvenimą, tu psichiškai nei kiek nesikeiti jau nuo keturių metukų... Tad lankysiesi pas parapsichologus tol, kol pasveiksi.
Užverčiu akis ir netekus kantrybės užsičiaupiu. Ginčytis su mano mama yra beveik tas pats, kas ir kovoti su vėjo malūnais. Nors ir pašnekovas teisus, mano mama visada turi tarti paskutinį žodį. Tokia jau ji yra...
Dabar mudvi sėdime ligoninės priimamąjame.
-Violeta Russo, prašom užeiti, - iš kabineto išlenda raudona seselės galva ir pakviečia mane.
Atsistoju nuo minkštasuolio ir žygiuoju į kabinetą. Mama slenka iš paskos. Atsisuku ir susinėrusi rankas ant krūtinės, peržvelgiu ją klausiamai, o ji taria:
-Tai tik dėl tavęs pačios. Nenoriu, kad netekus sveikam protui, pradėtum kalbėti nesąmones.
Lyg tai daryčiau kiekvieną kartą. Dar nebuvo nė vienos dienos, kad netekčiau sveiko proto ir pradėčiau kalbėti, pasak mamos, nesąmones. Ji absoliučiai nepasitki manimi ir tai žeidžia tik dar labiau.
Atsisėdu ant kėdės šalia gydytojos rašomojo stalo. Mama stovi šalia.
-Sveika. Kaip šiandien laikaisi? – iškart klausia manęs mano parapsichologė.
-Gerai, - trumpas ir aiškus atsakymas iš mano lūpų.
-Puiku, - atsidusta ji ir atkiša man prieš akis kartonines korteles. – Pasakyk, ką jose matai...
-Zuikis. Drugelis. Drugelis. Žmogaus galva. Meška. Namas. Ir vėl drugelis, - išvardinu viską monotonišku balsu.
-Gerai. Nieks nepasikeitė nuo vakar, - atsidusta ji ir vėl, ir nerimąstingai nužvelgia mano mamą. - Mes tikėjomės, kad pagėrės. Bet jau gan ilgą laiką diena iš dienos vis vienodas rezultatas.
-Kiek šansų, kad gali pablogėti dar labiau? – klausia mano mama.
-Šansas yra per vidurį. Tai reiškia, kad penkiasdešimt procentų, jog gali pablogėti. Ir tiek pat, jog gali pagėrėti, - paprastai, bet vos girdimai atsako gydytoja.
Aš tyliu. Spoksau į  savo rankas, padėtas ant kelių. Auksinė grandinėlė žiba saulės spinduliuose besiskverbiančiuose pro langą. Jaučiu kaip akyse kaupiasi ašaros, kaip gerklėje kažin koks gumulas. Jausmas toks, lyg bandyčiau praryti gumą.
-Violeta, neverk. Tai nepadės, - abejingai ramina mane gydytoja. O aš toliau verkiu.
Nekenčiu šios gydytojos. Ji labai šalta, nemaloni. Anksčiau eidavau pas kitą. Ji buvo man labai gera. Visada vaišindavo šokoladu ir arbata. Mamai nereikėdavo sekti iš paskos į kabinetą. Pati gydytoja jai neleisdavo įeiti. Ji manydavo, kad geriausiai žmogus atsiveria, kai šalia nėra jokio artimo, kai jis kalbasi su tiesiog pašaliniu žmogumi, su tuo, kurio visiškai nepažįsta. Mudvi plepėdavome valandų valandas ir darydavome daugybę įdomių testų. Jos dėka man buvo geriau.
Ši, kasdien man rodo kvailus dėmėtus paveikslėlius, kažką užrašo ir elgiasi labai atšiauriai.
-Išrašau tau raminamųjų, - kiek susierzinusi, ji pakelia balsą. – Pasidarei jautri. Tai gali būti pirmos stadijos pradžia... – tą ji vadina depresija.
Staiga aš pašoku.
-Man viskas gerai, - rėkte išrėkiu. – Nereikia man raminamųjų. Aš noriu savo senosios daktarės. Mane jūs erzinate. Man nusibodo jūsų šaltumas ir nemandagumas. Po velnių, aš turiu jausmus. Aš ne koks gyvūnas ar daiktas, kuris nieko nesupranta, bet su juo vistiek kalbasi. Nepompuosite manęs vaistais vien tik todėl, kad jūsų nuomone, ašaros yra pirmos stadijos pradžia, - išsakiusi jai viską, pasičiumpu savo rankinę ir išbėgu iš jos kabineto. Einu į lauką neatsisukdama atgal. Girdžiu mamos isterijas ir gydytojos monotonišką balsą bei dvigubą aukštakulnių taukšėjimą. Abi mane vejasi. Bet man vienodai šviečia. Tegu susikiša tuos sumautus savo raminamuosius, kur saulė nešviečia.
Išėjusi į lauką, greitai susirandu tėvų automobilį ir įsėdu į jį. Tėtis ir mažoji sesutė žiūri į mane nustebę. Tyliu ir nieko nesakau. Kitą minutę mama išskuba iš ligoninės ir lekia per gatvę nė neapsidairiusi. Ją partrenkia automobilis. Aš, tėtis ir sesuo, išbėgam iš mašinos ir pasileidžiam bėgti mamos pusėn. O ji guli po ratais visa nenormaliai persikreipusi. Tiksliau, tik jos kojos po ratais. Kita jos dalis pusiau ant gatvės, pusiau ant šaligatvio. Mums nespėjus pribėgti, mamą kelia ant nešiojamų ratukų ir neša atgal į ligoninę. Tiesiai į traumotologijos skyrių. Bėgam visi iš paskos, šaukdami ir prašydami, kad mamą atgaivintų. Mus sulaiko kiti daktarai, kai užsidaro operacinės durys.


5. Kažkas ko aš nepažįstu, bet su juo kalbu

<... >Visa tai vyksta ne dabar, bet tai yra reikšminga šioje knygoje, todėl šis skyrius yra pradžioje. Skaitykite toliau ir suprasite, kodėl tai reikšminga<... >
-Visada atsiranda žmonių, kurie kažko bijo, o didžioji dauguma bijo nežinomybės, bijo ateities, bijo praeities, bijo dabarties, bijo savęs pačių ir net savo šešėlių. O jų šešėliai visada ir per amžius esame mes... Tai vampyrai žmonių didžiausias žmogaus prakeiksmas.
-O rizika, kad netyčia gali nužudyti tau brangų žmogų, tik mitas, ar tokia pat reali tiesa?
-Taip... Kai užvaldo troškulys, tu nebevaldai savęs, o tada... – ką Sebastijanas toliau pasakojo, nebegirdėjau, nes prisiminiau kaip nužudžiau daugybę žmonių. Šimtus nekaltų žmonių. O dabar dėl to jaučiuosi siaubingai kalta. Tapau žudike. Pašėlusia, kraujo troškimo valdoma vampyre, kuri be gailesčio gali nužudyti ir artimą bei mylimą žmogų. Kuri gali nužudyti ir Sebastijaną. Žinau, kad turiu laikytis nuo jo atokiai, bet jis nuolat mane susiranda. Jis nuolat pats pas mane ateina ir priverčia mane būti su juo, kai tuo tarpu visas mano kūnas reikalauja įsisegti jam į kaklą ir išgerti visą jo kraują, o protas liepia nešti kudašių ir pasislėpti nuo jo taip, kad jis manęs niekada nerastų. Žinau, kad galiu tai padaryti. Juk jis tik žmogus, neturintis žvėriškų juslių, kuriomis galėtų mane rasti.



6. Tai buvo atsisveikinimas

<... >TIKROJI DABARTIS<... >

Tik už gero pusmečio pasiryžau pagaliau sugrįžti į savo namus, nors ir puikiai žinojau, kad juose manęs niekas nelaukia. Tik nežinojau, kas ten dar likę. Ar mano šeimos lavonai, ar tik jų dvasios...
Vos tik priėjau duris ir jau ketinau žengti per slenkstį, iškart užuodžiau lavonų smarvę. Supuvę organai, pasenęs ir išdžiuvęs kraujas ant šaltų kūnų ir sienų.
Visgi įėjau vidun, o kvapas įsismelkė ne tik į mano šnerves, bet ir į drabužius. Priėjau prie tėčio kūno. Paglosčiau jo apžėlusią barzdą. Jo sustingęs kūnas nejudėjo. Tik gulėjo amžinojoje tyloje. Nejučia pravirkau, prisiminus jo nuostabų ir ramintantį balsą. Tik dabar supratau kaip pasiilgau savo namų, savo tėčio ir mažosios sesutės. Pasiilgau net ir savo pakavaišusios motinos, kurią partrenkė automobilis, ir kuri žuvo vietoje, savaitę prieš šiame name įvykusią kelių asmenų žmogžudystę.
Vis bandžiau prisiminti, kas juos visus nužudė, kas nužudė mane, ir kas prikėlė mane iš mirusiųjų. Bet visos mano pastangos ėjo šuniui ant uodegos.
Negaliu to pakęsti...
Staiga lioviausi verkusi ir ėmiau pykti už tai, kad kažkas su mumis taip pasielgė. Tada prisiminiau, kas čia įvyko. Nors ir neryškiai, bet bent šiek tiek. Čia kažkas bandė kažką sušaudyti ginklais, kažkas kažką pašovė, kažkas suklupo ir liepė kažkam bėgti, nešti kudašių kuo greičiau ir nebegrįžti čia niekada... Kažkas... Kažkam... Kažkur... Kažkodėl...

-Vivi, bėk. Bėkkk, - rėkia tėtis kiek įmanydamas garsiau, bet jį laiko vienas iš jų. Iš tų, kurie atėjo mus nužudyti. Aš negaliu nieko padaryti. Esu sužeista, negana to, negaliu jiems leisti nužudyti mūsų. Tegu jie nužudo tik mane. Bet ne mano tėtį ir ne mano sesutę, kuriai dar viskas prieš akis. Fiona rėkia iš visų jėgų. Šaukia mane, šaukia tėtį. Net mamą šaukia. Bet niekas jai nepadeda. Kažkas laiko ir ją. Kažkas negailestingai ją spaudžia glėbyje. Mano koja lūžusi ir aš negaliu pribėgti prie savo sesės. Negaliu ištraukti jos iš kažkieno glėbio, negaliu jos išlaisvinti. Negaliu padėti ir tėčiui. Negaliu nieko padaryti. Jie tarsi mane pamiršo. Dabar taikinys buvo mano tėtis ir Fiona. Mano patys brangiausi ir dar likę gyvais, nors jau nebe ilgai, artimieji. O kaip gailiuosi, kad mano senelis jau seniai miręs. Jeigu jis čia būtų, jie nebūtų išdrįsę įžengti į šiuos namus, jie nebūtų sugebėję nužudyti mano šeimos, jų čia išvis dabar nė nebūtų. Negaliu pakęsti to, kad negaliu jiems padėti, kad negaliu jiems sutrukdyti, kad negaliu išlaisvinti savo šeimos iš šaltakraujų žudikų gniaužtų. Kaip aš to nekenčiu.
Mano ašaros be paliovos rieda skruostais ant grindų. Ant dulkėtų nuo batų ir nuo mano, tėčio ir sesutės kraujuotų kūnų. Rėkiu iš paskutiniųjų, maldauju, kad jie pasigailėtų mūsų, kad jie jų nežudytų, kad žudytų tik mane.
Netikėtai jie paleidžia mano tėtį ir akimirkai kažkur dingsta.
Tėtis iš paskutinių jėgų pačiumpa prie jo gulėjusį pistoletą ir grindimis pastūmia jį link manęs. Greitai jį pačiumpiu ir pradedu apžiūrinėti iš visų pusių. Bet tėtis liepia man elgtis su juo atsargiai. Tada aš prisimenu vaikystę...

-Vivi, atsargiai, jis gali būti užtaisytas, juk nenori susižeisti, taip? – klausė tada manęs tėtis. Aš buvau mažytė, nieko nesupratau, bet jau tada jis manyje matė kažką ypatingo. Visada sakė, kad aš ypatinga. Tą patį sakydavo ir mano močiutė  bei Fiona. Visi man taip sakydavo. Tik ne mama.
Tėtis paėmė jį iš mano rankų ir paspaudė gaiduką.
-Matai, dabar jis be kulkos, bet ar numanai, kas būtų nutikę, jeigu jame būtų buvusi kulka ir jeigu tu būtum nuspaudus gaiduką? – toliau motyvuojančiai paklausė manęs tėtis. Aš nekaltai, kaip tik galėtų tai padaryti mažas vaikas, pažiūrėjau į jį ir prikandau apatinę lūpytę.
-Nežinau. Pasakyk pasakyk, - ėmiau trypčioti iš džiaugsmo, nes norėjau sužinoti kuo daugiau. Norėjau, kad jis man pasakotų ir pasakotų apie viską, ką jis žino. O žino jis tikrai labai daug. Jis mėgdavo man pasakoti įvairias istorijas. Jos man būdavo lyg pasakos prieš miegą.
-Būtų įvykę kas nors bloga. O kai aš sakau bloga, juk žinai, kad turiu omeny, labai bloga, - tarė jis ir giliai atsiduso. – Ak, mano mergaite, tu dar tokia maža, bet jau tiek daug supranti. Tačiau per maža, kad suprastum, kas dedasi pasaulyje. Bet aš tau pažadu, kada nors aš tau papasakosiu, - ir jis padėjęs ginklą ant naktinio staliuko, stipriai mane apkabino. Tą dieną jaučiau didelę jo meilę ir šilumą. Mes visada buvome artimi. Aš buvau tėvelio dukrelė.


-Būk gera, Vivi, kai jie sugrįš, o aš tikrai žinau, kad jie sugrįš, nusitaikyk ir nuspausk gaiduką. O tai darydama apie nieką kitą negalvok, negalvok apie pašalinius veiksnius. Negalvok apie nieką. Šią akimirką tiesiog būk šaltakraujė medžiotoja. Įsivaizduok, kad dabar nuo tavęs priklauso pasaulio ateitis. Būk stipri, aš žinau, tu gali tai padaryti, - liepia man tėtis, įdėmiai žiūrėdamas man į akis.
Nejučia jam palinksiu ir stengiuosi susitelkti ties tuo, ką man liepė padaryti tėtis. Fiona toliau verkia ir tai mane šiek tiek blaško. Bet tėtis manimi pasitiki ir dabar atsirado puiki galimybė mus visus išgelbėti ir tėtis manimi didžiuosis, jeigu aš padarysiu viską teisingai. Tad negaliu jo nuvilti. Privalau tai padaryti. Privalau mus apginti.
-Fiona, nebliauk. Būk gera, nusiramink, - liepia tėtis mano sesutei ir ji netikėtai liaujasi verkusi, bet greitai pribėga prie jo ir stipriai jį apkabina. Tėtis jai atsako tuo pačiu. Nusišypsau jiems abiems, nes būtent ši graži ir žavinga akimirka dar kartą man primena tą momentą, kai ir aš buvau stipriai apkabinus tėtį. Jis nuostabiausias tėtis pasaulyje, jis nuostabiausias vyras pasaulyje. Neveltui mama jį įsimylėjo, neveltui jis mūsų tėtis.
Mano mintis ir tą gražią akimirką tarp tėčio ir Fionos sutrukdė jie. Tėtis buvo teisus, jie grįžo. Tik šįkart jų daugiau.
-Ką su jais darysime, Davidai? – klausia moteriškas balsas.
-Nužudysime, - šaltakraujiškai atsako vyriškas balsas.
-Taip paprastai? Tik vienas du ir viskas? Jokių kankinimų? Nieko? – klausia moteris ir vėl.
-Pamiršk tai. Dabar mes ne to čia atėjome. Juk jie medžiotojai... Jeigu veiksime lėtai, jie mus nudės greičiau nei mes galime įsivaizduoti. Jie per daug pavojingi mums.
-Gerai. Tą jau tiek suprantu. Bet argi mes nužudysime ir šią mielą gražią mažą mergaitę?
-Žinoma. Kuo mažiau jų liks, tuo mums geriau. Arba geriau kad išvis jų neliktų. Ilgainiui mes juos visus surasime ir nugalabysime. Juk žinai tai.
-Taip, žinau. Bet ji juk dar tokia maža. Jeigu mes ją atiduotume kam nors... Į vaikų namus ar kitiems žmonėms, kurie yra visiškai paprasti ir nesusiję su antgamte...
-Darsija, mes neturime laiko ieškoti naujos šeimos šiai mažei... – pertraukia vyriškis moterį. – Mes neturime laiko žmonėms...
-Teisingai. Atleisk. Akimirką išlindo žmogiškumas...
Tada vyras čiupo Fioną ir perlaužė ją per pusę. Tiesiogine šio žodžio prasme – ji buvo tokia maža, kad ją buvo galima paimti viena ranka. Ir būtent tai tas vyras padarė su mano mažąja sesute. Tada abejingai numetė jos kūnelį ant žemės ir ji nučiuožė man prie kojų. Būtent šis jo veiksmas mane ypatingai supykdė. Todėl aš susikaupiau ir nusitaikius, paspaudžiau gaiduką. Kulka nežmonišku greičiu iššovė iš ginklo tutelės ir įsmigo moteriai į galvą. Ši suklupo ant grindų ir ėmė rėkti ne savu balsu. Nuo tokio garso net ir žmogus gali apkurti. Bet aš neapkurtau. Aš tik žiūrėjau į ją piktai. Nors ta kulka turėjo atsidūrti ne šios moters galvoj, o to vyro...
-Susidorok su šitu, - tarė jis kažkam ir jis priėjo prie manęs...


Tėtis man nesakė, kad šiame šautuve buvo tik viena kulka ir ji turėjo būti lemtinga. Bet ji buvo...
Ir štai, atmintis ir vėl nutrūko. Atmintis mane apleidžia kiekvieną kartą, kai tik bandau prisiminti, kas mus nužudė. Jeigu mano juslės ir emocijos yra sustiprėjusios, taip pat kaip ir visi vaikystės prisiminimai, tai kodėl aš negaliu prisiminti mano šeimos žudiko? Kažkur čia yra didelė spraga ir aš žūtbūt turiu tai išsiaiškinti.
Bet jau kitą minutę pradėjau galvoti, kad tai čia aš kalta dėl visko. Kad viskas per mane. Kad kažką gyvenime padariau ne taip ir dabar turiu už tai mokėti savo artimųjų mirtimi ir tuo, kas dabar esu. O laiko atgal neatsuksiu ir savo šeimos nesusigrąžinsiu. Tad nusprendžiau, kad daugiausia ir geriausia, ką galiu padaryti dėl savo šeimos, tai juos deramai palaidoti ir tiesiog su jais atsisveikinti...
-Ilsėkitės ramybėje, brangieji. Myliu ir amžinai jus mylėsiu, - tariau ir įmečiau gėlę į savo pačios iškastą duobę, į kurią įdėjau tėčio ir sesutės mirusius kūnus. Tada viską užkasiau.
Tačiau dabar buvau sutrikusi dar labiau nei anksčiau. Prieš palaidodama savo šeimą ir prieš atsisveikindama su jais amžiams, nesusimąsčiau, kad visa tai reiškia pabaigą mano ankstesniam gyvenimui. Kad nuo šiol, o gal turėčiau sakyti, kad nuo tada, kai buvau nužudyta (?), kai prisikėliau iš mirusiųjų, mano ankstenis gyvenimas yra baigtas,
ir kad dabar esu visiškai kitas žmogus...
O, ne...
Aš net ne žmogus...
Dabar esu pabaisa.


7.

Po apsilankymo savo namuose, kurie jau nebėra mano namai, ir po to, kai palaidojau savo šeimą, praėjo nemažai laiko. Viskas lyg ir stojo į savas vėžias. Tik kuo toliau, tuo labiau savęs nekenčiau už tai, kad vis labiau ir labiau prarandu kontrolę. Prarandu ir sveiką protą. Nežinojau kaip su tuo tvarkytis ir viskas, rodos, darėsi vis sunkiau.
Eidama pro vieną nedidelę kavinę, pamačiau viduje televizorių, kuriame rodė vakaro žinias. Nežinau kodėl užėjau vidun, bet tos žinios mane sudomino. Jose kalbėjo apie prieš daugiau nei pusę metų šiame miestelyje dingusią merginą, kurios mama pati palindo po automobilio ratais (jie paliko prielaidą kaip nenusisekusį gyvenimą, nedėmesingą vyrą, nepaklusnias dukteris ir nuolat gilėjančią depresiją, todėl moteris mat neišsikentusi ir pati padariusi galą sau) savaitę prieš mirštant jos tėvui ir aštuonmetei sesutei, jų pačių namuose, ir prieš jai pačiai dingstant.
Žinių reporteriai ir žurnalistai parodė merginos nuotrauką per visą televizoriaus ekraną. Joje mergina šypsojosi laiminga, nieko nenutuokiančią apie blogą ir tamsųjį pasaulį, merginą. Jos viena akis buvo mėlyna, kita žalia. Šioje nuoraukoje skirtingų spalvų akys ypatingai ryškiai matėsi. Šioje nuotraukoje buvau aš.
Iškart savimi pasibjaurėjau dar labiau nei kad bjaurėdavausi anksčiau. Net susiraukiau. Iš kur jie gavo šią baisią nuotrauką, kurioje atrodau tikra nevalyva? Dabar pati sau esu daug gražesnė nei bet kada anksčiau.
Bet kokiu atveju, esu paskelbta dingusia ir nenuostabu, jeigu manęs ieškos visi šio miesto žmonės. Žinau tik viena – kol nesusitvarkiau su savo kraujo troškimu ir emocijomis, tol negaliu rodytis jiems.
Netikėtai kažkoks vaikinas pažvelgė į mane ir aš supratusi, kad man jau pats metas dingti iš čia, moviau pro duris laukan. Privalau apsimesti, kad išties dingau. Tad išėjusi iš kavinės, tik paspartinau žingsnį, o išgirdus sau už nugaros žingsnius, teko ir bėgti. Jis mane vijosi. Dabar jaučiausi taip tarsi mudu žaistume katę ir pelę. Tas vyrukas buvo Tomas, o aš buvau Džeris, todėl žūtbūt privalau rasti skylę sienoje, kur galėčiau pasislėpti.
-Ei, ei, - kažkas tyliai pašaukė ir patraukė mane už rankos link savęs. Staiga stojo tyla ir tamsa. Supratusi, kad esu kažkieno glėbyje, tik įsikniaubiau į plačią ir tvirtą krūtinę. Kai adrenalinas manyje atslūgo, išgirdau ramius širdies dūžius ir šiltai cirkuliuojantį kraują venose. Tai yra žmogus – tas kas mane laiko glėbyje yra žmogus. Iš vienos pusės tai gerai, iš kitos nelabai.
Gerai, nes tikrai nenorėčiau sutikti kažko panašaus į mane, o gal net ir stipresnio. Blogai, nes šį žmogų aš galiu nužudyti laisva ranka.
-Nusiramink, - tarė vėl tas pats tylus ir ramus balsas. – Čia tik mudu. Daugiau niekas...
Pakėliau akis ir pamačiau angelą. Ne tą angelą, kuris paprastai būna su dideliais sparnais, mėlynų akių, šviesių plaukų, apsirengęs baltai ir visas apsuptas šviesos bei švyti net iš vidaus. Tačiau šis vaikinas šią akimirką man tikrai atrodė lyg angelas. Jis buvo keliomis galvomis aukštesnis už mane ir žiūrėjo man tiesiai į akis. Sustingau, net pati nustebau, kad mano kūnas taip sugeba sustingti. Jeigu būčiau paprastas žmogus, mano kojos jau seniai būtų sulinkusios, o vėliau iš manęs būtų likusi tik šlapia vieta. Tačiau dabar sugebėjau nejudėti kaip statūla. Fotografuojantis klasės nuotraukai rugsėjo viduryje, man ši galimybė būtų pravertusi. Niekada negalėdavau ramiai išstovėti prieš fotoobjektyvą. Belaukiant, kol išskris paukščiukas, man pradėdavo visur niežtėti, lyg tyčia kas nors paskambindavo į mobilųjį telefoną arba kas nors taip prajuokindavo, kad fotografui mane nufotografavus, išeidavau tarsi gnomė. Tas pats buvo ir su ta nuotrauka, kurią rodė per televizorių vakaro žinių metu.
Šio vaikino akys buvo žydros žydros. Lyg vanduo. Pirmą kartą gyvenime tokias matau. Tačiau šią nuostabią akimirką sutrukdė mano kraujo troškulys. Pajutau jį stipriau nei bet kada anksčiau.
Todėl kad neparodyčiau, kas esu iš tiesų, nors tiesą pasakius, aš nė pati nežinau, kas esu, atsitraukiau nuo jo ir atsukau jam nugarą.
-Hey, kas tau? Ar aš tave nuskriaudžiau ką tik? – maloniai paklausė jis.
-Ne, - atsakiau greičiau nei maniau atsakysianti. – Man viskas gerai.
-Neatrodo, - švelniai paprieštaravo jis man. – Ar galiu tau kuo nors padėti?
-Ne. Man tikrai viskas gerai, - pakartojau, bet pasakiusi tai, pati nė nepatikėjau savo žodžiais. Juk man tikrai nėra viskas gerai. Jau seniai nebėra gerai. Ir niekada nebebus. Laiko nebeatsuksiu atgal. O kokia buvau, nebebūsiu.
-Tad kodėl tavo balse jaučiu netikrumo gaidelę?
-Nežinau, - gūžtelėjau pečiais. – Aš tavęs nepažįstu. Tu manęs taip pat...
-Sebastijanas.
Palinksėjau ir jau ketinau eiti, bet jis mane sustabdė:
-Gal galiu bent jau tavo vardą sužinoti?
Atsisukau ir mielai jam nusišypsojau.
-Violeta, - ir nuėjau savais keliais.
2014-09-10 20:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-22 13:49
Dvasių Vedlė
Citata iš vikipedijos: Parapsichologija (gr. παραψυχολογία) – pseudomokslas, tiriantis vadinamuosius paranormalius psichologijos fenomenus: telepatiją (minčių skaitymas), telekinezę (daiktų judinimas ir keitimas minties galia), proskopiją (ateities įvykių matymas) ir bekontaktį gydymą (mintimi, kartais rankomis, neliečiant paciento). 

Vien dėl to, kad parapsichologas skamba krūčiau nereiškia, kad nereikia pasidomėti, ką tas žodis iš tikro reiškia...

Tiek daug emocianalių scenų prirašyta, bet net verkti norisi, kaip jos nesukelia absoliučiai jokių jausmų nei skaitytojui, nei pagrindinei veikėjai. Susitikimas su būsima meile labiau sujaudina veikėją nei mamos žūtis po ratais, pusiau perplėšta sesuo ar tėvo mirtis. 

<... >Visa tai vyksta ne dabar, bet tai yra reikšminga šioje knygoje, todėl šis skyrius yra pradžioje. Skaitykite toliau ir suprasite, kodėl tai reikšminga<... > 
Šitas makabriškas sakinys turėtų būti pririštas prie stulpo ir sudegintas.

Nu ir šiaip, prastai, labai, netgi atmetus seilėtekio tematiką...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą