Vampyrai - tamsa iš praeities

Giliai į odą įsikniaubę nagai.
Iki begalybės užmerktos akys.
Šiek tiek pražiotos lūpos.
Neva simpatiškai paraudę skruostai.

Giliai širdyje mažomis rankutėmis proto gyslelė klykia.
Ir galiausiai plyšta.
Kraujas. Kraujas. Kraujas.
Paranoja, Šioks toks nerimas.
Širdis plaka vis ramiau.

Dingsta raudonis.
Lūpos lėtai užsidaro.
Akyse nebe juoda ir nebe balta.
Rankos palėgusios, nusvyra.

Ramuma.
Šaltakraujiškumas.

1. Galaktika

    Jeigu reiktų apibūdinti mano gyvenimą vienu žodžiu, tai įvardinčiau – apgailėtinas. Sumautas. Žmonės visada manęs klausdavo, ar matau skirtingomis spalvomis? Ar pro vieną akį medis atrodo žalias? O pro kitą, ar jis mėlynas? Ne! Žinoma, kad ne. Matau taip pat kaip ir visi.
Mano gyvenimas niekada neišsiskyrė nuo kitų. Niekuo. Vaikystėje ėjau į darželį, paauglystėje lankiau mokyklą. Visada stengdavausi būti pavyzdinga mokinė, gera dukra tėvams, gera sesuo savo mažąjai  aštuonmetei sesutei. Visada turėjau normalius ir padorius namus, turėjau telefoną, kompiuterį. Ir netgi internetą. Tik mano akys nuo pat gimimo yra skirtingų spalvų. Viena žalia, kita mėlyna. Vaikystėje močiutė praminė mane Galaktika. Nežinau, kuo susijusi galaktika su mano keistomis akimis, tačiau visada žinojau, kad močiutė ne iš blogo mane taip vadindavo.
Nekenčiu savo akių. Kadaise norėjau nešioti lęšius, bet mama griežtai uždraudė. Pasak jos, šis mažas akių defektas, daro mano išskirtine ir tobula asmenybe. Bet jei aš tokia tobula, tai kodėl visą gyvenimą iš manęs visi tyčiojasi? Kodėl kur tik einu, ten nelaimė? Kodėl jaučiuosi atstumtoji? Negana to, kasdien turiu eiti pas psichiatrus ir psichologus. Mat esu emociškai nestabili. Man nustatė hetrochromiją. Tai skirtingų akių sindromas. Jei jis paveldimas, žmogaus psichinė būklė bet kurią dieną gali pablogėti ir viskas taps nebekotroliuojama. Žmogus taps psichiškai neįgaliu.
Taigi mano visas gyvenimas yra vien tik baimė susirgti, baimė likti nesuprasta ir vieniša...

2.
Gailėtis - ne jo būdui

Keistas šaltis vis alsuojantis man į veidą ir pranašaujantis kažką labai pavojingo ir blogo. Tos juodos, lyg bedugnės akys, siurbiančios iš mano kūno visą, dar likusią gyvastį. Šaltos lūpos prakanda riešą, tada prideda man prie manųjų lūpų.
-Prašau, liaukis. Juk aš tave myliu, – vis tyliau šaukiu mintyse, kai jis, stovintis taip arti, ir rodos, pernelyg toli, ištiesia savo rankas ir tyliai, bemaž negirdimai nusijuokęs, paliečia kaktą ir lūpas, o nykščiu užčiuopia kaklą, kuriame yra ta maža vietelė, kurioje neritmingai dar pulsuoja mano pulsas. Viskas vyksta taip sulėtintai.
-Prašau... – tyliai sukuždu kurtinančioje tyloje. Žmonės, nieko nenutuokiantys, už plonos sienos, sėdi ir džiaugiasi savo šeimos artumu, savo nuostabiais santykiais peremtais meile ir pasitikėjimu.
Pasigirsta dar vienas tylus atodūsis, mano mylimojo veidą perkreipia neslepiama neapykanta, kurios aš nenusipelniau. Juk vienintelė klaida, kurią kada nors padariau, tai meilė JAM, vis dar pulsuojanti mano apmirusioje širdyje. Jo veidas, kurį mylėjau labiau už viską pasaulyje, priartėja prie manojo ir išgirstu tą tylų, šaltą ir bejausmį balsą:
-Meilė yra žlugdantis jausmas. Tai vienas mano kūrinių. Keista, kaip lengva sužlugti, per akimirką pamilti iki dangaus, o po to nukristi pragaran, - jo, mano mylimojo, kaustančiai žiaurus juokas aidais skamba tuščiame ir jau seniai apleistame name. Jis išžudė mano šeimą, o dabar tą patį padarys su manimi...
Aš guliu, lyg ligonė, visiškai sustingusi ir negalinti pajudinti nė vieno menkiausio savo kūno raumenėlio, jo glėbyje. Jo šalti pirštai vis čiuopia mano pulsą.
-Tu miršti, suprask. Maldauji manęs pasigailėjimo, aš tave skaudinu ir tu vistiek mane myli. Kokia tu apgailėtina. Tikriausiai net pati nesupranti, ko aš anksčiau tavęs prašiau, - toliau kalba jis dalykus, kuriuos galbūt ir turėčiau suprasti, bet deja, nesuprantu, nes jis kalba tik keistom užuominom, o aš ir taip esu leisgyvė.
Mano sielą plėšo agoniškas skausmas, kurio jau niekas negali numalšinti. Jo žodžiai žeidžia labiau nei mintis, kad galbūt jis atėjo manęs pribaigti. Su kiekviena sekunde man lieka vis mažiau laiko gyventi. Jis tikrai mane nužudys, aš tai žinau. Aš tai jaučiu. Bet vistiek prašau, maldauju jo, kad to nedarytų.
Vyrą, kurį anksčiau mylėjau labiau nei savo gyvenimą, ir vis dar myliu, linksmino tai, kad maldauju, kad prašau jo manęs pasigailėti. Jis gėrėjosi tuo, kad esu tokia bejėgė ir trapi prieš jį.
Jo ranka su antžmogiška jėga suspaudžia mano kaklą. Ir aš tik dabar suprantu, kad prieš tai jis tik delsė. Prieš tai jis nieko nedarė, bet užteko jo mažo ir palyginti švelnaus prisilietimo, jog aš pradėčiau manyti, kad jis mane žudo. Tačiau dabar.... dabar viskas vyksta iš tiesų... Dabar jis išties mane žudo. Fiziškai. Nebe psichologiškai. Dabar jis mane smaugia. Dusinantis jausmas apėmęs šią akimirką, žudo... aš su kiekviena sekunde silpnėju, o mano kūnas prašo nors kruopelytės deguonies...

Autorius<... >
-Violeta, ne mano būdui gailėtis, - dabar jau vienas Davidas tarė, kambaryje, kuriame jau nebebuvo nė vienos gyvos dvasios. Jis vis dar glostė merginos kaklą, kuri jau nebeatsimerks, nebežiūrės į jį tuo mylinčiu žvilgsniu. Daugiau nebe...
Viena, skaidri ašara nuriedėjo Jos skruostu, o Jis ją nuvalė. Jis priglaudė savo lūpas prie jos nebegyvų, praradusių tikrają spalvą, blizgesį, nuodėmingą grožį, lūpų, o atsistojęs, išėjo iš namo, kuriame gyveno ji ir jos šeima, ir kuriame jau niekas nebegyvens, nes šiame name mirė jos šeima ir ji pati...
Ne valia gailėtis...
Gailėtis – ne jo būdui.


3.
Pradžia

Nuo pat vaikystės esu altruistiška asmenybė. Iki šių dienų kaltės jausmas viršija mano pačios orumą. Ir nieko sau negaliu padaryti, kad kaltė bent šiek tiek taptų silpnesnė. Prisiimu kaltę net ir už tai, ko nepadariau. Visi tuo naudojasi. O aš nemoku su savimi kovoti.
Dabar tiesiog stoviu dideliame mieste apsuptame ištiso judėjimo. Mašinos, visuomeninis transportas, pirmyn ir atgal vaikštantys ir vis kažkur skubantys žmonės. Visiems jiems rūpi tik jie patys. Kiekvienas iš jų turi savo gyvenimą. Gal mažiau spalvotą, gal daugiau linksmą, bet taip pat jie turi ir savas problemas, savus rūpesčius, kurie neretai apkartina jų asmenybes, papilkina jų dienas, ir kurias jie diena iš dienos gliaudo bei stengiasi jas išspręsti.
Ir vėl kalbant apie mano atmintį, tai žinau tik tai, kad buvau pasmaugta plikomis rankomis ir kažkokiu būdu prisikėliau iš mirusiųjų. Nežinau nei kaip, nei kodėl, nei kada, nei už ką... Ties tuo mano atmintis ir nutrūksta. Kiekvieną kartą, kai bandau pamatyti, kas mane nužudė, mano atmintis aptemsta ir aš prisimenu tik tai kaip vėl atgimiau iš naujo. Tik jau nebesu tokia, kokia buvau anksčiau. Beveik neatsimenu savo praeities. Atrodo, kad atmintis tiesiog išsitrynė. Nežinau net savo pavardės, nei to, kur ir gimiau. Visa laimė, kad dar prisimenu savo vardą. Violeta...
Tačiau yra trys dalykai, kuriuos tikrai žinau. Pirma, visą laiką esu valdoma kraujo troškulio. Nužudžiau jau ne vieną žmogų ir dėl to jaučiuosi labiau kalta nei soti. Žudydama tik dėl tokio siaubingo ir mane valdančio kraujo troškulio, negaliu susidoroti su savo kalte, kuri tokia aštri. Aštresnė nei bet kada anksčiau. Nors ką aš čia, dabar viskas aštriau nei bet kada anksčiau. Visos emocijos, kurias jaučiau anksčiau, po to, kai prisikėliau, tapo aštresnės ir dabar aš jų tiesiog nemoku kontroliuoti.
Antra, negaliu vaikščioti dieną kaip visi kiti, normalūs žmonės. Vos tik apnuoginu bent mažytį savo odos lopynėlis, kurį apšviesčia saulė, iškart ima svilti oda. Manau, ir patys žinote, kad pabuvus ilgiau po saule, iškart sudegčiau lyg viščiukas. Todėl esu priversta slėptis nakties šešėliuose. Galiu išlįsti laukan tik sutemus.
Taigi manau, tikrai nereikia sakyti, koks dabar paros metas...
Ir trečia, aš tikrai nežinau, kas su manimi vyksta ir kuo aš tapau, bet žinau, kad tai tikrai blogai. Ir viskas tik blogėja. 
Žinau, kad privalau išmokti būti tokia, kokia esu dabar. Turiu save tokią priimti. Turiu su savimi susitvarkyti, bet kai esu nuolat merkiama savo pačios emocijų ir kankinama kraujo troškulio, tą padaryti yra labai sunku.
Pašaliniai dabartinės mano būsenos veiksniai: krauju pasruvusios akys, o po jomis išryškėjusios kraujagyslės, kuriomis taip pat sruvena kraujas. Aštrios, lyg triašmenis peilis, ir ilgos iltys. Tarsi vilko. Tokius dantis turi tik tie žvėrys, kurie yra prisitaikę savo grobį plėšyti į gabalus. Žmogui tai nepritaikyta. Žmogus turi iltis, bet jos tik išvirusiai ar iškepusiai mėsai plėšyti. O iltys, tokios aštrios kaip pas vilką, tik žaliai mėsai plėšyti.
Šie visi dalykai pasirodo tik tada, kai užuodžiu kraują ir esu pasiruošusi jį gerti. O ką jau kalbėti apie tas aštrias jusles. Per daug gerai matau tamsoje, per gerai viską girdžiu, per stipriai viską užuodžiu.
Negana to, judu žaibišku greičiu ir turiu antžmogišką galią. Kaip tai veikia? Ogi paprastai. Man užtenka tik pagalvoti, kad noriu bėgti ir jau atsidūriu kitame kambario ar miesto gale. Kai esu pasiruošusi gerti kraują ir žmogus spurda, man užtenka tik prisiliesti prie jo ir jo visi kaulai tampa mažais trupinėliais jo kūne. Na, ir dar prie viso šio komplekto, sugebu užkalbėti žmones, tarsi būčiau kokia ragana.
Tačiau visu tuo aš tikrai nesididžiuoju ir nesinaudoju. Man nepatinka visa tai. Norėčiau ir vėl būti tokia, kokia buvau anksčiau. Bet, nors ir nesuvokiu, kuo tapau, puikiai suprantu, kad to, kas buvau nebesusigrąžinsiu. Juk laiką grąžinti neįmanoma. Kas buvo, tas pražuvo.
Aš esu kažkas, kas yra daugiau ir stipriau už žmogų. Esu paprastų žemės gyventojų didžiausias košmaras, gyvas siaubas, kuris šiurpina juos prieš jiems mirštant. Jie nesupranta, kad aš nenoriu jiems nieko bloga, jie pamato mano tikrąjį veidą ir vistiek bėga kiek leidžia jų jėgos, nors ir puikiai žino, kad tuoj mirs.