Kai vaikai buvo angelai

Seniai seniai, kai vaikai dar buvo angelai ir ištisas dienas miegojo ant purių minkštų debesėlių, vieną angeliuką pažadino tylus garsas. Nustebęs pramerkė mėlynas kaip rugiagėlė akeles ir apsidairė. Aplinkui baltavo mažučiai lengvi debesėliai, o ant jų miegojo gražučiai vaikiukai. Buvo visiškai tylu. Hm, - pagalvojo mažylis, -ir kas galėjo mane pažadinti? Staiga garsas pasikartojo. Jis sklido iš apačios, iš Žemės. Angeliukas persisvėrė per debesies kraštą ir pažvelgė žemyn. Apačioje po pat debesiu sėdėjo jauna moteris ir gailiai verkė. Mažyliui pagailo moters ir jis paklusė:

- Ko tu verki?

Moteris pakėlė ašarotas akis į dangų ir tyliai atsakė:

-Kaip man neverkti. Aš ir mano vyras labai mylime vienas kitą, bet širdyse vis tiek lieka dar labai daug meilės, kuria norime pasidalinti. Dalinome meilę artimiesiems, draugams, bet jos  lieka ne ką mažiau, todėl ėmėme svajoti apie mažyti kūdikėlį, kuriam galėtume atiduoti visą savo meilę. Leidomės į ilgą ir sunkų kelią ieškoti kūdikėlio. Vyras patraukė į rytus, aš į vakarus. Keliauju jau labai ilgai. Pavargau, išalkau, bet savojo kūdikėlio taip ir neradau. Štai todėl ir verkiu.

-O koks turėtų būti tas vaikiukas? – smalsiai paklausė angeliukas.

-O tai neturi jokios reikšmės. Ar jis turės mėlynas, ar rudas akis, bus juodaplaukis, ar šviesiaplaukis, strazdanotas, ar be strazdanų, juodos, ar baltos odos, storas, ar plonas, mes jį vistiek mylėsim. – sunkiai atsiduso moteris.

Angeliukas susimąstė. Ši moteris atrodė tokia gera ir buvo tokia nusiminusi. Jam taip jos pagailo. Staiga angeliukui šovė mintis.

-Gal aš tikčiau? – skambiu balseliu paklausė angeliukas? – Man jau pabodo miegoti ant debesėlio. Galėtum neštis mane namo ir aš būčiau tavo kūdikėlis.

Moteris net pašoko iš džiaugsmo.

-Žinoma, kad tiktum. Būtum pats žviausias kūdikėlis visame pasaulyje. Tai apsidžiaugs mano vyras kai grįšiu namo su tavimi. Mes tave labai labai mylėsim.

Moteris nukėlė angeliuką nuo debesies, susupo į švelnią antklodėlę ir parsinešusi namo paguldė į lopšį. Angeliukas bematant užmigo, nes lopšys buvo toks pat minkštas kaip ir jo debesis. Netrukus iš kelionės grįžo nusiminęs moters vyras. Jam nepavyko rasti kūdikėlio. Bet moteris jį nuramino parodydama lopšyje saldžiai miegantį angeliuką. Vyras ir moteris pagaliau turėjo kam atiduoti tą didžiulę meilę, kurią jautė.

Nuo tos dienos angeliukai supuodamiesi ant debesėlių laukia kada jų prireiks žmonėms, kurie savo širdyse turi begalę meilės.