Plunksnelės

Degdama neapsakomu noru padaryti kažką ypatingo, kažką gero savo ištroškusiai sielai, sakau aš jam:
-Išrinkime vasaros plunksneles iš dailių rudens garbanėlių! Išrinkime!
Timptelėju jį už rankos, stipriai suspausdama jo pirštus, o jis žvelgia į mane kaip į mažą mergytė, kuri dar nesuvokia ką ir kada reikia kalbėti.
-Ir ką tu dabar šneki.. - šyptelėjo vos kilstelėdamas lūpų kampučius.
-Šneku tai, ko tu niekada nesuprasi.. - nutęsiu.
Paleidžiu jo ranką ir pakėlusi galvą, žvelgiu į debesis, žvaliai plaukiančius mėlynu dangumi. Užuodžiu rudenį. Tą svaigų, gal kiek niūrų, bet svaiginantį kvapą. Jaučiu rudenį. Visa oda, kiekvienu plaukeliu, kiekviena ląstele. Ir visa tai mane užvaldo! Pasijuntu kupina energijos, besiveržiančių norų ir ryžto. Ryžto, atlikti, rodos, net tai, kas ilgą laiką atrodė neįmanoma..
-Man šitaip netinka. Labai spaudžia širdelę ir tamsu, šalta ten..
-Ką tuo nori pasakyti? - tarstelėja vėl pilnu nesupratimo balsu.
Jis atrodo taip pat stipriai įsisukęs į rudens sūkurį, tik  ne į tą patį.. į kitokį.. į tokį, kuriame turbūt niekada nebus man vietos.
-Iš pat pradžių žinojau, jog mums nieko neišeis, - gūžteliu pečiais, - tu nesi blogas žmogus, tačiau nesi ir tas, kuris padėtų man išrinkti plunksneles iš rudenėlio garbanų..
Ir nueinu. Taip visai paprastai. Ir nežinau nei ką jis dabar jaučia, nei ką man turėtų pasakyti. Galbūt sakytų, jog pasikeis? Tačiau jeigu mūsų sielos nekalba, kaip galime susikalbėti mes? O kaip gi mano siela turėtų suprasti tą, kuris nepadėtų man rinkti plunksnelių…?