Nežinos

Taškas po taško 
išnyko prisiminimai lyg juodos dėmės
ir nuotraukos susvetimėjo,
pernakt tapai praeivis.
Ilgėjaus vienatvės, kai gulėjai šalia
ir norėjai išeiti,
kai laikei pats save užrakinęs.
Sakei, buvau tavo laisvė, ir tavo kalėjimas.
O tyla kalbėjo už mus
lyg išdavikė pravirko,
kai nusisukęs miegojai.
Apkarto maldos,
nykai po truputį iš meilės,
skaudėjo.
Rašykim vienatvėj laiškus,
kad sugrįžtų
ir vėl nutiltų allegro.
Pavydžiu tau ramybės,
maniškė paklydo rudens
sumaišty,
sunkūs debesys slėgė dangų
labiau nei kasdienybė,
kai žiogai numezgė medžiams megztinius,
pagelto parkai ryte,
rodės, nieko nebuvo,
girdžiu tuštumą,
auštant bėgsiu pasitikti.