Seniau žmonės kalbėdavo
Seniau aš laukdavau, kol užkalbins kalbės kalbės
Gal geriau, kad dabar jie nieko nesako – tik kvaksinčios žalios
Aristofano varlytės
Mes nekalbam
Naktis tave kankinant niekada nesibaigia
Bus mėlynių ir kraujo tavo balto kūno ryte
Paklodės liūdesį sklaido po lova
Aušta skausminga
Paskui vėl aimanuoja
Žara
Mano pirštai mediniai drugeliai tavo
Balto kūno fone mūsų juokas žėri
Nublanksta
Tavo springstančių lūpų seilių šerkšnas
Oda oda oda
Žaisda
Mes jau nekalbam - per daug prisiskaitėm
Vynas virto krauju, duona sumindyta slepias
Sielos trupiniai žioji išbirę skylėm
Žvaigžde
Kad mus kas nors užkalbėtų
Iškalbėtų iš kūno, iš ledo, iš ledkūnio
Paliestų daugiau nei ranka
Nei mintim
Skardinės stogų karūnos kai virš tavęs teka
Miesto mėnulis aštresnis nei tau paruoštos
Adatos nei tavo mane verčiantis kūnas
Ne toks aštrus, spigus
Vis dar
Ne žodis