Rudenėja

Kur dingo vasara ir liepžiedžių lietus?
Jis toks saldus ir medumi kvepėjo,
Jau senas klevas margins tuoj lapus,
Kasnakt garsiau suaimanuoja vėjas.
Aptingusi saulutė keliasi vėliau,
Vorai plonyčius audeklus virš pievų džiausto,
Į tolimą kelionę jau išsiruošė gandrai,
Mėnulis liūdnas supasi ant žydro plausto.
Siauras vaikystės takas, vedantis namo,
Mane į du pasaulius padalina:
Kur kažkada buvau ir kur dabar esu,
Sustoju kryžkelėj lyg pasiklydusi piligrimė.
Palaiminu mintyse seną klevą,
Kuris galulaukėj lyg kryžius rymo,
Nors jau ruduo- mano širdy pavasaris
Ir apsvaigstu tarsi nuo vyno.
Dainingu vieversiu sučiulba  akys,
To stebuklingo jausmo gal kai kas nežino.
Norėčiau čia ilgai ilgai  pabūti,
Kol dar dienos naktis neužrakino.