nemiga

Buvo geidžiamas jaunuolis ir gražus.
Protingas ir šmaikštus.
Karjerą pasidaręs, merginoms atsidavęs.
Tiesiog šerdis visuomenės ir pažiba.

Turėjo jis ko tik norėjo,
Gėrė vyną, nestorėjo.
Valgė ikrus, bet blaivėjo.
Fanų atsibaidyt negalėjo.

Štai valkata prie jo priėjo:
„Jaunuoli, gal skatiko nepagailėsi?
Sūnus jau trečią dieną valgo pelėsį. “
„Eik, tu valkata, iš kur atėjęs. “

Valkata tik nusišypsojo.
„Ko toksai laimingas? “
„Nes širdį dar turiu,
Orumą, pagarbą ir laisvę. “

„Kas iš jų, kai be pinigų? “
„O kas iš pinigų, šlovės?
Naktį niekas nepadės.
Užmigti kiekvienas už save turės“

Nebemiega nuo to laiko jaunuolis.
Trys metai praėjo, turtai išbyrėjo.
Veidą raukšlės nusėjo, gatvėn išėjo.
Tapo valkata, jaunuolis.

Tada susiprotėjo.
Atsikeliam vieni ir užmiegam vieni.
Ramybės jam trūko širdy,
Bet snaudžia dabar kažkur patvory.