Rašyk
Eilės (73063)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Papasakosiu Jums apie vieną šaltą žiemos vakarą. Visą dieną praleidau namuose sirgdama: smarkiai kosėjau, skaudėjo gerklę. Gulėjau ant kanapos palei židinį, apklota šilta antklode ir mamos skara apmutūriuotu kaklu. Mama girdė mane žolelių arbata, pagardinta vasaros pievomis kvepiančiu medumi, tėtis kaip ir kasdien darbavosi miške. Artinosi vakaras. Mama vis neramiau dairėsi pro pirkios langą ar neišgirs lauke sugirgždant sniegą, ar suprunkščiant arklį. Tai reikštų, kad grįžo tėtis, kad reikia dėti ant stalo garuojančią vakarienę, pilti į puodelį karštą arbatą.
Netrukus iš toli pasigirdo švelnus varpelių tilindžiavimas, linksmai sukiauksėjo prie būdos pririštas Amsis, palei langus sugirgždėjo sniegas po rogių pavažomis, pasigirdo neskubrus vyrškas balsas. Mama išpuolė į priemenę uždegti šviesos, kad parvykusiajam būtų patogu nukinkyti arklį ir neskubėdama ėmė dėlioti ant stalo indus vakarienei. Tėtis dar kelias minutes užtruko kol nukinkė ir pašėrė arklį, sudėjo daiktus į vietas. Atsivėrė priemenės durys ir su šalto oro tumulais, apšarmojusiais kailiniais ir ūsais įvirto tėtis. Pasisveikino su mama ir šypsodamasis pasisuko į mane.
- Na kaip mano mažoji ligoniukė gyvena?, - storu, bet švelniu balsu paklausė tėtis. – O aš tau turiu dovaną.
Jis pasilenkė ir iš užanties ištraukė mažą juodai baltą pūkų kamuoliuką. Pastatė ant virtuvės grindų. Padarėlis, šiltai snaudęs užantyje markstėsi nuo akinančios šviesos ir stengėsi išsilaikyti ant dar nelabai stiprių kojyčių. Tai buvo mažas šunytis.
- Tai Spyglė, - pasakė tėtis, – radau ją miške. Ją ir jos mamą nedori žmonės paliko pamiškėje. Kalę, kad nebėgtų iš paskos ir negrįžtų namo, pririšo prie medžio. Jos nepavyko išgelbėti. Sušalo. Radau tik šią leisgyvę mažylę. Drebėdama glaudėsi prie motinos. Galvojau, kad ir jai nebepavyks padėti, bet važiuojant namo šiltoje užantyje atsigavo. Kadangi radau po egle, nusprendžiau pavadinti Spygle. Kaip manai, ar auginsime ją, dukryt?
- Žinoma auginsim! - suklykiau aš ropšdamasi iš patalo.
Mama nepatenkinta suraukė nosį:
- Ar maža mums visokių gyvių namie? Dar vieno šuns betrūko! – burnojo ji, barškindama puodais.
- Juk negalėjau jos palikti! – suraukė antakius tėtis. – Kaip paskui būčiau gyvenęs, žmonėms į akis žiūrėjęs kai galėjau išgelbėti gyvybę, bet to nepadariau?!
Mama atsidususi atlyžo. Juk nesiginčysi su tėčiu kai jis visiškai teisus. Šiuose namuose galiojo nerašyta taisyklė neatstumti alkstančio ar nuskriausto jokio gyvo padaro. Todėl pas mus nuolat gyveno visokio plauko gyvūnai, kuriuos tėtis rasdavo miške sužeistus, pakliuvususius į spąstus ar paliktus žmonių. Kartą buvo net sakalą parnešęs. Paukščių karaliui buvo sužeistas sparnas. Mudu su tėčiu jį pavadinom Rapolu ir visą žiemą slaugėme daržinėje kol atsigavo ir pasveiko. Tai nepatiko mūsų katinui, nes Rapolas sodyboje išgaudė visas peles. Pavasarį išleidom gražuolį į mišką. Dar ir dabar užsuka į mūsų daržinę pasipeliauti.
Dabar mūsų namuose įsikurs Spyglė. Man iš džiaugsmo net visos ligos išgaravo. Nekantravau kuo skubiau pasirūpinti mažyle. Mama nusileido, kad trumpam pakilčiau iš lovos ir kai tėtis pavakarieniaus bei sušils mudu abu sukaltume kalytei dėžutę. Kol tėtis valgė ir po vakarienės gerdamas arbatą papsėjo kvapnią pypkę, mudvi su mama pašėrėme kalytę. Ji buvo labai nusilpusi ir išbadėjusi. Pro juodai baltus gaurus matėsi liesas ir gyslotas kūnelis. Spyglė godžiai puolė lakti šiltą pieną, net purslai į visas puses patiško. Išlakė visą dubenėlį ir būtų sušveitusi dar kitą tiek, bet tėtis patarė iš karto smarkiai neprišerti, nes nežinia kiek laiko ji buvo be maisto, galime pakenkti.
Kai tėtis pavakarieniavo ir pailsėjo, mudu ėmėmės meistrauti guolį naujai gyventojai. Kalytė lyg nujausdama, kad visa tai ruošiama jai, soti ir išdrąsėjusi atskubėjo mums į pagalbą. Ji visur kaišiojo savo drėgną nosytę, zujo aplink ir žaidė drožlių sūkūryje. Pagaliau darbas baigtas. Dėžutę priklojom kvapnaus šieno. Nutarėme Spyglę įkurdinti prie židinio. Aš norėjau, kad ji miegotų mano kambaryje, bet mama buvo griežta ir nepalenkiama, o ir vietelė prie židinio pati šilčiausia visuose namuose. Vos tik pastatėme dėželę, mažylė įsiropštė išbandyti guolio. Pasisukiojo, pamindė šieną, pauostė. Tuomet iššoko ir pribėgusi prie tėčio atsitūpusi pažvelgė rudomis guviomis akutėmis jam į akis. Tėtis pasilenkęs pakėlė mažylę, o ta džiugiai dėkodama puolė laižyti jam skruotų. Tas pats pasikartojo ir su manimi bei mama. Spyglė mums visiems padėkojo už tai, kad nepalikome jos šalti speige, kad priglaudėm ir sušildėm. Aplaižiusi visus, mažoji rastinukė grįžo atgal į guolį ir susirangiusi saldžiai užmigo. Mes dar kurį laiką parymojome virtuvėje. Mama su tėčiu aptarė prabėgusią dieną, planavosi kitos dienos darbus, aš iškamuota įspūdžių bei sušildyta židinio šilumos snaudžiau. Kai virš židinio kabantis laikrodis išmušė dešimt, mama suragino visus eiti miegoti. Mums sujudus pabudo Spyglė, bet tik pramerkė mieguistas akeles ir vėl iš karto užsnūdo. Mes apsiruošę taip pat patraukėme į savo kambarius kiekvienas sapnuoti savo sapnų. Aš tą naktį miegojau ypatingai gerai, nes žinojau, kad už kambario durų, šildoma židinio ugnies miega maža kalytė, kuri nuo pirmos akimirkos mano dar vaikiškoje širdelėje sužadino meilę. Taip mūsų namuose atsirado Spyglė.
2014-09-01 15:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-02 09:06
Juozas Staputis
Puikus apsakymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą