darbinis failas. trečia dalis.

Buvo ketvirta gegužės dekada ir gamta, visą balandį lietuje brandinusi naują gyvastį, lyg suspausta spyruoklė pagaliau iššovė pumpurų fejerverkus, išstūmė švelnutėlę žolę, plikas vaismedžių šakas panardino į žiedų pieną, baltais debesų nėriniais apmezgė žydrutėlį dangaus kupolą. Diena, kai atrodo, kad ničnieko blogo negali nutikti. 
Per paskutinę pertrauką valgykloje išgėrusi kefyrą, nešiau nešvarią stiklinę į panaudotiems indams skirtą vietą, kai išsitiesiau kaip ilga. Virš manęs žvengė keturi vyresni bernai. “Kas čia dabar? Berniukai, negražu skriausti mažesnę mergaitę! ” – pajutau, kaip nosį kutena ugniniai ties mano veidu palinkusios jaunutės mokytojos – naujokės mūsų mokykloje – plaukai. Ant nosies akiniai tokiais neįtikėtinai storais stiklais, kad akys pro juos atrodė lyg smeigtuko galvutės. „Pydaro nuopisa“ - nusisukdamas eiti šnypštelėjo vienas iš bernų. Mokytoja žiopčiojo kaip žuvis, kurios gomurį  pervėrė žodžių kablys, aš tankiai mirksėjau, blakstienomis atkartodama šurdies ritmą. „Ko spoksai? Tavo tėvas buvo py-da-ras! ”, - iš kito valgyklos galo šūktelėjo tas pats drąuolis. Apsisukus iškulniavau pro valgyklos, paskui pro mokyklos duris. Dar buvo likusi paskutinė pamoka, todėl Juozukas manęs nelaukė; žygiavau namo viena, lygiais žingsniais, tarsi kareivis, pasiųstas į fronto liniją, pakeliui nusiroviau smilgą ir įsikišau tarp lūpų – ėjau kramsnodama, kuprinės nepasiėmiau, todėl rankos laisvai tabalavo šonuose ir prašalaitis greičiausiai būtų palaikęs mane laimingu pavasarį švenčiančiu vaiku.
Nenutuokiau, kas yra pydaras.
Praverdama namų duris pagalvojau, kad, jei pavyktų apsimesti, kad nieko neįvyko, nieko nesakyti, neklausti, galbūt šita popietė pamažu sudiltų. Bet klausimas, visą kelią tarp suspaustų lūpų su smilga neštas namo, nebetilpo mano burnoje ir kulka iššovė dar man stovint tarpduryje: “Kas yra PYDARAS? ”. Močiutė stovėjo prie viryklės atsukusi man nugarą, buvo bekelianti nuo ugnies pilną puodą raugintų kopūstų ir bulvių šutinio, rankose laikė šluostę, - kad nenusviltų pirštų. Išgirdusi, ko klausiu, neatsisuko, tik pakėlė rankas ir į drėgną skepetą panardino veidą, tarsi slėpdamasi. Po minutėlės atsisuko ir pasakė aiškiai ir garsiai, kaip mokytoja per diktantą: “Jie neprievartauja vaikų! ”. Nenutuokiau, ar šitai turėtų ką nors paaiškinti, ar mane paguosti, jau žiojausi kartoti klausimą, bet močiutė dingo. Girdėjau užtrenkiamas miegamojo duris, tarsi būti vienai šalia kitos mudviem būtų mirtinai pavojinga. Išjungiau viryklę ir susiraičiau ant taburetės prie stalo. Laukdama siurbčiojau drungną arbatą iš pusiau nugerto močiutės puodelio. Senelis parėjo netrukus. Nenusiavęs batų ir nenusivilkęs švarko, tylėdamas susėmė mane nuo kėdės ir giliame, raštinės dulkėmis kvepančiame savo glėbyje nusinešė į namo gilumą. “Sakiau tau, kad taip bus! ”, - močiutės balse girdėjau kaltintoją, surinkusį nepaneigiamų įrodymų kozirius. “Išeik, Pauliau. Uždaryk duris. ”, - senelis nesileido baudžiamas. Užtraukė gėlėtas naktines užuolaidas, nuo lovos nutempęs lovatiesę paskleidė ją ant grindų, suformuodamas milžinišką lizdą, kurio viduryje patūpdė mane ir įsitaisė pats, apglėbdamas abiem rankom, tarsi saugotų nuo maitvanagių. “Papasakok man viską, Mou”. Ir aš pasakojau. Kalbėjau ir kalbėjau, apie visus keturis metus mokykloje, kaip niekas nenorėjo su manim draugauti, bet tai visai nebuvo svarbu, nes yra Juozukas ir mes esam geriausi draugai, jis niekam nieko neleižia skriausti ir todėl vaikai nesišaipo iš mano vardo, nors iš pradžių bandė; kad mokytoja niekada – nei karto per visus keturis metus - nekvietė manęs prie lentos, nors aš esu geriausia mokinė; kad moku rašyti abiem rankom ir galiu išvardinti visus pasaulio koninentus ir vandenynus nuo didžiausio iki mažiausio ir atvirkščiai; kad aš iš viso nesuprantu, kam man mokykla, jei visko kuo puikiausiai galiu išmokti namie. “Kas atsitiko šiandien, Mou? ”, - išklausęs mano kalbą ir negirdomis nuleidęs paskutinę mintį, senelis priminė, ko susirinkome. “Vienas berniukas pasakė, kad mano tėtis pydaras. Kas yra pydaras? “. „Negeras žodis, Mou“. Suklusau. „Sutarkim, kad daugiau taip nekalbėsim“, - tęsė, - „bet turiu tau ilgą istoriją“. Tądien buvau įvesta į baugų šeimos paslapčių kambarėlį. Tai tikrai buvo ilga istorija. Tarpais senelis pasakojo lėtai, stumdamas iš savęs skiemenis, tarsi akmenis į kalną; protarpiais pamiršdavo, kad man tik vienuolika, ir jo kalba sūkuriuodavo man nesuprantamų žodžių verpetais, be pauzių, be skyrybos ženklų. 
Tėvas mylėjo vyrus. Liga, gėda, nusikaltimas. Pasveikti, pasveikti, pasveikti. Stengėsi. Vedė. Nepavyko. Stipriai sielojosi ir mirė. Pilvota mama. Sulaukė manęs išvarymo iš įsčių. Dingo. Aš likau. Avinėlis, kurs atperki tėvų nuodėmes.
„Yra, kaip yra“, - užbaigė senelis ir tik tuomet pamačiau, kad jo lūpos melsvos, sėdi atkraginęs galvą ir ne kvėpuoja, o švokščia. „Pasakyk močiutei, kad šauktų greitukę“, - paprašė, lyg puodelio arbatos. Bet greitukės nė šaukti nereikėjo. Mašina jau stovėjo kieme, paslaugiai atvėrusi geležinį pilvą laukė, kol kiemą pereis Kristė, kas kelias sekundes stabčiojanti iškvėpuoti skausmo bangų.  Į ligoninę radonjuostis automobilis važiavo lyg miesto troleibusas piko valandą – į jį, tarsi guminį, sutilpo senelis ir jo antrasis širdies smūgis, Kristė ir jos beužgimstantis kūdikis, dar močiutė su Goria ir abiejų nerimai.
„Reikia uždaryti kavinę. Eisi? “, - Juozukas šitoje beprotybėje liko nepajudinamas – ledkalnis, į kurį dūžta kasdienybės staigmenų laivai, o jis stūgso amžinas, nesuvokdamas savo didybės.
Kol ploviau puodelius, Juozukas nuvalė stalus ir išluostė vaisiaus vandenų balutę prie langelio, per kurį Kristė dalindavo pyragėlius ir kavą. „Kažin kada galės grįžti? “, - paklausė, į nieką nesikreipdamas, saujoje gniauždamas šlapią skudurą. „Namie pilna pyragėlių, jau paruoštų kepti, bet, jei bus tiek žmonių, užteks daugiausiai trims dienoms“, - dar pridėjo. „Ką nors sugalvosit“, - atsakiau, - „girdėjai, kas šiandien atsitiko? “, - galvoje turėjau mokyklą ir mano draugas tai kaip mat suprato. Tokią pilną įvykių buvo dieną tai buvo tikras telepatinis stebuklas. „Girdėjau. Negalvok apie tai“, - priėjo, apglėbė laisva ranka ir lyžtelėjo veidą – visu liežuvio pločiu lėtai perbraukė nuo smakro aukštyn per burną, nosį, atmerktas akis, styrančias blakstienas ir kaktą, iki pat plaukų augimo linijos. Taip katės laižo savo mažylius juos prausdamos ar ramindamos. Rankogaliu šluostydamas plačią seilių drūžę, pakartojo: „Negalvok apie tai“. Susimąsčiau, kad turbūt ir aš esu nenormali, kad leidžiuosi taip keistai raminama.
Namie radome prie puodų triūsiančią močiutę. Svarbiausiai – visus pamaitinti. Prieš išbėgdama atgal ligoninėn, pasakojo, kad senelis jaučiasi pakenčiamai, daktarai sako, pasveiks, pirmas smūgis buvo stipresnis, bet reikėtų galvoti apie operaciją.
Kristė greitukėj pagimdė mergytę. „Iššovė kaip kamštis“, senelis ją čia pat pakrikštijo Kira, o gydytojai nustatė, kad kūdikis gimė kokiom šešiom savaitėm per anksti, todėl jos – Kira ir Kristė, ligoninėj pasiliks gal net visą mėnesį. Kalbėdama į mus nežiūrėjo, o kai galiausiai atsisuko, žvilgsnyje išvydau priekaištą – lyg iš mokyklos parsineštas žodis būtų prakeiksmu kritęs ant mūsų visų ir todėl susirgo senelio širdis, o Kristė pagimdė prieš laiką ir užtruks ligoninėje, nors pyragėlių užteks vos trims dienoms. „Negalvok apie tai“, - tarsi išgirdęs, kas darosi mano galvoje, pasakė Juozukas ir aš išsigandau, kad jis tuoj vėl mane lyžtels, o močiutė pamanys nežinia ką. Bet toji nebekreipė į mus jokio dėmesio – vėl nusisukusi krovė į krepšius maistą – vienas seneliui, kitas – Goriai su Kriste, o kas liko – man ir Juozukui, jau pavakarys, o mes dar nepietavę.                 
„Kira – keištas vardaš, bet višai nieko“, - Juozukas čiulpė iš sultinio išgraibytą vištos kaklelį, stengdamasis nepalikti nei kruopelės mėsos. „Mmhm“, - stengiausi sukramtyti per didelį kasnį kiaulienos suktinio su džiovintais baravykais, stebuklingai sutaupytais nuo žiemos atsargų. Abu buvom alkani ir, kadangi už stalo nesėdėjo nei vienas suaugėlis,  kimšome kaip papuola ir kalbėjomės pilnomis burnomis.
Diena ištįso – nuo ryto viskas buvo taip pasikeitę. Buvau baisiai išvargusi, bet rami, užpildyta sočiais močiutės valgiais. Jaučiausi nuskausminta maisto – gydė grybų skonis, saugantis prisiminimus apie samanas ir krintančius lapus, užliūliavo stiprus vištienos nuoviras, tarsi vargšas sparnuotis burbuliuojantį vandenį būtų prisotinęs kiekvienos dienos gyvybine energija; švelnus bulvių krakmolas liudijo derlingos žemės sunkį ir galią visiškoje juodybėje brandinti vaisius. Pagalvojau, kad močiutė teisi, dienų dienas leisdama prie viryklės ir kiekvieną, jai rūpintį, raginanti „valgyt, kol neataušo“. „Skanu“, - tarsi išnirdamas iš mano minčių, atsilošė Juozukas.
Kristės kavinė puikiausiai gyvavo be Kristės – pasirodė, jog Goria, bežiūrėdamas, kaip minkoma tešla, pjaustoma sūdyta šoninė ir ant silpnos ugnies lėtai čirškinami svogūnai, šio to išmoko. Tiesa, jo pyragėliai buvo juokingų formų ir kartais, verdant, pro neužlipintus kraščiukus išsprūsdavo keli spirgai, bet skonio tai nė kiek negadino.
Kristė kaip išvyko, taip ir grįžo drauge su seneliu, kaip močiutė nuspėjo, po gero mėnesio. Jis atrodė pasenęs, ji – pasikeitusi. Motinystė Kristę perkeitė taip, kaip birželis lervą paverčia drugiu. Būdama ta pati, buvo kitokia – nusitrynė kruvinas lūpų raudonis, juodų plaukų kaskados sugulė į kuodą, žvilgsnis nebesmeigė ir kvepėjo ji nebe smilkalais, o pienu, minkštu nuovargiu ir dar kažkuo, ko negalėjau įvardinti. Tik ilgi gėlėti sijonai liko tie patys.
Kira augo, bet atrodė, kad jos – motina ir duktė – taip ir neatsiskyrė viena nuo kitos. Iš senos paklodės susimeistravusi sterblę, mažylę Kristė visur nešiojosi su savimi ir toji dažnai, mamai kaišiojant pyragėlius pro kavinės langelį, žįsdavo rusvą pieningą krūtį.
„Lyg vis dar būtų nėščia“, - sakydavo Juozukas, -„tik vaikas perlipo į kitą pilvo pusę“. Sengėsi dėtis abejingu, bet net užsimerkus buvo akivaizdu, kad Kira jam – tikras stebuklas. Taigi, užuot tyrinėję mišką,  laigę po pievas ar turškęsi nusekusioje, bet vis dar smagiai sraunioje upėje, mes vis daugiau laiko praleisdavom kavinėje, kur mano draugas tykodavo akimirkų, kada galės paniurkyti mažylę, Kristei prisireikus į tualetą ar parbėgti namo nusiprausti, mat vasara pasitaikė ypač karšta, o prastai vėdinamoje patalpėlėje su ant krūties pakibusiu kūdikiu kaip mat iki siūlo permirkdavo prakaitu. „Pavargsti? “, - kartą paklausiau. „Nelabai“, - smilium paglostė Kirai tarpuakį, - „suprasi, kai pati turėsi vaikelį“, - šyptelėjo. Bet man nereikėjo laukti savo vaikų; ir taip žinojau, kad būna ir kitaip.
Liepos vidury sužinojau, kad rugpjūčiui besibaigiant mus aplankys mama. Nekantravau. Intuityviai vengiau klausti senelių bet ko, kas galėtų sudrumsti paskutinės dienos mokykloje prisiminimų vandenis – nebenorėjau, kad senelis sirgtų, o močiutė žiūrėtų į mane priekaištingai, tad apsidžiaugiau, kad atsiras žmogus, galintis paaiškinti tai, ko nepavyko sužinoti iš senelio ir kas, šiaip ar taip, man nedavė ramybės. 
Tuo tarpu turėjau dar vieną sumanymą. „Išmokyk mane gaminti“. „Parnešk salotų iš daržo“. Skindama ryškiažalius lapus, svarsčiau, tai atsisakymas ar kvietimas nedelsiant imtis darbo. „Gaminsim salotas“, - močiutė šluoste lyg dirigentas batuta mostelėjo didžiulio dubens link.
„Kas geriausias virėjas pasauly? “, - močiutė užminė mįslę, akys žybsėjo. „Tuuuu! “, - nutęsiau įsiteikdama. „Ne, Mona, Dievulis yra geriausias pasauly virėjas“. Mūsų kulinarinių pamokų alfa ir omega. „Sukurdamas gyvulius ir žvėris, ir sodo, ir daržo, ir vandens, ir miško gėrybes; ir leisdamas mums tai valgyti, Viešpats suteikė visam geriausią skonį. Mūsų reikalas, vaikeli, jo nesugadinti“.
Mokiausi virti sriubas: „bet koks viralas geras tada, kai geras sultinys“. Kaulus užpilti šaltu vandeniu, virti ant stiprios ugnies, kol nuputos, liepsną prigesinti, kad vos degtų, kaulams į kompaniją pasiūlyti druskos ir pipirų, prieskoninių žolių – šviežių ar džiovintų – nelygu sezonas, puodą uždengti ir kuriam laikui pamiršti. „Kuo ilgiau gyveno gyvulys, tuo ilgiau iš jo sunksis gyvybė“. Mokytoja smaginosi, stebėdama mane, laužančią galvą, ko dar dėti. „Galvok pati“, - atšaudavo paklausta, - „sriuba, šiaip ar taip, jau išvirta“. Išmokau paprastų paslapčių. „Jei morkas sutarkuosi ir pašildysi ant lašelio aliejaus kartu su svogūnais, kol išskirs sultis ir nuskaidrės, bus skaniau“. Man darant, kaip liepta, imdavo šaukti: „Kaip tau svogūnai atiduos sultis, jei visai jiems nepadedi? Druskos! Ne tiek – ne pūdą silkių sūdai! Uždenk, Mona! Jėzau, tiek laiko į mane spoksodama nieko neišmokai! ” 
Įgudau iškepti mėsą: nugarinės gabalą mesdavau ant iki raudonio įkaitintos keptuvės be lašo riebalų ir įsitempusi žiūrėdavau, kad nepraleisti akimirkos, kai mėsą laikas versti. „Tokį mėsgalį galima versti tik kartą. Suklydai – į šiukšlių dėžę! “
„Kodėl? “
„Daryk, kas tau sakoma“.
Savo stichijoje močiutė žydėjo spalvomis, kurių iki tol nė neįtariau esant.
O aš išmokau patiekti kepsnį traškia plutele, minkštutėlaitį ir sultingą įpjovus, šerdyje slepiantį vos matomą ruoželį kruvinos skerstuvių misterijos.
„Noriu ką nors pagaminti mamai. Kai atvažiuos. “, - pasakiau, į stalą nešdama balandėlius pietums. Močiutė linktelėjo, senelis kilstelėjo antakius, lyg ruoštusi klausti, bet nepasakė nieko.
Dar kurį laiką tylomis stebėjęs naująjį mano užsiėmimą, kartą vakarienei ragaudamas  kiaulienos kukulių šviežių pomidorų padaže, nusprendė: „laikas tau parodyti, iš kur viskas“. „Kas? “, - nesupratau. „Šitai! “, - bedė peiliu į lėkštę. „Tik nesakyk... “, - pradėjo močiutė, bet niekas neleido jai kalbėti. „Sakau, Pauliau. Ženysis Duonkepių bernas. Poryt pilnatis, tai doros kiaulę. Eisim, Mou. Jei nori, pasiimk Augustiną“, - paskutiniai žodžiai buvo skirti man. Mėginau susigaudyti, kuo čia dėta pilnatis ir kodėl turiu vestis Juozuką. Žinojau, kas yra Duonkepiai – kitame miestelio gale gyveno storulių šeimyna, auginusi grūdus Senoji Duonkepė dienų dienas leido minkydama, kildindama, kočiodama ir krosnin šaudama tešlą, Duonkepys ir pusė judviejų vaikų – iš viso aštuoni („aštuoniskart gimdyti ir visi – sūnūs“, - juos prisiminusi, sakydavo močiutė) – triūsė laukuose ir apie gyvulius („kai šitiek bernų, mėsos nepripirksi“, - tvirtino senelis), likę, jauniausieji, pasikeisdami prekiavo mamos pyragais turgelyje šalia ligoninės. Vyriausiasis Duonkepiukas susiruošė vesti – tai progai šeimos galva aukos vieną iš keturių žiemai penimų kiaulių. Žinojau, kas yra „kiaulės dorojimas“, tik ligi tol nebuvau mačiusi. Nekantravau. Juozukas, pareiškęs, kad reginys „ne mažoms mergaitėms“, sutiko eiti sykiu. Goria, kuriam neištvėrę pasigyrėm, nulėkę kavinėn, papasakojo kartą matęs, kaip nudurtas paršelis kiek pagulėjęs, šokęs ant kojų ir ėmęs žviegdamas knysle rausti savo paties kraują. „Matyt dūrikas netiksliai pataikė. Nenorėčiau, kad mano vaikas žiūrėtų į tokį daiktą“, - užbaigė, nukreipdamas žvilgsnį į prie Kristės prilipusią Kirą, ir man pasirodė, kad sakydamas „mano vaikas“ Goria neturi galvoje Juozuko.
Išsiruošėm anksti ryte, kaip reikiant nė neprašvitus. „Skerdikas ateis tik saulei gerai patekėjus, bet noriu, kad matytumėt ruošą. Skerdimui  būtina  tinkamai  pasiruošti“, - paaiškino senelis. Kol pasiekėm Duonkepių namus, sužinojome, kad skerdynos – žiemos reikalas, vasarą kiaulės skerdžiamos tik esant ypatingai progai; dar – kad būtina sulaukti pilnaties ar bent priešpilnio mėnulio, kad mėsa būtų minkšta ir sultinga, - „sudorosi gyvulį per jaunatį ar delčią – mėsos verdant trauksis ir bus kietos“. Mums buvo pasakyta, jog tai – visos dienos darbas, prie kurio teks ir mums prisidėti, o namo grįšime tik vėlai vakare.
Duonkepių kieme, be šeimininko ir šeimininkės, lauko virtuvėje šalia tvarto šveičiančios didžiulius puodus, darbavosi ir keturi vyriausieji sūnūs – įvykio kaltininkas galando gal tuziną ilgiausių peilių, antras, iš tvarto atvilkęs trikojį, plikė jį verdančiu vandeniu, kiti du į tvirtus ryšulius suko linų šiaudus – „svilinsim paršą“, - paaiškino, nė kiek nenustebinti mūsų dalyvavimo.
Skerdikas, kaip mums ir buvo sakyta, atėjo įdienojus. Vienoje rankoje nešėsi peilį, kitoje – virvelę. „Kam jam savas peilis? “, - šnipštelėjau seneliui, prisiminusi šalia puodų suguldytų aštriadančių armiją. „Geras skerdikas neima svetimo peilio. Prisimenu, kartą jaunas bernas, savo neatsinešęs, griebė šeimininkų, kiaulei bakst, peilis užlinko mėsose, turėjom vargo šeši vyrai, kol tą meitėlį sugavom, tik kad mėsa jau buvo sugadinta, iš tiek prikamuoto gyvulio – jokios naudos. Kraujas rūgštus, kumpiai sausi, lašiniai kartūs“. „Į šiukšlių dėžę“, - pasakytų močiutė.
Iš matymo pažinojau senuką, pravardžiuojamą Vištpešiu, šventai tikėjau, kad jis miestelyje galabija vištas silpnesnių nervų šeimininkėms ir jas, kruuopščiai nupešęs, pateikia tiesiai virtuvėn, taigi, gerokai nustebau, supratusi, kad tai ir bus lauktasis skerdikas. Persimetęs keliais žodžiais su šeimininkais ir išlenkęs taurelę, „kad ranka nedrebėtų“, peiliu mostelėjo tvarto link. Duonkepys, minutėlei dingęs šiaudais ir mėšlu kvepiančioje prietemoje, išvarė iš ten auką – jau nebe jauniklį, bet dar ir ne įmitusį paršą. Tam išrisnojus į kiemo vidurį, ant jo, smagiai iš visų plaučių traukdami „noriuuu miegooo saldaaaaaaaaaaus miego, negaliu užmiiiiiiigti... “,  sušoko keturi  Duonkepiukai – nespėjusus mirktelėti, paršelis buvo užkeltas ant trikojo ir paridentas ant šono. Vištpešys, jau stovėjęs ten laukdamas, tik plačiai užsimojo ir, šypsodamasis, tarsi miško proskynoje ragautų pirmąsias žemuoges, suvarė peilį kiaulei į širdį. „Viskas turi vykti greitai“, - pastebėjęs ištįsusį mano veidą, paaiškino senelis. – „Ir kuo linksmiau. Gyvulio nevalia gasdinti ir kamuoti“. Nepajėgiau atplėšti akių nuo trikojo, kur tai, kas ką tik buvo gyva, ėdė, uodė ir žiūrėjo į pasaulį mažytėmis kvailomis akimis, virsta tuo, kas netrukus bus patiekta į stalą kaip valgis.           
Du broliai, kiekvienas užsidegęs po kūlį šiaudų, kiaulę svilino, kiti du nusvilusius plotus skuto, šeimininkė vis pylė ir pylė kibirus vandens – iš pradžių šilto – nuo stingstančio gyvulio kilo garai, vėliau – šalto. Tuomet skerdiena buvo apversta ant nugaros, o trikojis pakeltas taip, kad galva kabotų žemiau viso kūno, Duonkepys ją nupjovė ties pirmuoju kaklo slanksteliu, o aš buvau pastatyta prie kibiro, į kurį iš kaklo sruvo kraujas. Buvo prisakyta žiūrėti, kad nė lašas neįsigertų į kiemo žvyrą. Šnervės prisipildė tiršto ir salsvo mirties tvaiko.
Iš ten, kur stovėjau, puikiausiai mačiau, kaip gyvulys dorojamas. Pirmiausia  nupjaunamos  kojos  per  pačius  sąnarius, tada - pjūvis per pilvo vidurį.  Nuėmus papilvę, išpjaunamas  krūtinkaulis ir, atidarius  ląstą, išsemiamas kraujas – darbas patikėtas Juozukui, perbalęs, tačiau laikydamasis tvirtai darė, kas pasakyta.
Paskui buvo išimta širdis, plaučiai, ištraukta gerklė ir stemplė. Šeimininkė iš tuščios ertmės išvirinta  šluoste  išvalė kraujo likučius. “Lyg žiemą nuo aslos valytų prineštą sniegą”, - pagalvojau.  Į kibirą, šalia kurio ėjau sargybą, ir į puodą, kur buvo Juozuko susemtas kraujas, šliūkštelėjo acto ir įbėrė druskos. “Kad nekrešėtų”, - aiškina jau nežinia kiek laiko šalia stovintis senelis. Lyg sporto varžybas toliau komentuoja darbą: “Nuima taukinę, atsargiai, matai, saugo, kad  neplyštų  žarnos. Tvarko vidurius, išimtus tuoj pat reikia užpilti šaltu vandeniu. Dabar peiliu atskiria šonkaulius, atpjauna šoninių  ir sprando lašinius. Atskiria nugarinės  raumenis, nugarkaulį ir kumpius. Kumpius, Mou, būtina  išpjauti taip, kad nebūtų sužaloti jų raumenys”. “Ar kiaulei skaudėjo? ”, - paklausiau, seneliui nutilus. “Turbūt taip, bet neilgai”, - atsakė, vesdamas mane prie paruoštų puodų. Mėsinėjimas buvo baigtas, dabar reikėjo mėsą sutvarkyti, paruošti brendimui. Man buvo parodyta, kaip plauti, trinti druska ir tik vienu sluoksniu krauti į kaistuvus. Išmokau plauti žarnas ir valyti nuo jų riebalus, plonu sluoksniu, kad kuo greičiau atvėstų, patiesti taukus. Sužinojau, kad plaučiai, širdis ir kepenys turi pamirkti šaltame vandenyje,  kas kelias valandas jį keičiant.
Juozukas tuo tarpu dorojo kiaulės galvą – nupjovė akis, liežuvį ir ausis, šeimininkui vienu kirvuko smūgiu praskėlus kiaušą, iškrapštė smegenis, Duonkepė jas tuoj pat užmerkė, vėliau nuplikė verdančiu  vandeniu, nuėmė kraujagyslėmis  išraizgytą  plėvę ir nusinešė namo. “Apvolios miltuose, pridės druskos ir pipirų, gerai pačirškins – bus vakarienei”, - senelis apsilaižė. Abejojau, ar galėsiu praryti bent kasnį.
Baigus darbus, Vištpešys, jau gerokai apgirtęs, buvo pakviestas išsirinkti lauktuvių. “Už tokį darbą pinigai nemokami”, - aiškino senelis, stebėdamas, kaip skerdikas, nė kiek nesidrovėdamas, į maišą krauna kelis šmotus šonkaulių, geriausios nugarinės, dar šiek tiek lašinių, - “šitas tai jau savęs neskriaus”. 
Galiausiai visi skerstuvininkai buvo pakviesti prie stalo. Šakute stumdžiau piene išmirkyto pyrago gabalą po lėkštę ir stengiausi nežiūrėti į vidurį stalo padėtas smegenis. “Sakiau tau, kad kiaulę skersti - ne mažoms mergaitėms! ”, - šnipštelėjo Juozukas, kramtydamas vargšo gyvulio protą. Aplink mane žiaumojo, čepsėjo ir šlerpė.
Namo išsiruošėm jau temstant. Juozukas žingsniavo priekyje, drobiniame maiše tįsdamas visų trijų lauktuves, aš ir senelis – atsilikę per kelis žingsnius. “Kodėl mane čia atsivedei? ”, - paklausiau. “Kad negalvotum, jog mėsa ant medžių auga”. Aš negalvojau, kad mėsa auga ant medžių, žinojau, kad gyvuliai auginami maistui, vis dėl to jaučiausi sukrėsta. “Bet kam man tai matyti? ” “Norėjau tau parodyti tvarką. Yra dalykų, į kuriuos mes nenorime žiūrėti, gal net visai juos pamiršti, nes jie atrodo, pavyzdžiui, žiaurūs… O turėtumėm juos tiesiog priimti. Tokia tvarka. Negerai su ja nesutikti. ” Nujaučiau, kad senelis turi galvoje ne tik skerstuves, bet buvau per daug išvargusi, kad klausinėčiau toliau.
Močiutę radome lyginančią. Kvepėjo švariais skalbiniais. “Iškepiau lietinių su uogomis, jei kartais būtum išalkusi”, - šyptelėjo. Valgydama plonyčius trintomis mėlynėmis aplietus blynelius, galvojau, kad Dievo tvarką nelengva suprasti.   
Mama turėjo pasirodyti tuoj tuoj. “Gal ryt, gal poryt”. Nekantravau. Galvojau, ką vilkėsiu ir kaip susišukuosiu, ir ką pasakysiu, ją pamačius. Svarsčiau, kada pasitaikys tinkama proga pasišnekėti. Kaip, ją nutaikius, dėliosiu žodžius. “Nesitikėk per daug”, - močiutė matė, kad nerimstu, - “tu jos nepažįsti”. Nors buvo tiesa, nuskambėjo kažin kaip grėsmingai – nelyg įspėjimas neerzinti miegančio šuns. Namuose buvo justi laukimas. Girdėjau jį neįprastam puodų skimbčiojime, ruošiant vakarienę, kurtinančioj tyloj, akimirkai stodavusioj, sudžeržgus telefonui, galugarly nustumtam močiutės atodūsy, kai, kelios minutės po autobuso atvykimo, niekas nepraverdavo durų, slopiuose ir aistringuose senelių ginčuose, kai jau gulėdavau lovoje – lyg pašnibždomis šauktų. Aš, šiaip ar taip, žinojau, kad jų klausinėti negalima, tad gyvenau dienas, mėgindama nepasiduoti nežinia iš kur atsiradusiai įtampai ir kaskart migdydamasi galvojau “gal rytoj”. 
Sutiktuvėms sumaniau paruošti Duonkepių paršo nugarinės ir su ankštimis virtų pupų, - kaip tik užderėjo mūsų darže. Įsivaizdavau mamą, uodžiančią mano valgių kvapus, sėdančią prie šventiškai užtiesto stalo, ragaujančią pirmą kasnį švelnutėlės, puikiai iškeptos mėsos, po vieną atveriančią pupų ankštis ir ant karštų branduolėlių dedančią čia pat tirpstančius sviesto perlus. Man kažkodėl atrodė, kad šitaip ją prisijaukinsiu ir mudviems bus lengviau kalbėtis.
“Šiandien pietums! ”, - kabindamas telefono rgelį, šūktelėjo senelis. Į visas vazas, kiek tik radau namie, prikaišiojau gėlių. Buvo įpusėjęs rugpjūtis, sode galvas svarino jurginai ir bijūnai. Darže prisirinkau pilną sterblę išsipūtusių pupų. Prieš stodama prie puodų, dar nusiprausiau, pasipuošiau ir susišukavau. Iš panagių iškrapščiau amžinus purvo gurvuolėlius. Močiutė suko sviestą sodelyje – užsimaniau būtinai šviežio, bet mano pačios rankos tokiam darbui dar buvo per gležnos. Pjaustant mėsą piršto storumo riekėmis, užbėgo Juozukas. “Kira juokiasi! Oho, kaip tu pasipuošusi. “. „Atvažiuoja mama. Kaip tai juokiasi? “ „Paprastai. Va taip: “Chi cha chi cha“. Galvojau, norėsi pamatyti, bet tiek to... Tai iki! “. Ir išbėgo, palikęs atlapas duris. Aš įsivaizdavau prie Kristės prilipusią Kirą, pro sterblės kraštą iškišusią basą kojytę, Juozuką, pirštų galais braukiantį vėsų paduką, Kiros juoką ir visų aplink buvusių susižavėjimo šūksnius.  Stovėjau pasipuošusi, pasirengusi pasimatymui su mama ir tik nežinia kiek laiko praėjus susizgribau, kad mėsa rūksta – viena pusė sudegusi, kita – visai žalia. „Į šiukšlių dėžę“, - sumurmėjau, rankove šluostydama akis. Daugiau nugarinės nebuvo, bet man tai nelabai berūpėjo – „užteks pupų su sviestu“, pamaniau, visai pamiršusi senelį, nė dienos netveriantį be mėsos.
„Jėzus Marija!!! “, - močiutės balsas nuskriejo į tokias šaižias aukštumas, kad buvau tikra – atsitiko kažkas neatitaisomo. Neklydau. Prie sodo vartukų stovėjo mama. Prie kojų pasitupdžiusi kelioninį krepšį, viena ranka parėmusi tvorą, tarsi toliau neketintų nė žingsnio žengti. Po balta suknele pūpsojo milžiniškas pilvas. „Tai labas“, - mostelėjo mums laisva ranka. „Laaabas“, - pakartojo, ištęsdama žodį, lyg ruoštusi uždainuoti. „Paaugai. “ – linktelėjo mano pusėn, vis dar nuo vartelių, - kasmet mūsų mažažodis bendravimas prasidėdavo taip  pat. Kristei besilaukiant sužinojau, kad nėščiosios neturėtų tąsyti sunkių daiktų, tad nukulniavau paimti jos krepšio, bet tas pasirodė visai lengvas. „Tik kūdikio kraitelis. Drabužėliai ir vystyklai. “, - šyptelėjo. „Kūdikio kraitelis! “, - močiutė vis dar ne kalbėjo, o spygavo, - „tai užeik! Ar pietus tau į kiemą išnešti?! “. 
Namuose dvokė prisvilusiu paršu, bet neatrodė, kad tai ką nors trikdytų. Mama atsisakė mano pupų – jos, šiaip ar taip, buvo pusžalės ir beskonės – į puodą pamiršau įberti druskos. Užplikiau šviežių mėtų, močiutė suraikė puskepalį juodos duonos ir kiekvieną riekę storai aptepė ką tik išsuktu sviestu, ir mes sėdėjome prie stalo, subedusios žvilgsnius kiekviena į savo garuojantį puodelį, nevalgydamos ir nekalbėdamos. Aš tylėjau, nes tai nebuvo tinkama proga kalbėti, močiutė žinojo, jog žodžių gongais pramušta tariamos ramybės užtvanka gali paleisti nevaldomai srūti mus visus paskandinsiančius tiesos vandenis, o mama – sunku pasakyti, kodėl tyli nepažįstamas žmogus. Makalavau šaukšteliu, puodelyje leisdama sūkuriuoti tamsžaliems mėtų lapeliams, svarstydama, ką apie tai pasakys senelis. Vyliausi, kad apsieisime be trečio širdies smūgio.
„Pavargau“, - galiausiai pranešė mama, sunkiai stodamasi. Prisiminiau ją kitokią – ji buvo aukšta, tačiau smulkių kaulų – tai, žinoma, nepasikeitė, tačiau dabar jos ilgas, gracingas kūnas buvo išsipūtęs, lyg apėjęs taukais, lyg ištinęs, o galbūt – tikriausiai – ir viena, ir kita. Net veidas buvo persimainęs neatpažįstamai. Šiaip jau pailgas, dabar virtęs apskritu tarsi poroloninis kamuolėlis, porceliano baltumo oda praradusi spindesį, išmušta rusvomis dėmėmis, aukšta kakta, per arti viena kitos įsodintos tamsios akys, gilios, mažytės, apvalios, dabar riebalų sustumtos dar glaudžiau viena kitos, antakiai ir blakstienos tokie šviesūs ir trumpučiai, jog atrodo, kad jų apskritai nėra. Tai mamos žvilgsniui suteikdavo mistinės gelmės, atrodė, vien žiūrėjimu gali tave užkalbėti ar prakeikti.  Nepasikeitė tik ilga, per visą veidą ištįsusi nosis su mažyte kuprele ir apvaliu galiuku, ir dar burna, nors ji, tokia nedidelė - siauros, bet aiškiai apibrėžtos lūpos, - dabar atrodė lyg prilipinta svetimame veide. Mažas, smailus smakras paskendo skruostų ir pagurklio klostėse. Suvešėjo plaukai – lygutėliai, blizgūs ir glotnūs, pieštuko šerdies tamsumo, jie dengė ausis, krito ant pečių ir slėpė krūtinę. Tokiuose plaukuose gali paskęsti. Būti jais uždusintas. Ar pasmaugtas.
Nulingavusi į kambarį, išsitiesė ant sofos. Nesivargino nusiauti ir aš pamačiau, kad jos kojos taip sutinusios, kad per vasarinių basučių pynutes lauk virsta mėsos. Įsistebeilijau į mamos pėdas – kojų pirštus dengė ilgiausi, pageltę, kažin kiek laiko nekarpyti nagai. Nevalingai krūptelėjau. “Nebepasiekiu pati nusikirpti”, - pasekusi mano žvilgsnį, paaiškino. Prisiminiau nėččią Kristę – ji nebuvo nei stora, nei ištinusi, o jos kojų nagais, matyt, pasirūpindavo Goria. Arba Juozukas. Nutvilkė mintis, kad mano mama  turi vaikščioti šitaip baisiai apsileidusi. “Galiu padėti…”, - labiau paklausiau, nei pasakiau, besdama pirštu į jos kojas. “Jei nori”, - gūžtelėjo, lyg tai neturėtų jokios reikšmės. Nuėjusi žirklučių aptikau, kad močiutė kažkur dingusi. Galėjau lažintis, kad nuskuodė pas Gorią paskambinti seneliui – ilgiau netvėrė nepranešusi naujienų. Likome tik mudvi. Atsiklaupiau prie sofos ir pabandžiau įveikti nykščio nagą – tas buvo neįtikėtinai kietas ir niekaip nepasidavė. “Smarkiau, vaike”, - paragino, o gal padrąsino mama. “Kodėl mane palikai, mama? ”, - tą klausimą taip ilgai nešiojausi, laukdama, kada galėsiu garsiai ištarti, kad dabar, ištaikęs akimirką, jis purptelėjo lauk man nespėjus susivokti. Mama tylėjo, aš galynėjausi su jos kojanagiais, kol galiausiai beveik patikėjau, kad man tik pasirodė – iš tiesų nieko nepasakiau. “Tau čia blogai? ”, - galiausiai prakalbo. Pakėliau galvą, svarstydama, ką bendro tai turi su mano klausimu, tačiau papurčiau galvą. “Tai va. Tau čia geriau, nei būtų buvę su manim, vaike. Taip jau yra. Aš nieko negalėjau pakeisti”. “Norėjai? ”, - jutau, kad mano balsas darosi spigus. “Nežinau. Negalvojau apie tai. Mano norai turėjo nedaug bendro su realybe, Mona. Bet, kad jau paklausei, turbūt ne. Ne. Kaip tik todėl nieko negalėjau pakeisti”. Pravirkau. Iš pradžių tyliai,  paskui ėmiau šniurkščioti, tuomet kūkčioti, galiausiai raudojau balsu, apsikabinusi kelius, bet iki galo nesuprasdama, ko man taip baisiai skauda. Rauda įsissiūbavo lyg vaikiškos sūpynės, atrodė, niekuomet nepajėgsiu liautis, mama tuo tarpu gulėjo, kaip gulėjusi – ant šono, vieną ranką pasikišusi po galva, žiūrėjo kažkur pro mane. Kai ašaros išseko ir verksmas nuslopo, grįžau prie to, ką pradėjusi – “visuomet užbaik pradėtą darbą”, - nepavargdavo mokyti senelis. Į rankas plūstelėjo jėgos. Vieną po kito nurėžiau mamos nagus. Susirinkusi juos į delną, atsistojau eiti. “Tu bloga mama. ” –pasakiau aiškiai ir garsiai, jau stovėdama tarpdury. “Kitokios neturi”, - nuskambėjo kaip nuosprendis, bet aš nebeatsisukau pažiūrėti.
Parėjusi močiutė įsistebeilijo man į veidą: “Verkei? ” “Ne”, - sumelavau, - “prastai jaučiuosi”, - tai buvo tiesa. Pridėjusi delną man prie kaktos, susiraukė. “Karščiuoji? ” Gūžtelėjau. Suieškojo termometrą ir paliepė įsikišti pažastin. Tikrai turėjau karščio. Ne per daugiausiai, tačiau pakankamai, jog būčiau tuojau pat paguldyta į lovą ir galėčiau reikšti pageidavimus vakarienei. Valgyti nenorėjau, todėl paprašiau, kad leistų pamiegoti ir, jei užmigsiu, nežadintų iki pat ryto. Tikrai netrukus užsnūdau, tačiau dar gerokai iki auštant mane pažadino balsai iš virtuvės. Senelis, mama ir močiutė kalbėjosi garsiau, nei reikėtų vėlų vakarą visai tyliame name ir jau tikrai garsiau, nei dera, kai namuose miega ligonis. Įsitempiau. Mama, didumą laiko leidžianti triukšminguose laivuose, įgudusi perrėkti jūrą ir grubų vyrišką blevyzgojimą, nebemokėjo šnibždėti. Tai tiko seneliui, - neliko reikalo sukinėti vienintelės apysveikės savo ausies į šnekančiojo pusę, be to, jis pats šūkavo, taigi, tiedu susikalbėjo kuo puikiausiai. Girdėjau tai vieno, tai kito frazes, tarp jų – tildantį močiutės šnypštimą. “Trisdešimt šešios savaitės. Vadinasi, ilgiausiai jus trukdysiu mėnesį ar pusantro. Teks pakentėti. ” “Šššššššššššššššššš! ”  “Tai pakentėsim, Do, bet kas bus po to? ”  “Ššššššššššššššššššš! ”
Mama vadinosi Doloressa. Su dviem s. Sužinojau tai, skaitinėdama adresus ant retsykiais – kai tikrai reikdavo ką svarbaus pranešti – iš močiutės mamai siunčiamų laiškų. Visi ją vadino Dora, o senelis nė tiek nesivargino, šaukdavo “Do”. Man tai skambėjo lyg pirmoji, žemiausia, gamos nata. 
Užsikosėjau. Balsai virtuvėje nutilo ir netrukus tarpdury pasirodė žila, bet dar nei trupinėlio nepraretėjusi senelio kupeta. “Nemiegi? ”. Nieko neatsakiau, vildamasi, kad durys tuoj vėl bus uždarytos, pokalbis tęsis, o man gal pavyks nugirsti ką svarbaus. “Sunki diena, Mou? ”, - senelis nė neketino išeiti. Duris, tiesa, uždarė, bet pats liko kambary. Dviem gigantiškais žingsniais įveikęs mus skiriančią erdvę, prisėdo ant lovos. Girgžtelėjo senas čiužinys. Aš vis dar gulėjau užsimerkusi, nekrutėdama. Ant savo kaktos pajutau didelį ir šaltą delną – seneliui amžinai šalo galūnės. “Žinai, kas man šiandien nutiko darbe? ”, - taip prasidėdavo linksmos istorijos prieš miegą, kartais ten galėjai rasti lašelį tiesos, tačiau dažniausiai jos būdavo visai išigalvotos. Neišsidaviau klausanti. “Turėjau nubausti kiaulę. Kiaulę! Žinai, už ką? Kad atsisakė dėti kiaušinius. Šeimininkas pirko ją, tikėjosi didelių, riebių, sočių kiaušinių, kad vieno užtektų visiems vakarienei, bet kiaulė – nė per kur. Žmogus supyko ir įdavė ją policijai! ” Nusišypsojau ir atsimerkiau. “Mou. Po pietų atbėga tokia boba, pikta, putos iš burnos drimba. Rėkia, kad reik areštuoti trylika triušių, nes nepavyksta jų pamelžti. Nė lašo pieno! ” Sukikenau ir, pasirėmusi ant alkūnių, palingavau galva: “Meluoji…” “Tu paklausyk nepliurpusi”, - varė savo senelis, - “prieš pat darbo pabaigą ateina dar vienas, sako, skundą ant savo vištų rašys, nes tos atsisako lakioti ir dirbti pašto balandžiais, neskrenda, nors pasikark. Ką man daryti su areštuota kiaule, trylika triušių ir keliomis vištomis? Ką daryti, Mou? ”, - skėstelėjo rankomis, o akys žybčiojo. “Gal paleisk juos ir suimk bepročius šeimininkus? ”, - pasiūliau. “Žinojau, kad suprasi”, - nusišypsojo senelis, - “tu protingas vaikas, Mou. ”. “Suprasiu ką?, - karktelėjau. “Neprotinga reikalauti neįmanomo. Kvaila pykti ant vištos, kam ta neskraido. Panašiai su žmonėmis. Esam, kokie esam”. “Mama manęs nemyli”, - pasiskundžiau tyliai. “Jei nemyli taip, kaip tu norėtum, nereiškia, kad nemyli visai”, - senelis palingavo galvą, tarsi būtų pavargęs aiškinti man tokis paprastus dalykus. “Nenori, kad pykčiau ant mamos? ”, - paklausiau. “Norėčiau, kad suprastum, kad nėra ko pykti”, - atsakė, ranka taršydamas man plaukus. “Žinai, jei pats tai būčiau anksčiau supratęs, gal dar turėtum tėtį”, - kambary buvo tamsu, bet senelio veide įžiūrėjau degančią, už pasaulį didesnę kaltę. “Kodėl močiutė sako ir sako, kad jis buvo normalus? ” “Močiutė norėtų priversti vištas skraidyti, Mou”. “Kaip mirė mano tėtis? ”, - vėl užsimerkiau ir sulaikiau kvėpavimą. Buvau pasiruošusi bet kam. Užčiuopiau prie lovos karantį telefono laidą, jei kartais prireiktų greitukės. “Nusižudė”, - šūvis.  “Jis nusižudė”, - kontrolinis šūvis. Du kartus, atimant viltį blogai išgirsti. Tada atsistojo, pasilenkęs dar kartą perbraukė man per plaukus ir paliko miegoti, tyliai uždaręs duris. 
Dienos sunkis priplojo mane prie seno lovos čiužinio ir migdantis gramzdino gilyn į dienas, kai manęs dar nebuvo, pilnas beveidžių mano kūrėjų – aš viskas, ko nežinau, kietai suvystyta nutylėjimų drobulėj. Kaip išnarą nusimečiau vaikystę. Kažin, kaip nusižudė mano tėvas? Niekada nepaliksiu savo vaikų.