Deja, rašau tik vėjui,
tik rudeniui, tik lietui, tik strazdams,
nepyk, nors pas tave skubėjau,
laiškai ne tau vienam.
Tik rudeniui atvėriau širdį,
strazdams aš įdaviau maldas,
lietus, audrom, perkūnijom nugirdęs,
į tolius nunešė godas.
Tik viesulai, tik vėtros supo,
tik nešė burės debesų,
tiktai nebylios mano lūpos
šnabždėjo - tau vienam esu.
Nieks negirdėjo, nieks nematė,
kaip plyšo sopuliuos širdis,
kaip merkėsi žvaigždynai platūs,
kaip dūsavo gili naktis.